PATYČIOS GIRIOJE IR NE TIK GIRIOJE: NUTYLĖTI AR PRABILTI?

Knygos recenzija. Bijeikytė –Gatautė, Rita. Patyčios girioje: Edukacinė priemonė tėvams, senjorams, vaikams. Klaipėda:[ Klaipėdos universiteto leidykla], 2019

Visi tėvai, net patys nerūpestingiausi, nori, kad jų vaikai pritaptų visuomenėje, būtų laimingi, sugebėtų bendrauti. Asmenybė formuojasi iki penkerių metų, vėliau tobulėja.Todėl, kuo anksčiau vaikas mokomas suprasti, kas galima, negalima, kas dera ir kas ne, suvokti, kokios skaudžios gali būti neapgalvoto elgesio pasekmės kitam asmeniui, tuo jis bus sąmoningesnis, gebės atjausti, neskaudins nei bendraamžių, nei vėliau senų tėvelių, artimųjų, žmonių, su kuriais bendraus. Išugdytas taktas, savikontrolė, mokėjimas sutarti – būtini dalykai, kad pavyktų laimingai nugyventi gyvenimą.

Didelė problema mūsų visuomenėje – patyčios. Matyt, dėl širdies šiurkštumo, grubaus bendravimo, nuostatos, kad patyčios padės pažeminti konkurento autoritetą kitų akyse ir taip jį įveikti – skaudiną tą, kuris kenčia nuo patyčių, negarbinga konkurencija gali rasti pritarimą paauglių neformaliose bendruomenėse, bet prabėga paauglystė ir nepraustaburnis pajaučia, kad save pasmerkė gyvenimui be draugų, yra nesimpatiškas, su juo nemalonu bendrauti. Aplinka, kurioje vyksta tokie dalykai atgrasi, kenkia žmonių sveikatai.

Savo naujai išleistoje knygelėje „Patyčios miške“ rašytoja – socialinė pedagogė, teikianti psichologinę pagalbą problemų turintiems vaikams.Rita Bijeikytė – Gatautė ir gvildena šiurkštaus bendravimo bėdas menine kalba. Jai padeda iliustracijų autorės Rimantė Vasiljeva , Inga Vaitkevičienė, kurioms nesvetimas dalykas meninės kūrybos terapija vaikams. Įdomi knygutės skaitytojiška paskirtis. Mažiems vaikams ji tarsi spalvinimo knygelė, kurioje jie atpažįsta kurmį, varną,meškiną, šelmiškai besišypsantį vilkšunį.

Vyresniems vaikams miško žvėrelių personifikacijos padės suprasti, kas gera ir kas bloga. Rašytojos esė ir poezijakviečia vaikus rimtam pokalbiui apie tai, kad, bendraujant su žmonėmis, nėra smulkmenų. Močiutėms, seneliams, mamoms ir tėčiams autorė primena, jog vaikui nurodyti, kaip jis turėtų elgtis, nepakanka. Žodis turi pasiekti širdeles, įdiegti gilią krikščioniškąją artimo meilę ir imunitetą pagundai pasižymėti patyčiomis. Knygelės pradžioje jos pobūdžio apibūdinimas formuluojamas taip - „Edukacinė priemonė tėvams, senjorams, vaikams".

Knygelė prasideda istorija apie gyvūnų kenčiančių nuo patyčių susirinkimą. Čia matome spalvingų personifikacijų: užkimęs varnas, laumžirgis pamušta akimi,atsibastėlis purvinas meškinas, kurio nuo patyčių negelbsti nė žilas plaukas, kurčias viena ausimi vilkas. Tiesa, jo monologas, šiek tiek nutolsta nuo bendros kūrinio temos. Na, bet tai pašaipų išvargintas beveik kurčias vilkas. Laputė gudruolė pasakose ir istorijose vaikams vaizduojama pagal tradicinį vaizdavimo būdą. Ji beveik niekada nebūna teigiama herojė. Todėl autorė primena savo kolegoms, kad nederėtų ugdytinių stigmatizuoti ir akcentuoti tik blogąsias savybes, sunaikinant daigelius, kurie vaikui padėtų socializuotis. „Aš noriu, kad mane vertintų ir pagal gerus darbus, pagal pagalbą kitiems“,- priekaištauja koketiška lapė su „dailiu snukučiu“. Šunelis Tobijus lyg kirviu nukerta, kad patyčios liausis. Tik nepaaiškina, kodėl jis taip mano. Patikėkime juo, nes šunų nuojauta stipri. Patyčias simbolizuoja pageltęs vėjo nešamas lapas, kuriuo visa pavasario gamta nori atsikratyti.

Paprastai didaktiniuose kūriniuose vaikams vaizduojama situacija, kuri pamoko blogai besielgiančius veikėjus, jie suvokia, kad blogas elgesys nieko gero nesuteikia: K. Kubilinsko pasakose išaiškėja Ožkos – Ragoškos melas, ( Ožka Ragoška) manipuliuojantis tėvais Tamošėlis ( Nevalgusis Tamošėlis“) lieka alkanas ir kt. Čia kūrinys rodo reiškinio paplitimą, nes į susirinkimą skuba ir žvėrys, ir paukščiai, „atropojo nariuotakojai“. Istorijos pabaigoje nurodomas kūrinio(o gal ir visos knygelės parašymo tikslas: „Svarbiausia, kalbėti apie tai, kas vyksta tarp mūsų, kas mus jaudina, kas džiugina, kas kelia rūpestį").

O rūpestį kelia ne tik patyčios dėl išvaizdos, amžiaus, neteisingo vertinimo, bet ir apkalbos, itin skaudžios, jei pasklinda po to, kai kažkam parodomas geranoriškumas. Todėl eilėraštyje „Po žaliuoju vasaros skėčiu“ kaip pavyzdys žmonėms nurodomi žiemą lesinami paukščiai, kurie nepapeikia vaišių, nepasityčioja iš svetingumo – „Paukščiai neapkalbės-/ Geriau ar blogiau“

Dažnai, matydami blogai besielgiančius vaikus sakome – „Maži dar, užaugs suprotės nieko nereikia daryti, tik palaukti Knygelės autorė su šiuo teiginiu nesutinka. Pasitelkusi gamtos gyvenimo paraleles, daro išvadą: „Gyvenimas susideda iš mažų darbų/ Kaip žodžiai iš raidžių ir tai ne/ s-m-u-l-k-m-e –n –o –s“ . Poetė nėra draudimų, barimų, nuobodžių aiškinimų šalininkė. Ji tiki, kad geranoriškumas stipresnis už drausminimą, neįdedant širdies: „Vienas žodis, bet taikus į širdį, Sutirpdo ledus.

Kadangi knygelėje bandoma realizuoti ir meninės kūrybos ir edukacinius tikslus – sunku išlaikyti stiliaus vientisumą: tekste matome ir vaikui ir ne vaikui skirtų sąvokų: Zuikis skundžiasi – „Esu per daug pilkas, lyderiu būti net svajoti negaliu“. Istoriją pagyvina onomatopėja protestuojanti varna, pavaizduotas plėšriųjų žvėrių ekspresyvus būdas.

Knygelėje spausdinami ne tik patyčių niuansus nagrinėjantys tekstai, bet autorė dalinasi mintimis apie Atpirkėją, jausmais,kuriuos sukelia gamtos reiškiniai – plikledis, vasaros diena prieš lietų, sodas. Sodo obuoliai poetei kelia nostalgiškus tėviškės, jos žmonių prisiminimus. Bendruomeniškumas priešpastatomas šaltam individualizmui, palankiam patyčioms