REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2024 m. Balandžio 22 d. 09:52

Pasveikintas 80 metų jubiliejų minintis Albertas Rimša

Šiauliai

Etaplius.ltŠaltinis: Šiaulių miesto savivaldybės inf.


298834

80 metų jubiliejų pasitiko mažųjų dviračių kroso (BMX) pradininkas Lietuvoje šiaulietis Albertas Rimša. Vienintelės BMX dviračių sporto atstovės olimpinėse žaidynėse Vilmos Rimšaitės tėtis Albertas Rimša džiaugiasi, kad dukra Jungtinėse Amerikos Valstijose dirba BMX dviračių trenere. Vilma Rimšaitė, 2005 m. Europos čempionė, 2009 m. pasaulio čempionato bronzinė prizininkė, 2011 m. Universiados čempionė, 2012 m. Londono olimpinių žaidynių dalyvė.

Šiaulių miesto savivaldybėje Albertą Rimšą pasveikino miesto mero patarėjas Vincas Urbonavičius, Sporto skyriaus vedėjas Gintaras Jasiūnas ir sporto centro „Dubysa“ atstovė Audronė Kueva-Kaspi. Vincas Urbonavičius pasidžiaugė A. Rimšos puikia sveikata, palinkėjo toliau domėtis sportu ir dažniau aplankyti buvusią darbovietę ir miesto sporto renginius.

Plačiau apie A. Rimšą Marytės Marcinkevičiūtės straipsnyje:

„Nuo BMX ir dabar nesu visai nutolęs. Išėjęs į pensiją, toliau propagavau mažųjų dviračių krosą Šiaulių rajono Aukštelkės mokykloje-daugiafunkciame centre.

Vilma buvo tos trasos dizainerė ir aš kažkurį laikotarpį treniravau jaunuosius sportininkus.

Po to Naujoji Akmenė miesto parke pastatė BMX trasą ir aš važiuodavau ten treniruoti vaikų.

Gaila, bet ten nepavyko rasti trenerio ir dabar treniruotės nevyksta, nors yra nupirktas visas sportinis inventorius.

Neseniai naujajame miesto baseine sutikau rajono merą Vitalijų Mitrofanovą, tai jam ir sakau: turite baseiną, tad dabar atgaivinkit BMX trasą. Jis atsakė, jog nėra trenerio. Nuo mero neatstojau ir sakiau, kad surasiu trenerį Šiauliuose ir jis triskart per savaitę atvyks pas jus treniruoti vaikų. Su nemažomis viltimis laukiu, gal ten ir atsiras BMX trenerio etatas.

BMX – ir šiandien mano širdyje. Retkarčiais aplankau mūsų trasą, pabendrauju su treneriais.

Būdamas Kalifornijoje, su dukra nuvažiuoju pasižiūrėti ten vykstančių varžybų. Ji turi savo BMX klubą, treniruoja sportininkus“, – pasakoja jubiliatas.

Kaip dabar jaučiatės, kai nekamuoja BMX problemos, dukrai nereikia rašyti treniruočių planų ir aktyvus gyvenimas staiga virto ramybės oaze?

Baigęs treniruoti Vilmą ir kitus sportininkus, keturis kartus per savaitę einu į ,,Impuls” sporto klubą, jau septyneri metai lankau Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto Kultūros ir meno bei Turizmo ir kraštotyros fakultetus.

Turime daug įdomių paskaitų ir kelionių po Lietuvą, Latviją, kitur. Daug darbų yra namuose, nes turime nemažą sodą, kuriame auga daug įvairių medžių, kitų augalų.

Vasarą dažnai aplankau Palangą, Platelius, mėgstu jūrą. Rudenį nepraleidžiu progos pagrybauti.

Gimėte ir augote Šiaulių apskrityje, Narušaičiuose, kaip jūs susidomėjote dviračių sportu, nes jau 1968 metais įvykdėte sporto meistro normą?

Dviračiu pradėjau važinėti anksti. Iš pradžių prakišęs koją per rėmą, o po to – tėvuko dviračiu, kuriuo jis važiuodavo į darbą.

1954-aisiais baigiau pradinę mokyklą ir toliau mokiausi Šiaulių 2-oje vidurinėje mokykloje.

Lankiau gimnastikos, krepšinio, futbolo, lengvosios atletikos, kitų sporto šakų treniruotes.

1959 metais rudenį per tarpmokyklines paprastais dviračiais miesto varžybos 10 km atskiro starto varžybose užėmiau trečią vietą.

Treneris Vincas Balčiūnas pakvietė lankyti dviračių pratybas ir 1960-aisiais per Lietuvos moksleivių spartakiadą užėmėme trečią vietą 25 km komandinėse lenktynėse.

1962 metais tapau Lietuvos moksleivių čempionu 20 km atskiro starto varžybose, jaunių pirmenybių prizininku, Pabaltijo jaunių čempionate užėmiau visas prizines vietas įvairiose distancijose. Įstojęs į Kauno politechnikos institutą, daugiau dėmesio skyriau mokslui. Per Lietuvos žiedinių lenktynių čempionatą buvau ketvirtas. Daugiadienėse lenktynėse aplink Lietuvą atstovavau Kauno „Bangos“ komandai.

Grįžęs į Šiaulius, atstovavau Šiaulių ATI-1 komandai, kuri tuo metu buvo viena stipriausių Lietuvoje, joje buvo ir 1975 metų SSRS tautų spartakiados grupinių lenktynių čempionas Vytautas Galinauskas, tada atstovavęs Latvijai, kiti Lietuvos rinktinės nariai.

Apie septynerius metus atstovavau Lietuvos suaugusiųjų rinktinei. Su aktyviuoju dviračių sportu atsisveikinau, berods, 1977-aisiais.

Draugų buvote vadinamas Amigo, kaip prigijo tas vardas?

Tai nutiko Lietuvos rinktinės treniruočių stovykloje Sočyje. Žaidžiant kortomis į mūsų kambarį užėjo vienas Latvijos dviratininkas, kuris ką tik buvo grįžęs iš varžybų Ispanijoje, ir prisijungė prie lošimo.

Latvis pamiršo mano vardą ir sako, dėk kortą, Amigo. Nuo tada man ir prilipo tas vardas.

Savo gyvenimo su sportu neplanavote susieti, nes studijavote Kauno politechnikos institute ir aštuonerius metus (1968–1976) dirbote Šiaulių precizinių staklių gamykloje inžinieriumi- konstruktoriumi. Kaip atsitiko, kad 1976 tapote dviračių sporto treneriu?

Dirbant toje gamykloje dar kelerius metus intensyviai sportavau, o kiek vėliau antraeilėse pareigose įsidarbinau ir „Žalgirio“ KVJSM, kuriai tuo metu vadovavo Zigmas Gulbinas.

Netrukus direktorius pakvietė mokykloje dirbti visu etatu, nes trūko trenerių.

Mano viena sąlygų buvo, kad gaučiau paskyrą mašinai pirkti, ir ji buvo išpildyta.

Panaikinus tą mokyklą, dirbau Vilniaus „Žalgirio“ olimpinio rezervo dviračių sporto mokykloje, „Žalgirio“ dviračių mokykloje, Šiaulių „Šventupio“ KVJSM, kuri vėliau tapo „Dubysos“ sporto mokykla, iš jos ir išėjau į pensiją.

Per trenerio karjerą pavyko išugdyti Darių Čivinską, kurį atidaviau į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, o toliau jis treniravosi Klaipėdos dviračių sporto centre pas Narsutį Dumbauską, tapo pasaulio jaunių treko komandinių lenktynių čempionu.

Į Panevėžį atidaviau dar kelis dviratininkus. Mano auklėtinis Kęstutis Norvaišas įvykdė sporto meistro normą kroso trasose, išugdžiau dar keletą kandidatų į sporto meistrus.

1996 metais įsteigiau Šiaulių miesto BMX sporto klubą, kuris iki šiol egzistuoja.

Ar dirbant treneriu jums netrūko žinių, nes nebuvote baigęs Kūno kultūros instituto?

Gal ir trūko, bet man teko treniruotis pas tokius prityrusius trenerius kaip Narsutis Dumbauskas, Algirdas Virbickas, Vytautas Vencius, kurie man perteikė didžiulį savo patyrimą.

Be to, tais laikais vykdavo daug įvairiausių kursų Sovietų Sąjungoje, kai kuriuose miestuose tobulinamasi buvo net po kelias savaites, taip pat Kūno kultūros institute.

Kai 1997 metais Vilma Kanadoje tapo pasaulio čempione 14 metų amžiaus grupėje, man buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas, o dar vėliau – ir tarptautinė kategorija.

Į KPI stojau todėl, kad mes mokykloje vieną dieną per savaitę atlikdavome praktiką Šiaulių precizinių staklių gamykloje.

Baigus mokyklą, ta gamykla mus pasiųsdavo studijuoti į KPI ir skirdavo padidintą 60 rublių stipendiją.

Iš šio instituto nešaukdavo į karinę tarnybą, nes ten buvo karinė katedra.

Šiaip su draugu planavome studijuoti Kauno medicinos institute, bet būtų tekę porą metų atlikti karinę tarnybą, o po to grįžus toliau tęsti studijas.

KPI iš pradžių man sunkiai sekėsi matematika, balansavau ant iškritimo ribos.

Mano kolegos, ypač Arūnas Kazlauskas, buvo parūpinę netgi KKI studento kepuraitę, kadangi buvo tik laiko klausimas, kada aš ateisiu ten studijuoti.

KPI studijuoti buvo ypač sunku pirmaisiais pusantrų metų, nes dar dirbau Kauno metalo liejykloje ,,Nėris” kūriku.

Keldavausi penktą valandą ryto, nes reikėdavo, jog jau šeštą būtų šilta. Po darbo skubėdavau į 2-3 valandų treniruotes, o nuo 18 val. iki 23 val. vykdavo paskaitos.

Būdavau taip pavargę, kad vieną sykį su mergina, nuėjęs į kino teatrą, užmigau.

Lemtingas jūsų karjeroje buvo 1989 metais įvykęs susitikimas su Latvijos dviračių sporto treneriu Janiu Siliniu, kurio iniciatyva tais metais Latvijoje buvo pradėta kultivuoti BMX, ir jis atvažiavo į Šiaulius pristatyti tos sporto šakos, kuri jus užkabino. Tapote BMX sporto pradininku Lietuvoje, Šiauliuose buvo pastatyta nauja BMX trasa ir 1991 metais surengtas pirmasis Lietuvos mažųjų dviračių kroso čempionatas. Kaip dabar prisimenate savo pirmuosius žingsnius?

Trasą projektavo labai ilgai, apie pustrečių metų. Architektė neturėjo supratimo, kokie turi būti kalneliai, viražai.

Trasa buvo suprojektuota tarp medžių parke, nebuvo starto paleidimo mechanizmo ir t.t.

Neturėjome dviračių. Juos gaminome iš kareiviškų lovų viršaus briaunos. Ją perpjaudavome per pusę, perpjautas dalis privirindavome prie ištekinto vamzdžio.

Ratus panaudodavome iš dviračio „Desna“,nes jie buvo 20 colių, kaip reikalavo taisyklės.

Dviratukai buvo sunkūs, sverdavo apie 16 kg ir greitai lūždavo. Netrukus latviai pradėjo gaminti dviračius iš plonesnių vamzdžių ir jie tapo tobulesni.

Būnant tuometėje Čekoslovakijoje netikėtai susipažinome su vienu slovaku, kuris, parduotuvėje pamatęs kaip Vilma su broliu Arvydu pavydžiai žiūri į BMX dviratukus, mums nupirko vieną jų, kuris svėrė 20 kg.

Grįžtant į namus, prie sienos muitininkai už tą dviratuką reikalavo 120 dolerių.

Laimei, netoli sienos gyveno kitas pažįstamas slovakas, kuris mums sumokėjo muitą. Su slovakais iki šiol draugaujame ir ne kartą pas juos lankėmės.

Šiauliuose pradėjus kultivuoti BMX, susirinko kiek daugiau nei 30 įvairaus amžiaus vaikų.

Labai padėdavo tėvai, kurie su savo atžalomis vykdavo į varžybas Latvijoje, pasaulio ir Europos įvairaus amžiaus grupių čempionatus.

Gyvendavome palapinėse po 5-6 dienas, tėvai vaikams gamindavo maistą. Mes iš pradžių atrodėme kaip iš džiunglių išlindę. Į čempionatus atvykdavo nuo 1200 iki 1800 dalyvių. Vėliau pradėjome važinėti nuomotais autobusais. Patys tėvai siuvo aprangą, nes neturėjome pinigų.

Apranga kainuodavo iki 200 JAV dolerių, dviratukas – iki 1200, šalmas 0 daugiau nei 100 dolerių.

Kada BMX tapo olimpine sporto šaka, daugiausia laiko praleisdavau įvairiose stovyklose, varžybose Prancūzijos, Italijos pietuose, JAV, kitose šalyse.

Mums Europos ir pasaulio įvairių amžiaus grupių čempionatai prasidėdavo nuo kovo mėnesio ir trukdavo iki spalio.

Europos čempionatai būdavo atviri ir juos sudarydavo 12 etapų. Būdavo kad Vilma būna tarp pirmaujančių, bet paskui į keturis-šešis etapus atvykus stipriausioms JAV, Australijos, Kolumbijos, kitų šalių sportininkėms, jos atimdavo iš mūsų taškus.

Su BMX susiejote visą tolesnį savo gyvenimą, jums, tikriausiai, didžiulė motyvacija buvo ta, kad šiuo sportu susidomėjo jūsų dukra Vilma, kuri 1997 metais jau tapo pasaulio iki 14 metų čempione, o vėliau sėkmingai kovojo pasaulio ir Europos čempionatuose, 2011 metais tapo Universiados čempione, Londono olimpiadoje užėmė tryliktą vietą?.

Motyvacija būti BMX treneriu atsirado tada, kai Janis Silinis pasiūlė kultivuoti šį sportą.

Vedžiau vėlai, būdamas 38 metų, ir mano 7-erių dukra Vilma bei 5-erių sūnus Arvydas buvo tarsi bandomieji triušiai.

Jie po dukart laimėjo „Kregždučių“ ir „Ereliukų“ varžybas, sūnui netgi pavyko aplenkti Ignatą Konovalovą.

Treneris Kęstutis Norvaišas labai norėjo, kad sūnus pradėtų kultivuoti plento dviračių sportą, nes buvo bendraamžis su Gediminu Bagdonu.

Vilma su Lietuvos dviračių treko treneriu Antanu Jakimavičiumi buvo išvykusi į treniruočių stovyklą prie Pizos miesto Italijoje.

Trejus metus būdama „World Cycling centre“ Šveicarijoje dukra nemažai treniruodavosi treke.

Pasaulyje yra nemažai sportininkų, kurie, perėję iš BMX, tapo pasaulio ir olimpinių žaidynių prizininkais treke sprinto rungtyse.

Sūnus nuolat laimėdavo Lietuvos čempionatus, atstovavo šaliai savo amžiaus grupių pasaulio čempionatuose, tačiau būdamas 19 metų baigė sportuoti, nes neturėjau tiek pinigų, jog galėčiau važinėti su dviem sportininkais po svarbiausias metų varžybas.

Vilmai sekėsi geriau ji pasižymėjo sprogstama energija ir greičio savybėmis.

Dėjau daug pastangų, kad BMX sportas atsirastu kituose Lietuvos miestuose.

Tada buvau Lietuvos BMX federacijos generalinis sekretorius ir vienas arba su tuomečiu federacijos prezidentu Algirdu Alūzu važinėjome po įvairius miestus ir rajonus, girdėjime daug pažadų, bet BMX atsirado tik Pakruojyje ir iš dalies Panevėžyje, kur didelis entuziastas buvo Stasys Kavaliauskas.

Beje, A. Alūzas daug prisidėjo prie BMX trasos statybos Šiauliuose, kurioje vykdavo Prezidento federacijos taurės varžybos, buvo skiriami apdovanojimai sportininkams.

Jis Šiaulių savivaldybėje buvo atsakingas už komunalinį ūkį, o vėliau išsikėlė į Vilnių ir buvo suomių kelių statybos firmos „Lemminkainen“ direktorius.

Dar ir dabar kalbinu kai kuriuos dviračių trenerius pradėti kultivuoti BMX, nes nereikia daug išlaidų treniruotėms, pigesni dviračiai, o plentuose didelis mašinų srautas yra pavojingas gyvybei.

Kuris jūsų dešimtmetis buvo pats sėkmingiausias, patys įspūdingiausi metai?

Manau, kad nuo 1994 iki 2000 metų, kai Vilma tapdavo Europos ir pasaulio čempionatų prizininke, taip pat ir 2003-2016 metų laikotarpis, kai patekdavo į Europos čempionatų finalus.

2005 metais ji Šveicarijoje tapo Europos BMX čempione kruizerių klasėje, o 2009 metais Adelaidėje (Australija) šioje pat klasėje pelnė bronzos medalį.

Nepasisekė Vilmai per Londono olimpines žaidynes. Iki žaidynių likus 30 dienų, viena danė pakvietė ją atvykti treniruotis prie Marselio.

Atliekant įsibėgėjimą šuoliui per kalnelį trūko grandinė. Vilma griuvo ir iš dešinės rankos plaštakos išlindo kauliukai. Prancūzijoje buvo atlikta operacija, atrodė, jog buvo prarastos viltys dalyvauti žaidynėse. Tačiau Lietuvos olimpinio sporto centro medikams pavyko padaryti, kad Vilma su įtvaru dalyvautų žaidynėse.

Papasakokite apie dabartinį Vilmos gyvenimą Amerikoje?

Ji trejus metus atstovavo savo dabartinio vyro amerikiečio Richardo Peltono vadovaujamai BMX komandai „Tangent“, kurioje buvo įvairaus amžiaus sportininkai iš Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos šalių.

Vilma gyvena Kalifornijos valstijoje, prie Sakramento, labai gražioje vietoje greta seno parko, kur laksto zuikiai, šokinėja voverės, skraido daug paukščių.

Ten labai karštos, iki 40 laipsnių būna vasaros, o žiemų praktiškai nėra. Prie namo dukra turi mažą daržą, kur auga citrinos, įvairios daržovės ir vaisiai.

Vilmos vyras – buvęs BMX dviratininkas, o dabar turi nedidelę įmonę, kuri gamina BMX dviračių rėmus iš karbono ir įvairias detales bei pardavinėja JAV ir užsienyje. Jo komandos sportininkai dalyvauja varžybose tik „Tangent“ firmos dviračiais.

Vilmos komanda vadinasi „RIM Tangent team“, ji treniruoja sportininkus nuo 6-erių iki 15-16 metų, pasitaiko ir vyresnių.

Po treniruočių jos auklėtiniai ir tėvai renkasi į bendrą pobūvį, kur šnekučiuojasi, aptaria treniruotes ir varžybas, gamina įvairius mėsainius.

Dukra turi išsilaikiusi JAV trenerio licenciją, be treniruočių ji veda ir populiarias JAV 2-3 dienų klinikas.

Aplankydami Vilmą dažnai žiūrime krepšinio varžybas naujoje arenoje, talpinančioje apie 20 tūkst. žiūrovų.

Vilma augina trejų metų ir dvejų mėnesių dukrytę Kamilę, kuri lanko plaukimo baseiną, jau dalyvavo keliose BMX varžybose su balansiniais BMX dviratukais, kartu su tėvais vyksta į kai kurias varžybas JAV.

Anūkė lietuviškai truputį supranta, bet nekalba. Ji jau dukart lankėsi Lietuvoje, šiemet irgi žada atvykti rugsėjyje.

Ką dabar galite pasakyti apie Lietuvos BMX, ar prigijo ši sporto šaka, ko iš jos galima tikėtis ateityje, kokius trenerius norėtumėte išskirti?

Manau, nelabai prigijo, nes ir patys dviračių treneriai skeptiškai žiūri į tą vaikų sportą kaip į nerimtą.

Turi keistis požiūris į BMX. Šis sportas visame pasaulyje yra klubinis, tik Lietuvoje, iš dalies dar ir Latvijoje kai kur BMX yra prie sporto mokyklų.

Latvijoje veikia 17 BMX klubų, išduota 600 licenzijų dviratininkams, yra 15 trasų, iš kurių trys superkroso, kur visur elitas per pasaulio ir Europos čempionatus startuoja nuo 8 metrų.

Estai BMX pradėjo kultivuoti prieš 14 metų, pas juos veikia 11 klubų, vien Tartu mieste yra trys, kurie vienija 100 sportininkų.

Ten treneris dirba su keturiais 17-18 metų ir vienu iki U 23 dviratininkais. Jo nuomone, dirbant namie nepasieksi gerų rezultatų, todėl su auklėtiniais treniruojasi įvairiose šalyse, stengiasi pasisemti patirties iš kitų šalių trenerių. Estai mus jau lenkia daugelyje varžybų.

Pas mus vyrauja mada, jog sporto mokyklose būtų kuo daugiau moksleivių, todėl treneriams, dirbantiems su aukšto meistriškumo sportininkais, dar priskiriama papildomai atletų, kurių meistriškumas yra žemas. Tokia yra realybė.

Lietuvoje BMX dviratininkų nedaug, gal yra 60. Gyvename pažadais. Vilmai sakydavo, kad prieš Londono olimpines žaidynes tikrai bus įrengta superkroso trasa, tačiau iki šiol neturime trasos su superkroso pakyla. Tarkime, viena treniruotė tokioje trasoje Belgijoje kainuoja 250, Olandijoje – 150 eurų.

Olandijoje, Prancūzijoje ir kitur patys BMX klubai surengia pasaulio ir Europos čempionatus, susirenka iki 2000 dalyvių – klubams lieka 90 tūkst. ir daugiau eurų, kuriuos jie gali panaudoti klubo plėtrai, sportininkų stipendijoms ir t.t.

Mūsų mokykloms svarbu, kad būtų tik vaikų, o rezultatų nereikia, todėl ir kapstomės uodegoje.

Šiaulių sporto gimnazijoje tobulėjo perspektyvūs sportininkai Gabrielius Pabijanskas, Lukas Karalius broliai Usevičiai, o dabar jų neliko nė kvapo. Įsivyravo intrigos tarp trenerio, sportininkų, tėvų.

Tėvai, treneris turi suprasti, kad niekas neskiria pinigų, kol nėra rezultatų. Tėvai savo pinigais irgi turėtų prisidėti prie sportininkų ruošimo, gal netgi imti paskolą, jei sportininkas talentingas.

Tarkime, vieno Valmieros dviratininko tėvas netgi pardavė savo kavinę, kad sūnus galėtų važinėti po įvairias varžybas užsienyje, samdyti gerą trenerį ir t.t

Lygiai tas pats buvo ir su mums, kai savo lėšas skirdavome Vilmos kelionėms, daug padėjo ir draugai įvairiose pasaulio šalyse, bet ir tai vos galėdavome sudurti galą su galu.

Prisimenu, tenisininko Ričardo Berankio tėtis netgi metė darbą gamykloje ir pradėjo dirbti taksistu, kad galėtų sūnų vežioti į treniruotes ir, manau, jis savo žaidimu su kaupu atsilygino tėvui.

Iš trenerių galėčiau išskirti tik Donatą Šiaudvytę, kuri surado ir išugdė daug gerų jaunų sportininkų, bet jie pradingo, išėję į sporto gimnaziją. Gaila, kad Donata jau ruošiasi išeiti į pensiją.

Koks jūsų pomėgis be BMX?

Jau kelerius metus renku atvirukus, jų turiu sukaupęs gal virš 1200.

Susirašinėju su viena austre, kuri atvirukų turi 1,5 milijono, o jos kolega – daugiau dvejų.

Klausiu jos, kur tuos atvirukus dėsite, o ji su šypsena veide atsako, kad kiekvienas jų kainuoja mažiausiai vieną eurą.

Savivaldybės nuotr.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA