Pasvalio šventėje - Buriatijos tremtinių prisiminimai

Pasvalio 521 metų šventė prasidėjo pasvaliečių prisiminimais apie ypatingą įvykį - 1948 m gegužės 22-23 d. trėmimus į Buriatiją. Rugsėjo 13 d., ketvirtadienį, 14 val. vyko knygos „Didžiosios tremtys. Buriatija .1948 m.“ pristatymas bibliotekoje. Dalyvavo knygos rengėjai iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, o prisiminimais apie tremtį dalijosi penki Pasvalio krašto gyventojai, kurie į pragaru žemėje vadinamą Buriatiją pateko dar vaikai.

„Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“ - tai pirmoji knyga iš serijos „Didžiosios tremtys“. Ji skirta vienai didžiausių Lietuvos gyventojų tremčių, kurios 70-metis minimas knygos išleidimo metais: 1948 m. gegužės 22-23 d. daugiau kaip 4100 asmenų iš Panevėžio, Plungės, Pasvalio, Šiaulių, Telšių ir Pakruojo rajonų buvo ištremti į tolimą, svetimą Buriatiją sunkiems miško darbams. Tai pati didžiausia lietuvių deportacija. Suskaičiuota, kad 802 iš tremtinių buvo Pasvalio krašto žmonės.

Knygos pristatyme dalyvavo buvę Buriatijos tremtiniai: Antanas Grybauskas (Pasvalys), Irena Trybaitė-Krivickienė (Pasvalys), Genovaitė Krikščiūnaitė-Radėnienė (Pasvalys), Eugenija Reinartaitė-Magelinskienė (Vaškai), Aldona Aliošaitytė-Radzivonienė (Nairiai). „Mūsų išgyvenimus Buriatijoje būtų galima surašyti į penkias knygas.“ sakė prisiminimais dalindamiesi buvę tremtiniai. Visų atsiminimuose - jie dar vaikai drauge su tėvais suvaromi į vagonus ir išvežami į tolimą šalį, daugumos jų tėčiai atskiriami nuo šeimų, o jie, vaikai, dažnai padeda mamoms kirsti mišką, tiesti geležinkelius. „Sunkiausi buvo patys pirmieji metai,“ sakė Eugenija Reinartaitė-Magelinskienė, kuri trėmimo metų buvo 7 metų amžiaus. „Neturėjome nei valgyti, nei kur gyventi, patekome į dykynę. Mama turėjo rūbų, tai juos išmainė su vietos rusėmis į maistą.“ Be sunkių išgyvenimų buvo ir šviesių akimirkų. Dažniausiai tai - kitų žmonių parodyta žmogiška šiluma. „Pradėjau lankyti mokyklą Buriatijoje, ten visi kalbėjo rusiškai, nieko nesupratau. Kai atvedė į klasę, mokytojas rusiškai liepė sėstis, o aš nesupratau. Tada jis paėmė mane už rankos ir pats nuvedė į vietą. Mokytojo ranką savo delne prisimenu iki šiol, kaip šiltą, draugišką gestą.“ Tremtiniai prisiminė, kad buvo vietinių rusų, kurie vargstantiems lietuviams padėjo, elgėsi draugiškai. Todėl ypač skaudu jau grįžus į Lietuvą ir sulaukus Nepriklausomybės archyvuose rasti, kad jų šeimas tais lemtingais 1948 m. skundė artimi kaimynai. Apie 60-tuosius tremtiniams buvo leista grįžti į Lietuvą. Nairių gyventoja Aldona Radzivonienė deklamavo tremtinių parašytas eiles: „Viltis - tai kibirkštis, maža ugnelė, ruseno širdyje ir negalėjo gęst, kad per kančias tremties juodasis kelias į gimtą Lietuvą namo parves.“ Genovaitė Krikščiūnaitė-Radėnienė prisimena, kaip tėvelis kas vakarą modavo vaikams į besileidžiančią saulę ir sakydavo: „Ten Lietuva“. Genovaitė į Buriatiją atvežta neturėdama nė dviejų metukų, nelabai suprato, kas ta Lietuva, bet sakė, kad tėvo ilgesys jos vaizduotėje Lietuvą piešė kaip ypatingą vietą. Todėl ir važiavo į tėvų kraštą, nors ir lietuvių kalbą buvo primiršę, ir namų čia nebeturėjo. „Mes, buvę Buriatijos trmtiniai, kasmet pirmą rugpjūčio šeštadienį susitinkame Ariogaloje. Mums visiems jau virš aštuoniasdešimt, grupė mažėja, sveikata prastėja. Tačiau mes - tremtinių vaikai, užgrūdinti ir nesiskundžiame. Stengiamės veikti, džaugtis gyvenimu. Mums atrodo, kad dabartinė karta per daug mėgsta dejuoti, nors negyvena blogai.“

Trėmimų istoriją ir faktus priminė renginyje kalbėję knygos rengėjai iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus: istorikė dr. Monika Kareniauskaitė ir vyresnysis istorikas Benas Navakauskas. Surašyti tremtinius ir jų liudijimus buvo labai svarbu, kad ateityje anot jų „rusų propagandininkai su Putinu priešakyje“ negalėtų paneigti lietuviams įvykdyto neteisybės mąsto. Surinktus duomenis buvo svarbu paviešinti. Taip gimė idėja išleisti knygą. Tikimasi, kad ją palydės ir kitos, apimančios kitus tremties regionus. Centro darbuotojai kvietė tremtinius ar jų šeimos narius siųsti jiems tremties prisiminimus internete prisijungus prie svetainės www.sibirolietuviai.lt

Renginyje kankliavo Pasvalio muzikos mokyklos moksleivės: Kamilė Mackevičiūtė, Gabija Linkaitė ir Rugilė Mackevičiūtė (mokytoja Bronė Petrauskienė), žodį tarė Pasvalio rajono savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas, bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė. Buvo galima įsigyti knygų. Jei jos neturite ir norite paskaityti - užsukite į Pasvalio Mariaus Katiliškio viešąją biblioteką. Registruotiems skaitytojams knyga išduodama į namus.