Pasvalietė „mėnulyje“ kepa „medžių pyragus“

Užgesę ugnikalniai, lavos laukai ir mėnulį primenantis kraštovaizdis – tokią Islandiją mato dauguma atvykėlių.

– Čia tokia šalis, kurią, vos išvydęs, arba įsimyli iš pirmo žvilgsnio, arba suvoki, jog ji ne tau, – sako pasvalietė Daiva Mockūnienė. Jos „romanas“ su tolimąja Islandija prasidėjo 2007 metais, kai, Pasvalyje palikusi paauglę dukrą, su pusantrų metukų sūnumi ant rankų moteris iškeliavo ieškoti laimės paskui svetimame krašte jau dirbusį mylimą žmogų.

Jūsų dėmesiui pokalbis apie „saldžią“ emigrantų duoną, moterišką laimę ir „medžių pyragus“, kuriais Daiva stebina ir džiugina nedidelės valstybės gyventojus.

Žmones gelbėjantis brolis

Daiva – šimtaprocentinė pasvalietė. Kurį laiką gyveno virš anuomet buvusios „Eglės“ parduotuvės įsikūrusiame bendrabutyje. Vėliau persikėlė į Taikos gatvę, kur tėvai gavo trijų kambarių butą.

– Mūsų ir gretimuose namuose gyveno apie 100 vaikų, tad klegesio buvo pilnas kiemas. Po balkonais paslėpti „sekretai“, gira iš geltonos, šalia „Dobilo“ parduotuvės stovėjusios bačkos ir nerealaus skonio kavinukės ledai – bene ryškiausi vaikystės prisiminimai, – dalinasi moteris.

Daiva – vyriausias šeimos vaikas. Jaunėlė sesutė Diana savo gyvenimą kuria Anglijoje. O štai vidurinysis brolis Aurelijus liko Lietuvoje – Vilniuje dirba ugniagesiu. Tai atskiros publikacijos verta asmenybė. 2017 metų sausio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo konkurso „Herojai tarp mūsų“ nugalėtojus, tarp kurių buvo įvertintas ir A. Lipinskas, išgelbėjęs ne vieno žmogaus gyvybę.

Nenusisekusi pirmoji santuoka

Baigusi vidurinę mokyklą Daiva kurį laiką Panevėžyje mokėsi konditerės amato.

– Aš norėjau stoti į prekybą, nes teta dirbo „Dobilo“ parduotuvėje, bet mama liepė eiti mokytis gaminti. Ji mokėjo kepti visokiausius skanumynus, tad ir man nuolat kartojo, jog turiu tai išmokti. Pati maisto ruoša man nelabai patiko, mieliau stebėdavau, kaip puošiami tortai, kaip preciziškai juda įvairiausius raštus piešiančių moterų pirštai… Netgi teko susidurt su šakočių gamyba. Praktikos metu mums buvo liepta atskirti baltymus nuo trynių šiam skanėstui kepti. Kiaušinių buvo didžiulis kiekis ir mums teko gerokai pavargti. Tiesa, kaip kepami šakočiai, mums niekas taip ir neparodė. Ko gero, būčiau baigusi šiuos mokslus, bet koją pakišo sveikata – medikai rekomendavo nutraukti studijas.

Moteris ištekėjo. Netrukus gimė dukra Roberta. Deja, šeima po septynių bendro gyvenimo metų subyrėjo. Buvęs vyras vieną dieną tiesiog ėmė ir išėjo iš namų…

– Jis tarsi nukirto viską… Ėmė ir išėjo – o jūs gyvenkite kaip norite… Buvo žiauriai sunku… Bet šis laikotarpis ypač suartino mane su Roberta. Tarp mūsų atsirado nepaprastas ryšys, pasitikėjimas.

Po kurio laiko moters gyvenimą pakeis girsūdietis Algirdas Grigaliūnas. Jis bus tas žmogus, su kuriuo kartu teks pereiti ugnį, vandenį ir varines triūbas… Pora kartu jau devyniolika metų. Susilaukė sūnaus Luko, kuriam dabar jau keturiolika metų. Ateinantį penktadienį Daivos ir Algirdo laukia dar vienas ypatingas įvykis, bet… apie jį šiek tiek vėliau.

Kelionė į „mėnulio“ žemę

2007-ieji – pasaulinės ekonominės krizės išvakarės. Daiva, iki tol dirbusi kone visose Pasvalio prekybos įmonėse, namuose supa metukų Luką. Vaiko auginimo atostogų išmokos ir nedidelės Algirdo algos užtenka tik pagrindiniams poreikiams.

– Iš pradžių jis bandė laimę Švedijoje, bet nepavyko. Tuomet kaimynas pasiūlė važiuoti į Islandiją dirbti pagalbiniu darbininku statybose. Sakau – važiuok, bandyk, juk reikia kabintis į gyvenimą. Liepos mėnesį išskrido jis, o rugsėjį atskridau aš su pusantrų metukų Luku. Sunkiausia buvo palikti Robertą. Viena šešiolikmetė, trijų kambarių bute… be mamos, be tėvo… Žinau, jog buvo daug žmonių, kurie mus smerkė, bet kito kelio nebuvo – tiesiog nebeturėjom pinigų pragyventi… Ar įmanoma priprasti motinai auginti vaiką per nuotolį? Niekada! Man kiekvieną dieną plyšo širdis – kaip ji ten, ar nenuėjo klystkeliais, ar nenutiko kas? Daug padėjo tai, kad mes buvome labai artimos ir ji su manimi išsikalbėdavo visais rūpimais klausimais. Ir, žinoma, negaliu nepaminėti bokso trenerio Stasio Balčiausko. Roberta lankė jo treniruotes, jis ją globojo, saugojo ir tam tikra prasme atstojo tėvą.

Emigrantei teko susitaikyti ne tik su faktu, jog mylima dukra – už tūkstančių kilometrų, bet ir prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, kurios iš pradžių buvo anaiptol ne pačios geriausios.

– Samanomis apaugę lavos laukai – pirmiausia įstrigęs vaizdas atvažiavus į Islandiją. „O medžių čia nebus?“ – suglumusi paklausiau Algirdo. „Nebus“ – pajuokavo jis. Tai buvo panašu į mėnulį. Tarsi kas būtų nuskraidinęs į kosmosą ir paleidęs… Dieve, pagalvojau, kaip aš čia gyvensiu? Bet tada ėmiau save raminti – mylimas vyras šalia, sūnus yra, dukra atvažiuos… Kaip nors ištversiu.

Emigrantiškos pieno upės ir sūrio krantai…

Algirdas glaudėsi bute, kuriame du miegamuosius kambarius dalinosi dar keturi vyrai. Iki atvykstant Daivai, jis miegodavo ant čiužinio, kuris buvo padėtas ant žemės belangiame sandėliuke…

– Mums atvažiavus, vyrai atlaisvino vieną miegamąjį ir leido ten įsikurti. Pradžia buvo labai nekokia. Butas nedidelis. Aš, Algirdas, Lukas ir dar keturi svetimi vyrai… Penktadienio vakare jie pavargę po darbų susirinkdavo, ant stalo pasistatydavo buteliuką, pasileisdavo muziką ir atsipalaiduodavo… Aš įkišdavau Lukui ausų kamštukus, priglausdavau prie savęs, supdavau ir sėdėdavau kaip pelė po šluota… Kartą atvažiavo lietuvis, kuriam priklausė tas butas, su drauge ir įsikūrė svetainėje. Atrodė, tarsi gyventume kaip silkės statinėje. Visur netvarka, po kiekvieno nusiprausimo reikia šveisti vonią, rinkti svetimus plaukus…

Po trijų mėnesių šeima persikėlė į kitą butą.

– Pradėjau ieškotis darbo. Sužinojau, kad vienoje valymo įmonėje vadybininke dirba lietuvė. Draugė nuvežė, pasikalbėjau ir jau tą patį vakarą sulaukiau skambučio. Skambino lenkė. Aš nei lenkiškai, nei islandiškai nemokėjau – padaviau telefoną Algirdui, jie ten kažką angliškai susilemeno. Supratome tik tiek, kad darbas statybose ir reikia atsivežti botus. Pasiėmiau Algirdo guminius batus ir išvažiavau į darbą. Jis dirbdavo nuo ryto iki vakaro. Grįžta, paduodu jam sūnų ir išvažiuoju valytis. Mano pamaina nuo 21 iki 1 val. nakties.

Ar nebuvo noro viską mesti ir grįžti?

– Minčių buvo visokių, bet nepasidavėm. Viena vertus – o kur grįžti? Namie niekas nelaukia. Iš kitos pusės, tie sunkūs metai mus su Algirdu labai suartino, „surišo“. Juk neskambinsi mamai viduryje nakties sakydama, kaip tau sunku, kad daugiau nebegali ir tuoj palūši. Jai ir taip sunku. Todėl vienas kitam buvome ir paguoda, ir palaikymas, ir motyvacija. Manau, kad mums dar labai lengvai pavyko ištverti. Teko matyti ne vieną moterį, kuri įniko į alkoholį, kurios dirba ir … smunka žemyn. Nesikabina į gyvenimą. Kurios sunkiai uždirba pinigus, grįžta namo, ištaško, nori grįžti atgal, o grįžti nebėra nei kur, nei kaip. Arba – susipažįsta internetu, atvažiuoja pas draugą, tikisi gražaus gyvenimo, o kai pamato realybę… Ypač sunku toms, kurios be šeimos, vienišos. Svetima šalis, kalbos nemoka, išeiti nėra kur, tai užsidaro savame ratelyje ir geria… Nesmerkiu jų, bet tokių istorijų labai daug… Gimus sūnui aš prie alkoholio nesiliečiu. Jei reikia, nusiraminimo ieškau gamtoje.

Širdis atrakinanti šypsena

Šiandien Daiva kalba islandiškai, tačiau prisipažįsta, jog „liežuvis atsirišo“ tik šeštaisiais gyvenimo Islandijoje metais.

– Pirmiausia išmokau kalbėti ne islandiškai, bet lenkiškai. Mano vadybininkė lenkė šiek tiek mokėjo rusiškai. Tai žodis po žodžio, žodis po žodžio… Pirmieji kursai, į kuriuos mane siuntė darbovietė, buvo lenkų-islandų kalbos… Iš pradžių kalbos nemokėjimas tarsi netrukdė, dirbdavau naktimis, tad žmonių nesutikdavau. Vėliau perkėlė į geresnius objektus, ir vienoks ar kitoks kontaktas tapo neišvengiamas. Matai prieš save žmogų, kuris kažką tau labai nuoširdžiai aiškina, o pati jam tegali pasakyti „Laba diena“. Blogai, jog mano aplinkoje nebuvo islandų. Baigiau kalbos kursus, bet be praktikos jie buvo beverčiai. Ir tik kai pradėjau dirbti senelių namuose, ten sutikau labai draugišką kolektyvą, kuris mane visais būdais skatino kalbėti islandiškai. Ten liežuvis ir atsirišo. Šeštaisiais gyvenimo Islandijoje metais. O kaip iki to? Ogi užeidama į kabinetą, kurį reikia valyti, ar į įstaigą, kur reikia susitvarkyti kokius nors reikalus, „įjungdavau“ savo firminę šypseną ir kalbą pradėdavau fraze „Sveiki, aš esu iš Lietuvos. Aš labai mažai moku islandiškai, bet labai noriu išmokti“. Islandai – geranoriški žmonės, visuomet padėdavo.

Islandiją „atradę“ pasvaliečiai

– Kai mes čia atvažiavome, lietuvių buvo mažiau nei tūkstantis. Dabar jų – daugiau nei keturi tūkstančiai. Pirmieji į Islandiją atvažiavo telšiškiai ir pasvaliečiai. Pastaruosius „užvežė“ rankininkai, žaidę čia pagal kontraktus. Vėliau viena pasvalietė ištekėjo už statybų verslą turinčio islando, tad nemažai kraštiečių surado galimybę įsidarbinti statybose. Kai mes atvažiavome, dar porą metų reikėjo specialių leidimų, suteikiančių teisę čia gyventi ir dirbti. Dabar pakanka gauti islandišką asmens kodą. Jį gauti – šioks toks užburtas ratas. Jei atvažiuoji gyventi ir dirbti į Islandiją, privalai gauti asmens kodą, be jo tu sunkiai gausi darbą, nors būtent darbdavys ir gali lengviausiu būdu tą kodą padaryti…

Šiokiadieniais senelių namuose valytoja, o savaitgaliais čia pat veikiančioje kavinukėje padavėja dirbanti Daiva prisipažįsta, jog gauna minimalų atlyginimą ir priedą už viršvalandžius.

Minimalus atlyginimas – 220 000 kronų, arba maždaug 1500 eurų. Iš pirmo žvilgsnio – dideli pinigai, tačiau neskubėkite pavydėti. Islandija – viena brangiausių šalių pasaulyje.

Pusantro tūkstančio eurų kainuoja dviejų kambarių buto mėnesio nuoma. O eilinis apsilankymas maisto prekių parduotuvėje kišenę palengvina bent šimtu eurų.

Vizitas privačiame medicinos kabinete – 100 eurų. Jei lankaisi valstybinėje poliklinikoje, teks vis tiek sumokėti simbolinį 8–10 eurų mokestį. Tiesa, kaip pasakoja Daiva, daug medicininių paslaugų yra kompensuojamos valstybės arba draudimo bendrovių.

Islandijai, kaip ir visam pasauliui, teko susidurti su koronaviruso pandemija. Ir nors karantino sąlygos buvo liberalesnės nei Lietuvoje (pvz., nešioti apsaugines kaukes viešumoje buvo neprivaloma), ekonomiką šis sukrėtimas paveikė stipriai.

– Gyvenimas buvo sustojęs. Daug kas nukentėjo, o ypač viešbučių verslas. Daugybė žmonių liko be darbo. Džiugu, kad valstybė pasirūpino kompensacijomis ir išmokomis nukentėjusiesiems. Šiuo metu sąlygos švelnėja. Nuo birželio 15 dienos į šalį jau bus įleidžiami turistai. Tiesa, jie privalės iš savo šalies atvežti pažymą, jog neserga COVID-19 virusu. Jei tokios neturės – privalės atlikti testą ir izoliuodamiesi parą laukti jo rezultatų. Taip pat kiekvienam atvykstančiajam bus privalu telefone įsidiegti specialią programėlę, kuri seks jo judėjimą šalyje. Tokia programa yra ir mano telefone. Karantino metu ir aš nepriiminėjau šakočių užsakymų. Nors norinčių buvo, visiems sakiau – jūs man per daug brangūs, kad rizikuočiau jūsų sveikata. Aš viruso nebijau, tačiau dirbu senelių namuose, esu atsakinga už tų žmonių gyvybes.

Kur dingo „torto“ viduriukas?

Laisvalaikiu Daiva kepa tortus.

– Tai mano chalturkė, kuria užsiiminėju jau dvylika metų. Prieš šešerius metus ėmiau galvoti, kad noriu pagaminti ką nors, ko nėra Islandijoje. O kodėl ne šakočiai – šovė anuomet mintis, vietiniai jų juk nežino! Algirdas vienas pirmųjų ėmė vežioti siuntas iš Lietuvos į Islandiją. Paprašiau jo ir man atvežė šakočių kepimo krosnį. Bet tai buvo tik pusė problemos. O kur gauti gerą receptą? Laimei, atsirado gerų žmonių, kurie suvedė mane su viena sena močiute, mūsų giminaite, kuri ir atskleidė visas šakočio kepimo paslaptis.

Daiva su šypsena pasakoja, jog pirmasis jos keptas šakotis pavyko puikiai.

– Bet kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Buvo taip, jog ne vienas ir nukrito nuo kepimo rato. Kol išdrįsau pardavinėti žmonėms, namiškiai šakočių prisivalgė per akis…

Kadangi lietuvė dirba legaliai, teko vietos institucijose užregistruoti būsimą gaminį.

– Dvi savaites su kolegėmis islandėmis svarstėme, kaip į islandų kalbą išversti žodį šakotis? Pirminė versija buvo „eglės medžio pyragas“. Tačiau šią versiją atmetėme, nes eglė asocijuojasi su Kalėdomis, o labai norėjosi, kad tai būtų ne sezoninis pirkinys. Palikome „medžio pyragą“.

Daiva Mockūnienė – vienintelis žmogus Islandijoje, kepantis lietuviškus šakočius. Nors vietiniai vertina jo skonį ir originalią išvaizdą, tačiau pirkti neskuba. Netrūksta ir kuriozinių situacijų.

– Dažniausiai užsako lietuviai, lenkai, kinai. Paprastai per mėnesį iškepu iki dešimties šakočių, o kalėdiniu laikotarpiu – iki šimto. Pristatau šį gaminį įvairiose mugėse, tačiau vietiniai vertina jį atsargiai. Kai lietuviai atneša dovanų islandams šakotį, visuomet susilaukia tų pačių klausimų – ar tai valgomas daiktas, kaip jį valgyti, saldus ar sūrus. Daug juoko sukėlė viena istorija. Pažįstami islandai gavo dovanų mano šakotį. Sėdėjo, ragavo, džiaugėsi skoniu ir… niekaip negalėjo suprasti, kodėl „tortą“ atnešę lietuviai jo vidų suvalgė ir atnešė tik spygliuotus pakraščius…

– Islandai – konservatyvūs žmonės, naujoves jie priima labai sunkiai. Ragauja noriai, bet pirkti neskuba. Jiems pūdyta silkė mielesnė… O šiaip galiu pasidžiaugti, jog mano šakočiai yra iškeliavę į Jungtines Amerikos Valstijas, Šveicariją, Vokietiją, Angliją, Ispaniją ir, žinoma, Lietuvą.

„Ten kur jis, ten ir aš“

– Islandijoje mes suradome ramybę. Čia pat, vos už penkių minučių kelio, didžiuliam mano džiaugsmui, gyvena dukra Roberta. Ištekėjo už lietuvio ir padovanojo mums du anūkus. Jei jos čia nebūtų, nesu tikra, jog ir mes gyventume Islandijoje. Vos Daiva, Algirdas ir Lukas. Už išgelbėtą ne vieno žmogaus gyvybę Daivos brolį Aurelijų apdovanojo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. PAGD nuotrauka atvažiavus, Algirdas po darbo pradėjo remontuoti mašinas. Dabar jis turi nuosavą autoremonto kompanija su keliais darbuotojais. Jo garaže netrūksta nuolatinių klientų, tarp kurių ir pakankamai garsūs Islandijoje žmonės. Dabar darome viską, kad Algirdo verslas atsistotų ant kojų, o aš visą save galėčiau atiduoti namams. Ar galvojame apie Lietuvą? Žinoma! Algirdui Girsūdai yra viskas. Galėtume grįžti nors ir dabar, tačiau vyrą laiko darbas, o mane – šeima. Ten kur jis, ten ir aš. Tačiau senatvę mes tikrai praleisime Pasvalyje.

Belieka išduoti mažą paslaptį. Šį penktadienį, po devyniolikos kartu praleistų metų, Algirdas ir Daiva… apsikeis žiedais.

Vos penkios minutės kelio nuo šiauriausios Europos sostinės Reikjaviko įsikūrusiame Hafnarfjorduro mieste, artimiausių žmonių rate, skambant šampano taurėms ir pasvalietiška tarme sakomiems tostams, pora vienas kitam prisieks amžiną meilę. Bus ten, kaip ir priklauso, Daivos iškeptas vestuvinis šakotis…