Pasvaliečių Džo – Europos vicečempionas

Šios publikacijos svečio titulai gniaužia kvapą, tačiau dar įspūdingesnis jis pats – vengrų vižlas Džo. Šiandien lankomės pasvaliečio verslininko Jovito Žukausko namuose ir kalbamės apie didžiausią jo gyvenimo aistrą – medžioklinius šunis – vokiečių veimaranerį Rokį ir minėtąjį trumpaplaukį vengrų vižlą Džo. Pastarasis, nors dar labai jaunas (šiomis dienomis jam sukaks metai) jau spėjo tapti Lietuvos, Latvijos ir Estijos čempionu, o neseniai grįžo iš Paryžiuje vykusio Europos šunų čempionato, kur savo kategorijoje laimėjo antrą vietą.

Miške nuo mažų dienų 

Saulėtą popietę užsukus į Jovito ir Lijanos Žukauskų namus, prie vartų mus pirmiausia pasitiko Rokis ir Džo. Dideli šunys vieną akimirką gal ir pasirodė grėsmingi, tačiau pakako šeimininkui pasakyti „Savi!“, ir tas menamas baisumas iš karto virto susidomėjimu, netrukus peraugusiu į nepaprastą meilumą. 

– Jie nieko nedaro. Jei būtų išmokyti pulti žmogų, negalėtų dalyvauti parodose, kur pilna žiūrovų, – pasakoja vyras. 

Jovitas – gamtos vaikas. Jo mama Zita Lesienė savo laiku buvo vyriausioji mūsų rajono medžioklės žinovė, tad miškas vyro kraujyje. Kaip ir šunys. 

– Visą laiką gyvenau šunų apsuptyje. Vienu metu turėjau net šešis medžioklinius. Dabar liko trys. Gal būtų ir daugiau, bet kai kas neleidžia, – vyro žvilgsnis sminga į šalia sėdinčią žmoną. 

– Kai dukros užaugo ir išvažiavo į sostinę, namie pasidarė nepakeliamai tuščia. Grįžus po darbo mus pasitikdavo Mėta – senutė taksė. Gal prieš trejus metus ji sunkiai susirgo. Širdies nepakankamumas. Nors ir gavo visą reikiamą gydymą, atrodė, kad nebeišgyvens Tada ir atsirado Rokis. Tačiau Mėta pasveiko, o prieš metus dar atsirado Džo. Dabar jie gyvena visi trys. Mėtai – jau šešiolika metų. Rokis su ja elgiasi labai pagarbiai, o štai Džo vis knieti ją pajudinti, padūkinti. Tačiau jauniklis labai greitai pastatomas į vietą. Mėta, nepaisant amžiaus, tai sugeba padaryti puikiai, – juokiasi Lijana. 

Apie medžioklės instinktą 

Aristokratiškos išvaizdos Džo ir Rokis – medžiokliniai šunys. 

– Nors jie labiau paukštininkai, tačiau tinka tiek medžioklei su varovais, tiek žvėriui persekioti. Viskas priklauso nuo to, ko juos išmokys šeimininkas. O šuniui niekuomet ne vėlu mokytis, – tikina Jovitas. 

Ir tarsi norėdamas patvirtinti savo žodžius, vieną po kitos duoda komandas. Rokis akimirksniu sėdasi, duoda tai vieną, tai kitą leteną, „numiršta“ ar klusniai eina greta. 

Iš šalies žiūrint atrodo, kad tai smagi, bet paika pramoga, tačiau iš tiesų medžiokliniam šuniui visi šie įgūdžiai yra būtini. 

– Kiek žinau, dabar įstatymai to nereglamentuoja, tačiau esu tikras, jog laikui bėgant bus priimta, kad medžiokliniai šunys privalės praeiti tam tikrus lauko bandymus. Tai yra stebint teisėjams šuo turi išeiti į didelį lauką, kur reikia atlikti tam tikras užduotis. Viena svarbiausių – tilktis, kuri turi parodyti įgimtą šuns stabilumą. Tilktis pasireiškia, kai šuo tvirtai sustoja įtempta poza arba atsigula prieš surastą paukštį ar žvėrelį. Užuodęs paukštį, šuo privalo tvirtai ir ramiai daryti ir išlaikyti tilktį, kol prie jo ramiu žingsniu prieis vedlys ir pakels paukštį pats arba lieps tai padaryti šuniui. Lietuvoje tuo mažai kas užsiima. Nežinau, ar pavyks, tačiau aš planuoju tai išbandyti, – savo planus atskleidžia J. Žukauskas. 

Kadangi tai pirmiausia paukščių medžioklei skirti šunys, tam jie taip pat turi būti specialiai ruošiami. 

– Jis turi nebijoti lįsti į vandenį, surasti sužeistą ar nušautą paukštį ir t. t. Rokio kojų pirštų tarpuose yra net specialios plėvės, leidžiančios jam lengviau plaukti, – rodo Kiemėnų medžiotojų būreliui priklausantis vyras. 

– Tai visiškai kitokia medžioklė. Keliauji palei vandens telkinius. Antis pakyla, patyręs Rokis neria į vandenį, atneša grobį ir keliauji toliau, – pasakoja vyro veiklas palaikanti žmona. 

Auginti aktyvius šunis – iššūkis. Ar daug zbitkų yra prikrėtę Rokis ir Džo? 

– Kiekvienas šunį renkasi pagal savo gyvenimo būdą. Esame aktyvūs žmonės, tad ir mūsų augintiniai tokie. Energijos jie turi per akis, tad neužtenka vien išleisti į kiemą – reikia patenkinti fizinio aktyvumo poreikius. O jei paklausi, ar nori į mišką, Rokis net dreba iš nekantrumo. Žinoma, kaip ir su visais šunimis, kurie gyvena namuose (abu šunys priklauso trumpaplaukių kategorijai ir lauke neišgyventų), pasitaikė visko – ir sugriaužtų šlepečių, ir suniokotų baldų. Kartą Rokis net kiaurai per duris išėjo… Tiesiogine to žodžio prasme. Grįžom po darbo, o kambario duryse – skylė… Tačiau viską kompensuoja jų meilumas, ištikimybė ir atsidavimas žmogui. Kalbant apie jų charakterius, tai Mėta ramybės trokštanti senolė, Rokis – beveik subrendęs jaunuolis, o Džo – geras, tačiau truputį išdykęs pagrandukas, – šypsosi Jovitas. 

36 000 šunų 

Kaip jau buvo minėta, vengrų vižlas Džo jau gali pasigirti įspūdingais pasiekimais. Būdamas 9 mėn. amžiaus (jaunimo klasėje šunys dalyvauja nuo 9 iki 18 mėnesių), jau tapo Lietuvos jaunimo čempionu. 10 mėn. gavo Estijos ir Latvijos jaunimo nugalėtojo titulus, reikalingus šių šalių Jaunimo čempiono titulo patvirtinimui. Be to, Latvijoje nugalėjo atviros, pereinamos bei čempionų klasių dalyvius ir tapo veislės nugalėtoju.

Dalyvavimas parodose – ne tik nemažai laiko ir pinigų, bet ir specialių žinių bei įgūdžių reikalaujantis užsiėmimas. Todėl į parodas Jovito šunis lydi hendleris – vedlys. Tai žmogus profesionalas, kuris pristato šunį parodoje. Žukauskams čia talkina netoli Panevėžio įsikūrusio šunų veislyno „Mažasis brolis“ savininkė Irma Širmienė.

– Parodoje šuo turi parodyti viską, kas geriausia. Tam jis vedamas ratais, turi stovėti tam tikra stovėsena, šuns uodega turi būti iškelta, pats pasitempęs, galva ištempta į priekį. Teisėjas jį apžiūri, glosto, čiupinėja, ar nėra kokių defektų. Tikrinamos net sėklidės. Kam? Pasirodo, rimtose parodose pasitaiko atvejų, kai augintiniai atvežami su… implantais, – gūžteli pečiais Jovitas. 

Pergalė visose trijose Baltijos šalyse Džo atvėrė kelią į balandžio mėnesį Paryžiuje vykusį Europos šunų čempionatą. 

Nors Džo lydėjusi ir daug tarptautinės patirties turinti Irma Širmienė tikino, jog po pandemijos Prancūzijos sostinėje vykęs čempionatas buvo gerokai kuklesnis nei tie, kurie vyko ankstesniais metais, Jovitui renginys paliko neišdildomą įspūdį. 

– Ar galite įsivaizduoti – ten dalyvavo 36 000 šunų iš viso žemyno! Keli didžiuliai angarai, kurių kiekviename – daugiau nei trisdešimt ringų, į kuriuos iš anksto numatytu laiku tris dienas lipo skirtingų veislių šunys. O kai nuėjau į prekybos paviljoną, akys stulpu atsistojo! Nuo atributikos, marškinėlių, suvenyrų su visų veislių šunų atvaizdais iki šunims skirtų masažinių vonių ir skulptūrų… Žmonai ir dukroms siunčiau nuotrauką iš keturkojams skirto parfumerijos skyriaus – pasirinkimas daug didesnis nei tai, kas parduotuvėse siūloma žmonėms, – kvatojasi pašnekovas. 

Savo kategorijoje Džo užėmė antrą vietą. Iki absoliutaus nugalėtojo pritrūko… kantrybės – jaunas medžiotojo kraujas lemiamu momentu sutrukdė susikaupti. 

– Toks laimėjimas – didelis džiaugsmas. Tačiau daug svarbiau – ryšys su šunimi, pasididžiavimas juo, – įsitikinęs Jovitas. 

Jei niekas nepasikeis, keturkojis pasvalietis Džo kitais metais vyks į Šveicarijoje vyksiantį Europos šunų čempionatą.