Pasitikta Ignalinoje gimusi knyga

Spalio 17 dieną Ignalinos viešojoje bibliotekoje gražiai sutikta Ignalinoje gyvenančios rašytojos Gintarės Adomaitytės knyga „Iš baltojo namo" ir uždaryta rezidencijos „Kūrėjų rugsėjis“ paroda. Renginyje dalyvavo leidyklos „Gelmės“ atstovai, tautodailininkė Vijoleta Vanagienė ir rašytojas Rimantas Vanagas.

Žurnalistė, prozininkė, eseistė bei vaikų literatūros tyrinėtoja Gintarė Adomaitytė gimė ir augo Kaune. Nuo devynerių metų gyveno Vilniuje, kur baigė vidurinę mokyklą ir į Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Po studijų ilgą laiką dirbo įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose, tačiau 2008 m. atsisakė žurnalistės darbo ir atsidėjo kūrybai. Knyga „Iš baltojo namo“ jau 21-oji. Joje sudėlioti pastarųjų metų rašytojos publicistikos ir esė tekstai (21), kurie sugulė į tris skyrius, pasakojančius apie tėvus, senelius, prosenelius, gimtąjį Kauną, gyvenimą Ignalinoje ir primirštus, bet labai įdomius  rašytojus – P. Mašiotą, E. Spurgaitę ir kitus. Tai jaukūs, ramūs, nuoširdūs kūrybiniai prisilietimai prie svarbių ir jaudinančių dalykų, žmonių, vaizdų, čia pat išgyvenamų ar atmintyje saugomų. Ignaliniečiams, žinoma, įdomiausi turėtų būti su jų miestu susiję tekstai, atpažįstamų vietų aprašymai, ežerų pavadinimai, tie patys takeliai, įvairiais metų laikais vedantys rašytoją gamtos ritmu ir vaizdų džiaugsmu į kitokį pasaulį, kuriame tiek daug prasmės, kur tiesiog gera ir saugu būti...

Knygoje G. Adomaitytė rašo, kad Ignalina ją sužavėjo dar devintoje klasėje, kai čia atvažiavo į sporto stovyklą. Jau tada kilo mintis, kad norėtų tokiam mažam miestely gyventi.  1995 m. čia buvojo su literatų stovykla ir nuo tada kasmet vis atvažiuodavo, o prieš 12 metų su gyvenimo draugu, dabar sutuoktiniu Mariumi ir su visam apsigyveno jau seniai nusižiūrėtame jiems taip patikusiame baltajame name palei Ateities ir Atgimimo gatvių sankryžą. Lyg svajonių vietą atrado... Tą namą ir dabar vadina baltuoju, nors po renovacijos spalva pasikeitė, bet širdy liko tas baltumas nors tu ką. Ir bene pats ryškiausias ir centrinis tekstas knygoje yra „Apie Ignaliną, baltąjį namą ir Rūką“, dar 2015 metais literatūros žurnale „Metai“ išspausdintą ir labai šiltai sutiktą. Nes išties jame labai daug šilumos, daug širdies, daug meilės ežerų kraštui ir savo namui, stovinčiam tarsi kultūros kryžkelėje šalia Kultūros namų, muzikos mokyklos ir bibliotekos... Ir priglaustam katinėliui Rūkui, tapusiam ištikimu draugu, ir Ignalinos keistuoliui, sutinkančiam ir išlydinčiam traukinius, lankančiam visus renginius... „Eisiu Paplovinio ežero tiltu į mišką. O kai tiltą pereisiu, aname krante liks mano rūpesčiai ir bėdos. Keliausiu laisva palei Meškerinkos ežerą ir palei ežeriuką Pelėdinį. Gal perbrisiu (jei lietūs), gal peršoksiu (jei sausra) upokšnį, pramintą Amazone. Klyktels vienišas paukštis, perspėdamas stirnas ir kiškius: ateina žmogus. Regėsiu, kaip miškas pramerkia blakstienas.“,– taip baigiamas pasakojimas.

Biblioteka bene pagrindinis Gintarės ir Mariaus traukos centras, čia tiek jų inicijuotų gražių renginių, susitikimų, idėjų ir minčių... Galbūt čia gimė ir mintis įkurti viešąją įstaigą „Meno bangos“, tapusią  menininkus suburiančių įdomių projektų kalve. „Kuo daugiau projektų, tuo mažiau knygų, bet aš turiu tiek gerų emocijų, susitinku savo kolegas, su jais praleistas laikas labai vertingas...“,– sakė Gintarė.

Svečiai iš Anykščių Vijoleta ir Rimantas Vanagai džiaugėsi bičiulės knyga, kurios personažais ir patys tapo, prisiminė puikų rezidencijos laiką Ignalinoje ir gyrė lengvą bei savitą rašytojos stilių,  žaismingumą bei jame pajuntamą gilumą, kalbėjimą apie esminius dalykus. Renginio dalyviai dar kartą galėjo pasigrožėti tautodailininkės V. Vanagienės siuvinėtais stebuklais: paveiksliukais, rankinėmis. Jos darbuose – tikra augalų poezija ar malda gamtai.

Leidyklos  atstovės Vida Bėkštienė ir Kristina Noreikienė pasidalijo pasakojimais apie pažintį su rašytoja, apie kartu nuveiktus darbus ir šiltą bendravimą. Pasidžiaugė, kad Gintarė būtent jų leidykloje pradėjo savo kaip vertėjos karjerą. Pristatytos dvi iš rusų kalbos jos išvertė  knygas. Tai L. Petruševskajos „Mus pavogė. Nusikaltimų istorija" ir N. Daševskajos „Pavasario sonata".

O paskui buvo sveikinimai – šilti ir jaukūs, iš visos širdies rašytojai ir moteriai, Ignalinoje atradusiai savo svajonių, savo sielos  namus ir dovanojančiai šiam kraštui talentą bei idėjas. Galbūt  ji su vyru Mariumi, kaip dailininkas Stauskas Dusetose, bus ne tik kultūros ambasadoriai, bet ir suburs Ignalinoje menininkų bendruomenę. Juk ar gali būti už jos tekstus geresnė reklama, kad čia gera gyventi ir kurti...

Daugiau apie G. Adomaitytę

1996 m. rašytoja tapo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos, 2003 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos nare. 2001 m. jos apysaka „Laumžirgių namai“ buvo pripažinta geriausia metų knyga paaugliams. 2003 m. už pasakas rašytoja apdovanota V. Tamulaičio  premija, 2004 m. – Vaižganto premija už knygą „Kelio dulkės, baltos rožės“. 2006 m.  knyga „Gražuolės vaikai“ pripažinta reikšmingiausia Vaikų literatūros tyrinėjimų bei sklaidos knyga. 2007 m. rašytojai skirta Kultūros ministerijos premija už nuopelnus skaitymui, taip pat šiais metais ji tapo Anykščiuose rengiamo Antano Vienuolio apsakymų konkurso nugalėtoja. 2008 m. Gintarė Adomaitytė apdovanota Vaikų literatūros premija už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą. 2019 m. rašytojai skirtas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“.