Pa­si­tik­rink re­gė­ji­mą

Evan­ge­li­jo­se, taip pat ir kiek­vie­no gy­ve­ni­me, yra to­kia keis­ta per­so­na­žų rū­šis: fa­ri­zie­jai. Ten dar ša­lia bū­na ir Raš­to aiš­kin­to­jai. Na, štai, pa­vyz­džiui, toks vaiz­de­lis yra ap­ra­šy­tas Evan­ge­li­jo­je pa­gal Mor­kų (Mk 3, 1–6).
 

Jėzus ateina į sinagogą. Jis jau yra žinomas, o kai kalba, žmonėms stiprėja noras gyventi, džiaugtis, mylėti, kai kas net pasveiksta, kai kas susitaiko su savimi ir su visais. Tad sinagoga pilna visokiausių žmonių, o štai būrelis fariziejų atėjo atidžiai jį stebėti, ar jis kartais negydys šabo dieną (pagal jų supratimą – tai baisus nusikaltimas). Ir ne tik stebėti ir apkalbėti, bet tam, kad turėtų, kuo Jėzų apkaltinti.

„Labai nedaug reikia laimei!“

Veiksmas toliau nuspėjamas. Jėzus, žinoma, pagydo – sako, kad padžiūvusią ranką vėl gyva pavertė, o fariziejai iš to pasipiktinimo nuskuodė pas erodininkus tartis, kaip Jėzų nužudyti.

Biblijos pasakojimai yra ne šiaip sau pasakos, o Dievo žodis, kuriuo jis kalbina tikinčiuosius. Šis šešių eilučių tekstas yra be galo turtingas, bet šiandien atkreipsime dėmesį į vieną dalyką – fariziejų požiūrį.

Jų nuostata yra, kad jie absoliučiai teisūs ir turi visą žinojimo monopolį, be to dar turi ir politinę-teisinę galią. Todėl visus, kurie kitaip veikia religinėje srityje, jie įvertina pagal savo „absoliučią tiesą“ ir pripažįsta arba pasistengia sunaikinti. O kad Jėzus yra Mesijas ir Dievo Sūnus, jiems niekaip pažinti nepavyko! Per prastai atrodė, per paprastai elgėsi, su prasčiokais užsiėmė, fariziejų neliaupsino, pas juos veiklai leidimo neišsiėmė, o dargi juos kritikavo, veidmainiais vadino!

Šiais neramiais laikais irgi labai norėtųsi sulaukti mesijo, kuris išgelbėtų Lietuvą arba bent kiekvieną nuo nesaugumo. Neretai sutikti žmonės labai įsijautrinę ir, neduok Dieve, pateiksi klausimą, už liežuvio patempsi – oi, kiek pykčio, nuoskaudų, smerkimo, skriaudos.

Net ir pusamžį ar daugiau nugyvenę žmonės vis dar nesupranta, kad gyvenimas iš esmės yra neteisingas – jis yra dovana be garantijos, kad bus patogu ir smagu. Kad gyvenimas yra užduotis, materija, iš kurios kiekvienas kuria, ką nori: materijos kiekiai skirtingi tiek proto, tiek finansų, tiek sveikatos ir kitais pamatavimais.

Matyt, labai nedaug reikia laimei! To, ką turi kiekvienas, jam ir užtenka. Jei žmogus nusprendė, kad jis nelaimingas, nuskriaustas, neįvertintas, tai kaip tie fariziejai – kiekvieną dieną stebės ženklus ir juos visus įsimins, komplektuos, rūšiuos ir saugos, kad jo apsisprendimas teisingas.

Tikrai atsiras tokių ženklų, ar kaimynas ką, ar vėl koks naujas teisės aktas nepatogus, ar sutuoktinis ne taip. Ir nebus tos laimės, kuri Evangelijoje vadinama gyvenimu. Bus mirtis, t. y. gyvenimo pilnatvės nebuvimas. Kiti žmonės tiek įtikėję, kad yra labai blogai. Tam nepritardamas, gali būti išbartas, kad esi naivus, kvailas ir neatsakingas. Tai žinoma, kad kažkas yra ne visai gerai.

„Ištiesk ranką!“

Bet toje Evangelijos scenoje buvo toks personažas su padžiūvusia ranka. Nežinome, kiek jam metų ir kokiomis aplinkybėmis ranka nudžiūvo, kur jis gyvena ir su kuo, kieno duoną valgo, ar pats kažkaip uždirba. Kaip ir būklė jo sudėtinga: nepagydomas. Galėtų ramiai namie sau sėdėti ir keiksnoti visą pasaulį dėl to, ko jis negali be tos rankos. Ir sąrašas tikrai būtų ilgas. Bet jis eina į sinagogą Dievo garbinti. Nes daugiau nėra ko ten eiti. Eina susitikti su Jėzumi, nes tiki Dievo galybe.

Gal ne rankos atgaivinimo nori, gal tiesiog gyvenimo. Kai Jėzus jam liepia: „Ištiesk ranką!“, jis į tai Jėzui neaiškina, kad rankos ištiesti negali, nes ji padžiūvusi, nes susirgo liga, nes jam labai blogai... Jis ją ištiesia. Ir taip yra pagydomas.

Istorijose nėra nė vieno fariziejaus, kuris pasigydė, atėjęs pas Jėzų. Tik Nikodemas, kuris šiaip norėjo labiau pasigilinti, bijojo kitų fariziejų, todėl atėjo nakčia pasikalbėti. Mat fariziejai žinojo, kad jei ranka nudžiūvo, tai nusidėjėlis tu! Tokia Dievo bausmė ir kitaip nebus. Atgailauk!

Kaip fariziejai, taip ir kiekvienas žmogus, jei nusprendė netikėti, niekas jo ir neįtikins. Jei žmogus apsisprendė, kad jis nuskriaustas, toks ir bus iki mirties. Nebent kartais praregėtų, atsiverstų, išgirstų jam sakomo gyvenimo žodį, patikėtų ir ištiestų savo padžiūvusią sielą Dievo link. O juk Jėzus tam ir atėjo, kad kiekvieną suieškotų, kiekvienam gyvenimo žodį pasakytų. Ieško ir dabar: per žmones, įvykius, situacijas, turbūt kasdien daugybę kartų kiekvieną pasiekia Dievo žinutės, bet akys renka ne Dievo meilės ženklus, o kitokius.

Bet galima išbandyti: savo akimis ir širdimi ieškoti kiekvienoje dienoje gerumo ženklų, juos susidėti į atminties dėžutę ir kažkada iš jų pavyks perskaityti Dievo siunčiamą gyvenimo žodį. Nes kol gyveni, tol turi užduotį iš tiesų gyventi.

„Noriu, kad būtų gyvenimo ženklai“

Mano vienos pažįstamos sudegė namai. Visai sudegė. Yra vyras ir penki vaikai – nuo trejų metų iki 18, regis. Paprasta šeima su daug meilės vaikams ir gyvenimui, kurį tvarko kartu su Dievu.

Likti žiemą be būsto – tai ne smulkmena. Maniau, bus didelis tikėjimo išbandymas jiems. O ta moteris man skambina ir klausia: „Gal žinai, kur votus gamina? Noriu Dievui padėkoti – votą bažnyčioje pakabinti.“

Kas nežinote, votas yra padėkos ženklas, dažniausiai auksinis širdies formos ar kitoks, kurį tikintieji pakabina prie paveikslo bažnyčioje, liudydami iš Dievo patirtą stebuklą. O stebuklas moteriai tas, kad visi gyvi liko!

Ir tyliu aš kaip žemė, klausydama jos. Nes nuo gaisre patirto šoko įsčiose šeštasis vaikelis, planuotas ir lauktas, mirė. O ji vis tiek mato Dievo stebuklą. Nes galėjo ir uždusti visi, jei viskas būtų įvykę vos valanda vėliau – jiems sumigus.

Manau, kad aš taip gerai, kaip ji, nematau. Ir kaip tas Evangelijos ligonis tikriausiai dar ne... Kaži ar bandyčiau padžiūvusią ranką tiesti? Tačiau kiekvieną vakarą kartą per savaitę ir kartą per mėnesį rūpestingai tikrinu, kokie ženklai mano atmintyje užsiliko, rūpestingai perrenku, atsiprašau už įsižeidimus ir nedėkingumą. Nes noriu, kad būtų gyvenimo ženklai, noriu pamatyti visus man besišypsančius veidus, visus žmones, kurie su manimi mielai kalbėjo, padėjo, patarė, atsakė, visus mielus netikėtumus, džiaugsmus. Vakarais susirašau į lapuką tos dienos gerumo žmones, sekmadienį jau būna pilnas. Tada nešuosi į Mišias, kad už visus padėkočiau ir apmelsčiau.

Mano pavardė įpareigoja gyventi gyvenimą kaip palaiminimą. Bet manau, kad kiekvienas gali pasirinkti tai, nepriklausomai nuo pavardės.