Pasiryžimai būna racionalesni, kai apgalvojami ne gimtąja kalba

Baigėsi vasaris, paskutinis žiemos mėnuo. Ne vienas tvirtina, jog šios žiemos orai savotiški. Aišku, nieko gero nelauk, jei tik atšventus kinų Naujuosius metus iškart seka Užgavėnės. Po Užgavėnių prasidedanti gavėnia kviečia rimčiai, pamąstymams, bet kaip tai padaryti, jei į duris ėmė ir pasibeldė šv. Valentinas.

O šiaip gyvenimas teka normalia vaga. Kai sveiki, galvojame apie pinigus, kai susergame, galvojame, kaip pasveikti, kai pasveikstame – vėl apie pinigus. Keliamųjų metų vasarį atgyja būrėjai, pranašai, astrologai, ekstrasensai, bioenergetikai, parapsichologai, chiromantai, magai, ezoterikai, aurų nustatinėtojai, karmų lopytojai, okultizmo skleidėjai ir visi panašaus plauko veikėjai. Vieni pranašai aiškina, jog keliamaisiais metais įvykusios santuokos tampa gana sėkmingos, kiti pranašai įrodinėja, jog šiuo laikotarpiu įregistruota santuoka nebus laiminga.

Gal sutariama tik dėl pasiryžimų (nebevartoti alkoholio, mažiau valgyti, mokytis užsienio kalbų...), kuriuos šiais metais duoti verta. Kas žino – gal pasiseks įgyvendinti? Siūlau pasinaudoti patarimu, jog pasiryžimai būna racionalesni, kai apgalvojami ne gimtąja kalba.

Vasarį pasaulis prakalbo apie Kopenhagos dietą. Jos vienas kursas trunka 13 dienų (gana įdomus skaičius), per kurias galima suliesėti 10 kilogramų. Įspėjama, kad dieta skirta tik stiprios valios žmonėms. Griežtai draudžiama vartoti alkoholį, saldumynus, keptą maistą. Valgyti reikia tris kartus per dieną, jei suklupote, dietą būtina nutraukti ir vėl jos laikytis galima pradėti ne anksčiau kaip po trijų mėnesių.

Štai kaip atrodo Kopenhagos dietos meniu pirmoji diena. Pusryčiai (9 val., bet galima ir anksčiau): kavos puodelis su šaukšteliu cukraus (sakyčiau, galima būtų ir dar griežčiau – be to cukraus šaukštelio); pietūs (12–14 val.): 2 kietai virti kiaušiniai, 400 g virtų špinatų, 1 pomidoras; vakarienė (17–18 val.): 200 g jautienos, 150 g salotų su citrinos sulčių ir aliejaus užpilu. Kitomis dienomis viskas panašiai. Kažkiek džiugina, jog yra nuoroda, kad pietus ir vakarienę galima sukeisti vietomis. Perskaičiau visų dienų meniu ir kilo paprastutė mintis: reikia mažiau valgyti ir tiek.

Dėl pranašų – pastebėjau, jog jie labiausiai reikalingi turčiams ir vargšams, vidurinioji klasė apsieina be jų. Nors išimčių būna. Ar galima pranašystėmis tikėti? Labai lengva patikrinti, tereikia tik palaukti, kol išsipildys arba ne. Tiesa, jeigu ir išsipildys, tai dar nieko nereiškia, nes, anot linksmojo kareivio Šveiko, „dar nėra taip buvę, kad kaip nors nebūtų“. Nors ne viskas Šveiko pasakyta, kas tvirtinama jo pasakyta. Ar jis pasakė, jog Vyriausybė, pabranginusi alų, pasmerkta žlugti? Kelis kartus skaičiau šį Jaroslavo Hašeko romaną, bet šios frazės neužtikau.

Tiesa, pastaruoju metu astrologus keičia ekonomistai, nusakantys ateities ekonomines perspektyvas, pakilimus ir nuopuolius. Ypač daug mokančiųjų, kaip išgyventi iš minimalaus atlyginimo. Užtikau vienos britės pensininkės pamokymus (tiesa, į jokias ekonomikos specialistes ji nepretenduoja): pirkite tik prekes, kurios kainuotų ne daugiau kaip 1 svarą (Didžiojoje Britanijoje itin populiarūs išpardavimai po 1 svarą); užuot padidinę būsto šildymą, apsirenkite dar vieną megztinį; vandenį virinkite ant dujinės viryklės, nenaudodami elektrinių virdulių (gal ir smulkmenos, bet tiesos yra, nes kartą pastebėjau, kaip greitai sukasi elektros skaitiklis, virduliu kaitinant vandenį, ir pamąsčiau, jog dujomis tikrai turėtų būti pigiau); maisto pirkite tiek, kad nereiktų išmesti, pasibaigus galiojimui; skieskite vandeniu sultis, indų ploviklį ir skystą skalbiklį; paprašykite svečių atsinešti savo arbatos ar kavos ir t. t. Dėl arbatos ir kavos gal ir perspausta, suabejočiau ir dėl indų ploviklio ar skalbiklio skiedimo, bet kai kurie jos pamokymai verti dėmesio.

Vasarį kalbėjome, jog jau dvejus metus Ukrainoje vyksta karas, veik nebeprisimindami, jog jis vyksta dešimtmetį. Iš paskutinio žiemos mėnesio švęstinų dienų nešventėme vasario 11-osios – Ligonių dienos. Visi pamiršome, kad tokia yra. Todėl ši diena praėjo nepastebėta, nes nejau švęsi ir linksminsiesi, kad esi ligonis. Bet štai šv. Valentino arba Įsimylėjėlių, diena įsigali. Gal ir gerai, nes juk meilės niekuomet nebus per daug.

Pagaliau išmokome Valstybės atkūrimo dieną švęsti linksmai. Šiauliuose, kaip visada, išsiskyrė „Laiptų galerijos“ projektas miesto maršrutiniuose autobusuose skaityti poeziją. Tam talkino Šiaulių dramos teatro aktoriai. Kai prieš penkiolika metų šis projektas startavo, pamenu, buvo net baimių – kaip čia viskas susiklostys? Ir išties teko nugirsti įvairiausių replikų, kaip: „Vietoj to, kad pakeltų pensijas, eilėraščius skaito.“ Dabar nieko panašaus nebeišgirsi, autobusų keleiviai šypsosi, skaitantiesiems paploja, kai kurie dargi specialiai laukia „poezijos autobuso“.

Visad kažkam reikia pradėti. Lankydamasis Paryžiuje, Orsė muziejuje, dažnai mėgstu pastovėti prie Gustavo Courbet paveikslo „Pasaulio kilmė“. Paveiksle pavaizduota gulinti nuoga moteris. Puikus Courbet kūrinys šokiruoja ypatingu tikroviškumu. Vyrams nedrąsu prie jo stabtelti, ypač jeigu dar jie muziejuje ne vieni, o su savo antrosiomis pusėmis. Aš gi atsistoju prie paveikslo ir imu fotografuoti. Iš pradžių ne vienas žvelgia į mane kaip į aistrų kamuojamą vyriškį. Bet netrukus atsiranda dar kažkas, kuris atsistoja šalia, po to dar ir dar. Susirinkus būreliui, visiems drąsiau. Galvoju, kad taip prisidedu prie meno pažinimo skatinimo.

Tai ne tų aktyvisčių „rūpestis“ klimato kaita, kurios ne per seniausiai, prieš tai sriuba apipylusios „Moną Lizą“, Lyono meno muziejuje surengė nuosprendį Claude’o Monet paveikslui. Paveikslas, beje, nebuvo po stiklu, tai kol kas neaišku, ar nebuvo sugadintas.

Vasarį vyko Vilniaus knygų mugė. Pirmoji mano vaikystės knyga buvo sielos gelmes suvirpinusios Vilhelmo Haufo pasakos. Prisimenu „Špesarto smuklę“ (taip knyga ir vadinosi), „Mažąjį Muką“, „Nykštuką Nosį“, „Šaltąją širdį“ ir kitas šio vokiečių autoriaus pasakas. Knygą man padovanojo iš Kauno atvykusi teta. Ši mano tėvelio sesuo ir taip jau man buvo didelis autoritetas. Įdomiai pasakojo, stebino, kiek daug ji žino. Dabar suprantu, kad labai svarbu, kas tau vaikystėje paduoda knygą.

O šių metų vasario 29 dienos išskirtinumą paryškino tą dieną „Laiptų galerijoje“ atidaryta „Pelenų“ gitaristo Ginto Banio ir jo kolegos „Bix’ų“ sielos Sauliaus Urbonavičiaus-Samo tapybos paroda „Rokas su teptukais 2“. Kai rašiau šį tekstą, dar nežinojau, kaip pavyko atidarymas, bet, manau, linksmai. Ir dieną, kuri pasitaiko tik kartą kas ketverius metus, ši paroda ypač tiko.

Vasaris jau už mūsų nugarų, pradedame kovą – šventųjų Kazimiero ir Juozapo mėnesį – su kitomis savo šventėmis ir pavasariniais džiaugsmais bei Velykomis, kurios baigs šį mėnesį.

Per Velykas mėgstu prisiminti išrinktosios tautos anekdotus. Senas žydas sako žmonai: „Sara, žinai, jei kuris iš mūsų numirs, aš išvažiuosiu į Izraelį.“

Arba ano laikmečio bičiulio žydo pasakojamas anekdotas, jog visi tarybiniai žmonės greitai turės po televizorių ir lėktuvą. „Kam lėktuvas?“ – tuoj paklausdavo. Atsakymas: „Kad, sužinojus, kokiame mieste ir kurioje parduotuvėje parduodama mėsa, iškart galėtume ten nuskristi.“

Muzikai prisimena Chaimo Potašinsko anekdotą apie du simfoninio orkestro smuikininkus žydus. Vienam apsilankius svečiuose pas kitą, tas ruošiasi vaišinti arbata ir klausia, kiek įdėti šaukštelių cukraus – tris ar keturis. „Dėk du, – atsako svečias, – bet kad matyčiau.“

Pabaigoje – anekdotas, atspindintis šių dienų realijas. Populiaraus draugo kiti draugai klausia, kodėl jis nekandidatuoja į prezidentus. „Kad aš vaikystėje iškritau iš medžio“, – atsako šis. „Tarp kandidatų daug tokių iškritusiųjų“, – pastebi draugai. „Matote, aš žinau, jog esu iškritęs, o jie nežino“, – atsako siūlomas kandidatas.