| Naujausi | Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | Specialiosios rubrikos | +Projektai |  etaplius TV |
Dariaus Kasparaičio vardas yra gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Iškovojęs olimpinį medalį, atstovavęs aukščiausioms pasaulio ledo ritulio lygoms D.Kasparaitis sako, kad gyvenime labai svarbu yra gyventi šia diena, o pasirinkimo laisvę turi turėti kiekvienas žmogus.
Nuo ko prasidėjo Jūsų ledo ritulio karjera?
Aš gimiau ir augau Elektrėnuose. Kai atsidarė ledo rūmai, man buvo 5-eri. Aš nuo pat vaikystės žiūrėjau visokias sporto varžybas, bet labiausiai patiko stebėti ledo ritulį. Man tada labai patiko visa ledo ritulininko apranga. Tada pas mus į mokyklą atėjo treneris Aleksėjus Nikiforovas ir paklausė, kas nori žaisti ledo ritulį. Aš nedvejodamas pasakiau, kad noriu. Man tada buvo 8-eri. Aš iš karto labai gerai pradėjau čiuožti, nors niekada nebuvau to bandęs. Tada ir prasidėjo mano kelias į ledo ritulį.
Vaikai dažnai savęs ieško keliose skirtingose veiklose. Ar ledo ritulys buvo Jūsų pirmasis ir neabejotinas sprendimas?
Ne, savęs ieškojau ir aš. Buvau keliose teniso treniruotėse, bet man nepatiko. Nes ten per pirmąsias treniruotes man nedavė nei rakečių, nei kamuolio, tai ir pagalvojau, kad kas čia per tenisas. Tada bandžiau žaisti rankinį, lauke su draugais žaisdavome krepšinį, futbolą. Bet ledo ritulys man patiko iš karto ir labiausiai iš visų sporto šakų.
Ar niekada nebuvote priėjęs kryžkelės, kuomet norėjote atsisakyti ledo ritulio?
Kai augau, nebuvo jokių kompiuterių, išmaniųjų telefonų, tai treniruotės ir būdavo tas užsiėmimas, laiko praleidimo būdas. Galbūt tik vieną kartą norėjau viską mesti, nes buvau labai pasiilgęs namų. Tada buvau 15 metų ir pirmus metus žaidžiau Maskvoje. Prisimenu, kad tada grįžau į Elektrėnus ir pasakiau, kad nebenoriu daugiau žaisti ir noriu gyventi Lietuvoje. Bet tada tėvai priėmė labai gerą sprendimą ir paskambino treneriui Aleksėjui Nikiforovui. Jis mane iš karto nuvežė atgal į Maskvą ir taip mano pamąstymai apie ledo ritulio metimą ir baigėsi. Kitų tokių minčių daugiau nebuvo.
Prakalbote apie Maskvą. Ten gyventi persikėlėte vos 14 metų. Kaip priėmėte tokį sprendimą?
Prisimenu, kad tada to labai norėjau. Iš Elektrėnų yra kilęs dar vienas geras žaidėjas Dainius Bauba. Jį pakvietė žaisti į Kijevo komandą metais anksčiau. Tada buvau labai užpykęs, kad manęs niekur nepakvietė, nes mes abu buvome geriausi komandoje. Bet būtent šis dalykas ir paskatino mane siekti dar daugiau. Kai likau Lietuvoje, žaidžiau komandoje, kuriai atstovavo dviem metais vyresni už mane žaidėjai. Prisimenu, kad tada buvau labai pasiryžęs patekti į aukštesnio lygio komandą užsienyje. Mano pastangos buvo pastebėtos ir buvau pakviestas į Maskvos „Dinamo“ komandą.
Sakote, kad jau po metų norėjote grįžti namo ir tėvai Jus sustabdė. O pačioje pradžioje tėvai neprieštaravo išvykimui į Maskvą?
Ne, tėvai mane palaikė nuo pat pradžių. Mama klausė manęs, ką aš veiksiu Lietuvoje, jei jau Maskvoje gavau gerą pasiūlymą. Po metų Maskvoje aš gal net nenorėjau mesti ledo ritulio, tiesiog nenorėjau gyventi Rusijoje. Bet tais laikais Lietuvoje gal nebūtų viskas pavykę. Kai nebenorėjau grįžti į Maskvą, bet mane išvežė, tada patekau tiesiai į Sovietų Sąjungos jaunių ledo ritulio rinktinės stovyklą. Man tai buvo didelis pasiekimas, nes niekas į ten iš mano draugų dar nebuvo patekęs. Galiu sakyti, kad tėvų palaikymas pačioje pradžioje ir vėliau man labai padėjo.
Kaip patekote į SSRS ledo ritulio rinktinę?
Mane pastebėjo tada, kai atstovavau Maskvos „Dinamo“ komandai. Prisimenu, kai pirmą kartą išvažiavome į Švediją. Jei būčiau tada pasilikęs Lietuvoje ir negrįžęs rungtyniauti į Maskvą, visą tai, ką gavau, galėjau prarasti.
Dažnai paauglystė asocijuojasi su nerūpestingumu ir laisve. O Jūs dar paauglys jau buvote profesionalus sportininkas. Kaip atrodė Jūsų paauglystė?
Tos laisvės turėjau ir aš, bet turėjau ir didelę atsakomybę. Maskvoje gyvenau vienas, tėvai buvo likę Lietuvoje, bet aš žinojau, kokio tikslo siekiu. Atsakomybė yra labai svarbi gyvenime. Mes dar ankstyvoje paauglystėje supratome, kad jei gersime, rūkysime, tai ir ledo ritulyje nieko nepasieksime.
Kaip atrodė ta 16-mečio profesionalaus sportininko diena?
Mes visada prieš mokyklą dar treniruodavomės. Po treniruotės eidavome į mokyklą. O vienoje klasėje mokėsi beveik visa mūsų komanda. Po mokyklos turėjome vėl treniruotis. O vakare jau būdavo laisvas laikas. Gyvenau bendrabutyje kartu su kitais sportininkais, atvykusiais iš kitų miestų. O savaitgaliais turėdavome rungtyniauti varžybose. Tokia buvo rutina. Paauglystėje neturėjau labai daug laisvo laiko.
Ledo ritulys yra grubus sportas. Ar pavyko išvengti rimtų traumų?
Pačioje karjeros pradžioje traumų išvis nebuvau patyręs. Traumas patyriau tada, kai pradėjau žaisti Amerikoje, Nacionalinėje ledo ritulio lygoje (NHL). Ten jau žaidžiau prieš suaugusius vyrus, o mano žaidimo stilius nebuvo labai minkštas. Aš manau, kad visi sportininkai neišvengia vienokių ar kitokių traumų. Jų turėjau daug, bet iki šiol man tai nemaišo.
Į Niujorką atvykote 1992 metais. Kaip iš Maskvos patekote visai į kitą žemyną?
Tas laikas buvo labai įdomus. Sugriuvo Sovietų Sąjunga, prieš tai mes neturėjome daug laisvės, o tada gavome laisvę. Atvažiavau iš SSRS, kur nieko nebuvo, o kai pamačiau Niujorką, viskas buvo labai įdomu ir skirtinga. Tada dar ir pinigų truputį davė, buvo galima nusipirkti, ko nori. Tie pirmieji metai Amerikoje man buvo nuostabūs.
Rusijoje žaidėte Kontinentinėje ledo ritulio lygoje (KHL), kuri yra antra pagal pajėgumą pasaulyje, o Amerikoje atstovavote stipriausios pasaulio ledo ritulio lygos NHL komandai. Koks pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų lygų?
Dabar jau skiriasi tik pajėgumas ir aikštelės dydis. Amerikoje ledo ritulio aikštės didesnės, o KHL lygoje jos mažesnės. Kontinentinėje lygoje yra tik kelios komandos, kurios yra labai stiprios ir jas įveikti yra nedaug šansų, o NHL kiekvienais metais čempionais tampa vis kita komanda. KHL galima nuspėti, kas taps čempionais, o NHL visada išlieka didelė intriga. Kontinentinėje lygoje taip pat yra labai aukštas ledo ritulio lygis ir labai gerai, kad tokia lyga yra. Tai puiki galimybė sportininkams tobulėti.
O pati sportininko dienotvarkė labai skiriasi žaidžiant KHL ir NHL lygose?
Galima sakyti, kad viskas yra taip pat. Tik kai žaidžiau NHL manęs niekas neprižiūrėjo. NHL varžybos vykdavo vos ne kas antrą dieną. Rusijoje turėjome gyventi bazėje, miegojome visa komanda vienoje vietoje, ten vieną kartą mus išleisdavo pavaikščioti po miestą, o kitu laiku turėjome būti visi kartu. O Amerikoje visi gyvenome savo namuose, atvažiuodavome tik į treniruotes ar varžybas. Visi kartu gyvendavome tik išvykose.
2009 metais savo profesionalią karjerą baigėte Sankt Peterburgo „SKA“ komandoje?
Taip, tada patyriau stiprią traumą, turėjau keturias operacijas ir nusprendžiau daugiau nežaisti. Daktarai tada sakė, kad jei vėl patirsiu tokią traumą, nepasveiksiu. Nuo tada aš nežaidžiau iki sugrįžimo į Lietuvą.
Koks buvo jausmas, kad viskas, kuo gyvenote visą gyvenimą, staiga turi baigtis?
Aš manau, kad kiekvienas žaidėjas, kuris rungtyniauja profesionaliai, pats ir fiziškai, ir morališkai jaučia, kad jis jau nebegali profesionaliai žaisti. Vis dėlto ledo ritulys yra jaunų vyrų sportas. Gamtos juk neapgausi. Kai man buvo 36–37 metai, aš ir supratau, kad jau gana. Aš labai ramiai nusprendžiau, kad reikia baigti. Aišku, po to pradedi galvoti, kad galėjai pasidaryti dar geresnę karjerą. Bet taip yra visada, nes kai esi jaunas, apie tai negalvoji, o kai įgauni daugiau patirties, pradedi žiūrėti atgal ir galvoti, ką galėjai padaryti geriau.
2010 metais toje pačioje Sankt Peterburgo „SKA“ komandoje išbandėte trenerio poziciją. Kaip jautėtės būdamas jau ne žaidėju, o treneriu?
Aš tam dar nebuvau pasiruošęs. Tada dar tik buvau baigęs savo ledo ritulininko karjerą, ir visi žaidėjai toje komandoje buvo mano komandos draugai. Todėl labai sunku buvo juos treniruoti, man norėjosi treniruotis kartu. Vienas žymus treneris man yra pasakęs: „Reikia užmušti savyje sportininką ir tik tada tapti treneriu“. O aš savęs kaip sportininko neužmušiau iki dabar. Bet manau, jei ateityje pradėčiau dirbti trenerio darbą, po truputį pradėčiau galvoti kitaip. Nors ir norisi visada žaisti, reikia suprasti, kad amžius jau nebe tas. Aš manau, kad ir treniruojant gerus žaidėjus galima patirti didelį malonumą.
2013 metais prisijungėte prie Vilniaus ,,Hockey Punks“ komandos. Kas lėmė tokį jūsų sprendimą?
Kai baigiau savo profesionalią karjerą, jaučiausi taip, lyg būčiau savo misijos ledo ritulyje neįvykdęs. Aš niekada neatstovavau Lietuvos nacionalinei ledo ritulio komandai. Pagal taisykles, jei norėjau atstovauti savo šalies rinktinei, turėjau kelerius metus žaisti Lietuvos čempionate. Tada ir pradėjau žaisti už „pankus“, nes norėjau gauti galimybę žaisti už Lietuvos rinktinę.
O kodėl ,,Hockey Punks“ komanda, o ne miesto, kuriame užaugote, komanda „Energija“?
To man niekas nepasiūlė. „Pankai“ pirmieji man pateikė pasiūlymą atstovauti jų klubui, ir aš sutikau. Taip po truputį ir išsipildė mano svajonė vilkėti Lietuvos ledo ritulio rinktinės marškinėlius. Dabar jau galiu ramiai miegoti.
Svajonė išsipildė. Koks jausmas žaisti už savo šalies Nacionalinę komandą?
Tai buvo labai malonu. Aš čia gimiau, užaugau ir visada būsiu lietuvis. Nors ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenau svetur, žaidžiau už kitų šalių rinktines, komandas. Nors ir turiu Amerikos pilietybę, paklaustas, kas toks esu, visada atsakau, kad aš esu lietuvis. Vienintelis dalykas, kuris man nepatiko, kai žaidžiau už Lietuvos rinktinę, tai labai didelis jaudulys. Kai būdavau rūbinėje ir susirinkdavo visi Lietuvos komandos vyrai ir užvesdavo, buvo labai malonu. Tas jausmas, kai laimėjome aukso medalius, buvo labai geras. Tada čempionatas vyko Kaune, visa arena už mus sirgo. Tai man buvo labai svarbu. Per šį čempionatą pasiekiau rekordą kaip vyriausias Lietuvos rinktinės žaidėjas. Nemanau, kad dar kažkas jį pasieks. Bet kas ten žino, gal dar sulaukęs 50-ies žaisiu už Lietuvą.
Žaidėte aukščiausiose pasaulio lygose ir karjeros pabaigoje atstovavote Lietuvos klubui. Koks ledo ritulys Lietuvoje?
Tikrai neblogas. Čia yra gerų vyrų, kurie yra fiziškai stiprūs, labai gerai čiuožia. Tačiau Lietuvos ledo ritulys nuo aukščiausių lygų skiriasi savo mąstymu ir šaltakraujiškumu. Kai žaidi su aukščiausio lygio ledo ritulininkais pastebi, kad jie mąsto kitaip, varžybas mato kitaip. Lietuvoje žaidėjai daugiau galvoja, kaip bėgti, mušti. Lietuvoje yra kur treniruotis, bet manau, kad trūksta daugiau gerų specialistų, kurie būtų daug pasiekę šiame sporte ir savo patirtimi pasidalintų su Lietuvos ledo ritulininkais. Bet, manau, kad tie vyrai, kurie dabar atstovauja užsienio klubams, bėgant laikui grįš ir pradės dirbti su jaunimu, juos mokyti. Man labai pasisekė, kad turėjau tokį trenerį kaip A. Nikiforovas. Manau, kad tai turėjo nemažai įtakos mano pasiekimams. Taip pat labai svarbu yra turėti stiprų charakterį. Reikia siekti savo tikslo. Aš manau, kad dar bus lietuvių, žaidžiančių NHL. Reikia pastebėti, kad jau elektrėnietis Nerijus Ališauskas atstovauja KHL klubui. Svarbiausia yra turėti svajonę ir jos siekti, nepasiduoti. Stebėjau lietuvius, yra potencialių žaidėjų, kurie gali eiti labai toli.
1988 metais palikote Elektrėnus ir išvykote gyventi svetur. Kas Jus iki dabar sieja su šiuo miestu?
Čia mano Tėvynė ir aš visada čia atvažiuoju. Šiame mieste yra visos galimybės: ežeras, veiklos vaikams, Vilnius ir Kaunas arti. Aš manau, kad Elektrėnai yra pati geriausia vieta Lietuvoje. Man čia labai patinka.
Turite 6 vaikus. Ar stengiatės, kad ir jie turėtų ryšį su ledo rituliu?
Aš bandau, bet manau, kad kiekvienas vaikas turi turėti pasirinkimo laisvę. Aš nesuprantu ir netikiu, kai vaikus per prievartą verčia kažką daryti. Aš stengiuosi palaikyti savo vaikus. Jei jie nori žaisti ledo ritulį, aš juos nuvežu į ledo areną, jei jie nori žaisti krepšinį, aš taip pat juos palaikau. Jei jie turės talentą ir norės tai daryti toliau, aš būsiu su jais. Fanatiškai jų versti treniruotis aš tikrai nenoriu. Aš pats save atradau. Nežinau nei vieno sportininko, kuris verčiamas tėvų tapo žinomu ir daug pasiekė. Pažinojau vieną žaidėją, kuris turėjo tėvą, kuris jį fanatiškai vertė žaisti ledo ritulį. Ir tas žaidėjas perdozavo narkotikų ir numirė. Todėl manau, kad su vaikais reikia elgtis labai atsargiai. Jei bandai savo svajones išpildyti per vaikus, tai nieko nebus. Kiekvienas vaikas yra skirtinga asmenybė. Pats jauniausias mano sūnus yra mano kopija, gal jis irgi pasuks tuo pačiu keliu.
Įkūrėte Dariaus Kasparaičio ledo ritulio mokyklą. Kokia viso to prasmė?
Visų pirma, norėjau, kad vaikai turėtų galimybę. Kai priklausai kokiai nors organizacijai, kartais tai atveria daugiau durų. Aš norėjau sukurti organizuotą sistemą, noriu, kad vaikai išsiugdytų atsakomybės jausmą. Man labai daug padeda Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis. Elektrėnai labai daug padeda ledo rituliui. Auga nebloga ledo ritulio karta. Taip pat džiaugiuosi, kad vaikams yra didelė konkurencija, daug stiprių vaikų komandų.
Koks būtų Jūsų gyvenimas, jei jame nebūtų ledo ritulio?
Net neįsivaizduoju. Kartais aš apie tai pagalvoju, bet atsakymo taip ir nerandu. Gal būčiau nusigėręs. Aišku, juokauju. Bet ledo ritulys mane daug ko išmokė. Aš žinau, kas yra disciplina, kuri yra reikalinga gyvenime. Taip pat šis sportas padėjo finansiškai, supratau, kad jei labai noriu, galiu pasiekti viską. Aš iki šiol žaidžiu ledo ritulį, man labai patinka ši sporto šaka. Dabar savo gyvenimą aš noriu dovanoti vaikams, o būti tėvu ir dalyvauti jų augime man yra didžiausia dovana. Nors esu sportininkas, aš esu visiškai šeimos žmogus.
Ko palinkėtumėte žmogui, kuris lygiuojasi į Jus?
Žmogui, kuris nori siekti aukštų rezultatų, noriu palinkėti to paties, ko dar karjeros pradžioje būčiau norėjęs palinkėti pats sau – mėgautis kiekvienu momentu ir džiaugtis kiekviena diena. Mes visada galvojame į priekį, gyvename ateitimi, kai laikas taip greit bėga, galiausiai nespėjame pastebėti, kaip prabėga tas mūsų gyvenimas. Reikia dirbti, treniruotis, bet ir nepamiršti džiaugtis šia diena, esama akimirka. Reikia gyventi taip, lyg ši diena būtų paskutinė. Mes tai dažnai pamirštame. Mes nesame pratę būti dabar, mes esame arba vakarykštėje dienoje, arba rytdienoje, kurios dar net nėra. Jei aš tai būčiau suvokęs anksčiau, būtų labai gerai, bet taip gyventi stengiuosi dabar ir to linkėčiau kiekvienam žmogui.
Ačiū už pokalbį.
Eglė Butkutė
Nuotr. iš asmeninio D. Kasparaičio albumo
0 0 1 0 0 0 0
0 0
1 1
0 0 0 0 0 0 0 2 0
0 0 3 0 0 1 0 0 0 0 0 0 2 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
