Pasaulį sukrėtusi triguba mamos ir jos dukterų žmogžudystė: kol vienas žudė, kitos turėjo viską stebėti

Vakariniame Ohajuje (JAV) yra mažas Vilširo miestelis. 1989-aisiais jame gyveno mažiau nei 600 žmonių. Didžioji dauguma šio miestelio gyventojų buvo viduriniosios klasės amerikiečiai: ūkininkai, fabrikų darbininkai, smulkieji verslininkai. Vilširas nebuvo pati patraukliausia vieta gyventi, tačiau kai kam tai atrodė itin patrauklus miestelis auginti vaikus, mat čia buvo ramu ir gana saugu.

Idiliškas šeimos gyvenimas ūkyje

Būtent čia apsigyveno Rodžersų šeima: 36-erių Helas ir Džoana bei dvi jų dukros – 17-metė Mišelė ir 14 metų Kristi.

Pora susipažino dar mokykloje, kai Džoana pastojo, šeima persikėlė gyventi į ramųjį Vilširo miestelį. Pora pradėjo ūkininkauti ir dirbo tikrai sunkiai, bet pinigų vis tiek nuolat trūkdavo. Norėdama pagerinti šeimos finansinę situaciją, Džoana įsidarbino fabrike, naktinėje pamainoje. Nepaisant visų sunkumų, šeimyna visuomet stengėsi išlikti pozityvi. Abi dukros buvo labai populiarios mergaitės mokykloje, lengvai susirasdavo naujų draugų. Jos mylėjo ūkio gyvulius ir mielai padėdavo tėvams juos prižiūrėti.

Dėdė tvirkino dukterėčią tėvų panosėje

Deja, graži šeimos idilė 1989-aisiais sudužo į šipulius, kai paaiškėjo, jog Helo brolis Džonas, kuris gyveno jų žemėje, treileryje, seksualiai išnaudojo šeimos dukrą Mišelę pastaruosius trejus metus. Mergaitė bijojo kam nors apie tai prasitarti, nes Džonas grasino, kad tuomet ją nužudys. Tačiau kai jo treileryje buvo rastos pornografinio turinio nepilnametės nuotraukos, šlykšti paslaptis iškilo aikštėn.

Džonas buvo ilgiems metams pasiųstas už grotų, tačiau patirtas seksualinis išnaudojimas sugniuždė Mišelę. Ji net negalėjo normaliai papasakoti, kas iš tiesų visus tuos metus buvo su ja daroma. Tuo tarpu merginos tėvas Helas siaubingai graužė save, jog kelerius metus nepastebėjo, kaip jo žemėje, po jo stogu yra skriaudžiama duktė. Dar labiau vyrą slėgė tai, kad išnaudotojas buvo ne kas kitas, o jo paties brolis. Helas tiesiog virė iš neapykantos ir norėjo savomis rankomis pribaigti brolį.  Šeimos tragediją dar paaštrino faktas, kad Mišelės močiutė, Helo ir Džono mama, stojo pedofilo brolio pusėn. Ji šventai tikėjo, kad mergaitė meluoja, o jos sūnus yra nepelnytai šmeižiamas. Maža to, moteriškė nevengė šia teorija dalintis su draugais ir pažįstamais, tad netrukus apie tai žinojo visas mažas miestelis.

Gyvenimo kelionė

Jau ir taip kenčianti Rodžersų šeima nebeišmanė, kaip pamiršti šią siaubingą, traumuojančią patirtį. Todėl nusprendė išvykti su mergaitėmis atostogų ir bent trumpam nuo visko pabėgti. Tiesa, Helas nutarė likti ūkyje ir jį prižiūrėti, tuo tarpu Džoana su dukromis ėmė planuoti mergaitišką kelionę.

Mergaitės buvo tiesiog pakylėtos. Tai buvo pirmas kartas, kai jos vyko į tokią kelionę. Kelias savaites viskas buvo kruopščiai planuojama ir galiausiai 1989-ųjų gegužės 26 dieną mama su dviem dukterimis mėlynu šeimos sedanu patraukė į Floridą. Ateinančias kelias dienas trijulė smagiai leido laiką, lankėsi zoologijos sode, atrakcionų parke, apžiūrinėjo gamtos objektus. Gegužės 29-ąją Džoana išsiuntė Helui atviruką, kur juokaudama rašė, kad mergaitės tampo ją po visą valstiją ir baigia nuvaryti nuo kojų.

Netikėtas dingimas

Birželio 1-ąją mama su dukterimis iš Orlando išvyko į Tampą, kur planavo aplankyti ten esantį atrakcionų parką ir tuomet traukti link namų. Grįžti jos turėjo birželio 3-iąją, tačiau namie taip ir nepasirodė. Helas ir pradžių pernelyg nesijaudino – galbūt kelionėje iškilo nenumatytų kliūčių, o gal merginos nusprendė pratęsti savo kelionę. 1989-aisias retas turėjo mobilųjį, kad galėtų bet kur ir bet kada susisiekti su artimaisiais. Helas nusprendė nepanikuoti ir buvo įsitikinęs, kad žmona su dukterimis greitai grįš namo.

Tačiau dienos bėgo, o apie trijulę nebuvo jokių žinių. Birželio 6-ąją jau rimtai susirūpinęs Helas kreipėsi į policiją ir pranešė apie be žinios dingusią savo šeimą.  Tačiau teisėsauga neskubėjo imtis veiksmų, mat manė, kad mama su dukterimis tiesiog neskuba grįžti į vietą, kurioje tvyro nuoskaudos ir siaubingo seksualinio nusikaltimo prieš nepilnametę prisiminimas.

Mįslingi radiniai viešbutyje

Po poros dienų situacija kardinaliai pasikeitė. Viešbučio Tampoje kambarinė pastebėjo keistą dalyką 251-ajame kambaryje. Prieš savaitę ji sutvarkė šį kambarį ir net tvarkingai sudėjo viešnių lagaminus, kad būtų maloniau ir jaukiau. Po savaitės ji vėl atsirakino šį kambarį, norėdama jį sutvarkyti ir sustingo pamačiusi, kad niekas jame nepaliesta. Viskas buvo lygiai tose pačiose vietose, kaip prieš savaitę: lovos paklotos, rankšluosčiai nepanaudoti, net lagaminai – nepajudinti. Kambarinė apie keistą įvykį pranešė viešbučio valdytojui, šiam tai pasirodė įtartina ir jis iškvietė policiją.

Patikrinus registracijos duomenis paaiškėjo, kad 251-asis kambarys buvo rezervuotas Džoanos Rodžers ir dviejų jos dukterų vardu. Trijulė atvyko ir įsikūrė kambaryje birželio 1-ą dieną. Nuo to laiko jų niekas nematė. Policija apžiūrėjo kambarį ir ten buvusius asmeninius daiktus. Tarp jų buvo fotoaparatas, o jame užfiksuotos dvi paskutinės nuotraukos – būtent šiame kambaryje. Vienoje iš jų Mišelė palinkusi prie savo daiktų ir atrodo, jog ruošiasi kažkur išeiti. Kitoje užfiksuota virš vandenyno besileidžianti saulė per viešbučio kambario balkoną. Ir tai buvo viskas. Moteris su dukterimis tarsi skradžiai žemę prasmego.

Užčiuopė siūlo galą

Policija pradėjo šukuoti teritoriją aplink viešbutį ir netrukus, kilometro atstumu nuo jo, aikštelėje prie laivų prieplaukos, aptiko pastatytą Džoanos automobilį. Bet nei jos pačios, nei mergaičių aplinkui nebuvo nei pėdsako. Atidžiau apžiūrėjus automobilį, ant kilimėlio rasti du lapeliai, ant kurių kažkas buvo parašyta ranka. Ant vieno jų neabejotinai savo ranka Džoana buvo užrašiusi būtent šios prieplaukos koordinates. Ant kito lapelio buvo nepažįstama rašysena, jame užrašytas viešbučio, kuriame trijulė buvo apsistojusi, adresas.

Kadangi tyrėjai neturėjo žalio supratimo, kas parašė antrąjį raštelį, jie nusprendė susikoncentruoti į pirmąjį. Čia teisėsauga užsikabino ant dviejų Džoanos parašytų žodžių: „mėlyna / balta“. Tyrėjai padarė išvadą, kad, atvykus į prieplauką, mama su dukterimis turėjo ieškoti kažkokio gerai matomo mėlynai balto objekto.  O ko galima ieškoti laivų prieplaukoje? Žinoma, laivo. Būtent mėlynai baltas laivas padėjo atskleisti šią kraupią trijų žmonių dingimo mįslę.

Keturios dienos prieš aptinkant šeimos automobilį, Pakrančių apsaugos tarnyba kai ką rado įlankoje, esančioje maždaug už 25 mylių (40,2 km) nuo vietos, kur rasta pastatyta mašina. Tačiau šio radinio niekas nesusiejo su trimis dingusiomis moterimis iš Ohajo.  Prireikė net 3 metų, kol teisėsauga pagaliau išsiaiškino, kas iš tiesų nutiko Džoanai, Mišelei ir Kristi.

Nereikėjo pasitikėti nepažįstamuoju

Birželio pirmosios rytą mama su dukterimis sėdo į automobilį ir iš Orlando patraukė į Tampą. Atvykusios jos negalėjo rasti savo viešbučio, todėl Džoana sustabdė automobilį šalikelėje, kad pasižiūrėtų brošiūrą, kurioje buvo vietovės žemėlapis. Kol ji bandė susiorientuoti, kur yra, prie automobilio priėjo vyriškis. Jis atrodė niekuo neišsiskiriantis: virš 30 metų, baltasis, vidutinio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, šviesiais plaukais ir ūsais. Žmogus atrodė malonus ir visiškai nepavojingas, todėl jam priėjus prie automobilio, Džoana be baimės atidarė vairuotojo durelių langą. Vyras pasiteiravo, ar merginos pasiklydo, papasakojo, jog yra vietinis, todėl gali padėti pasiekti jų ieškomą tašką.

Džoana labai apsidžiaugė ir paprašė nepažįstamojo padėti surasti viešbutį, kuriame ji su dukterimis buvo rezervavusi kambarį. Vyriškis mielai sutiko padėti ir brošiūroje su žemėlapiu nubraižė nuorodas, padėsiančias nuvykti į reikiamą vietą. Moteris padėkojo už pagalbą, bet tada nepažįstamasis prasitarė, kad kaip tik netoli šio viešbučio jis turi laivą ir galbūt Džoana su mergaitėmis norėtų vakare juo paplaukioti, palydėti besileidžiančią saulę. Vyras atrodė labai malonus ir patikimas, todėl trijulė mielai priėmė pasiūlymą. Vyriškis papasakojo, kaip nuo viešbučio nusigauti iki prieplaukos, kurioje prišvartuotas jo laivas, Džoana užsirašė nuorodas. Tai ir buvo vienas policijos rastų raštelių tuščiame šeimos automobilyje.

Maždaug 12:30 popiet Džoana su dukterimis pasiekė savo viešbutį. Apie 19:30 val. trijulė buvo pastebėta išeinanti iš viešbučio restorano ir grįžtanti į savo kambarį. Džoana ir mergaitės ruošėsi vykti į prieplauką susitikti su naujuoju savo „draugu“. Būtent tuo metu buvo užfiksuotos paskutinės dvi nuotraukos, kurias policija aptiko kambaryje rastame fotoaparate.

Netrukus trijulė sėdo į automobilį ir paliko viešbučio teritoriją. Džoana nesunkiai surado prieplauką ir greitai pamatė mėlynai baltą laivą, o jame jau laukė ir joms mojavo draugiškasis nepažįstamasis. Maždaug tarp 20:30–21:00 val. Džoana, Mišelė ir Kristi įlipo į laivą, kuris ėmė tolti nuo kranto gilyn į įlanką.

Košmaras virš vandens

Detalių, kas tiksliai nutiko ant vandens, tyrėjai taip niekada ir neiškvotė, mat liudininkas buvo tik vienas ir tai – pats žudikas. Tačiau aišku viena – nuplaukus pakankamai toli, kuomet ant kranto nebesigirdėjo jokie riksmai ir triukšmas iš laivo, malonus nepažįstamasis tapo šaltakrauju žvėrimi.
Ekspertizė parodė, kad mama ir abi paauglės buvo išprievartautos. Po to visoms trims vyriškis surišo kojas ties kulkšnimis, rankas už nugaros ir lipnia juosta užklijavo burnas. Tačiau akis paliko neuždengtas. Žudikas norėjo, kad aukos viską matytų.

Netrukus vyras atsinešė tris maždaug po 13,6 kilogramo sveriančius betoninius blokus ir išdėliojo priešais tris savo aukas. Tuomet paėmė tris virves ir kiekvienos jų galą pririšo prie išdėliotų blokelių,  o ant kito virvės galo surišo po tris kilpas. Tai padaręs, jis griebė vieną iš moterų, pakėlė ją nuo žemės, užnėrė kilpą jai ant kaklo ir užveržė. Nieko nelaukęs, išstūmė auką per bortą į vandenį. Kad ir kaip priešinosi bandydama išsilaikyti virš vandens, sunkus betoninis blokas tempė ją į dugną. Kol viena šeimos narių skendo, kitoms neliko nieko, tik stebėti jos agoniją. Galiausiai ji paniro po vandeniu ir daugiau neiškilo. Tuomet žudikas lygiai tą patį padarė su antrąja ir tečiąja auka. Tiesa, neaišku, kokiu eiliškumu buvo nuskandintos moterys. Žudikas to taip ir neatskleidė. Kai visos trys aukos buvo nugrimzdusios po vandeniu, vyras ramiai apsuko laivą ir lyg niekur nieko grįžo į krantą.

Trys neatpažinti kūnai

Po trijų dienų, birželio ketvirtąją, kūnai po vandeniu ėmė irti, pūstis ir iškilo į paviršių. Juos įlankoje ir surado Pakrančių apsaugos tarnybos pareigūnai. Šiltame vandenyje per kelias dienas lavonai taip apiro, kad tapo neatpažįstami ir jų tapatybių nustatyti nepavyko. Skrodimas parodė, kad visų trijų plaučiuose buvo vandens, tai reiškia, kad mirtys ištiko dėl paskendimo. Dar po kelių dienų, kai prasidėjo intensyvi trijų dingusiųjų paieška ir prieplaukoje rastas tuščias automobilis, policija pagaliau susiejo tris Tampos įlankoje rastus neatpažintus kūnus su  Džoanos, Mišelės ir Kristi dingimu.

Suirusius lavonus identifikuoti pavyko tik pagal jų dantų atspaudus. Tuomet išsipildė baisiausias nerimastingai naujienų laukiančio Helo košmaras – vyrui buvo pranešta, kad jo žmona ir dvi dukros nebegyvos bei greičiausiai buvo nužudytos.

Teismas pasiuntė myriop žudiką

Netrukus atskleista ir žudiko tapatybė. Paaiškėjo, kad tas malonus nepažįstamasis, pakvietęs moterį ir dvi paaugles į savo laivą – 1946-aisiais gimęs Oba Čandleris. 1994-aisiais jo kaltė pagaliau buvo įrodyta ir jis nuteistas mirties bausme už 3 Rodžersų šeimos moterų nužudymą, nepaisant to, kad niekada neprisipažino įvykdęs nusikaltimą ir niekada neparodė net menkiausio gailesčio dėl to. Beveik 2 dešimtmečius Oba laukė, kol jam bus įvykdyta mirties bausmė ir per visą tą laiką absoliučiai niekas jo neaplankė kalėjime.

2011-ųjų lapkričio 15-osios rytą, praėjus 22 metams po trigubos žmogžudystės, Floridos valstijos kalėjime Obai Čandleriui suleista mirtina injekcija. Visos šeimos netekęs Helas Rodžersas išdidžiai stebėjo, kaip jo gyvenimą sugriovęs vyras išleidžia paskutinį atodūsį.