„Pasaulį matau didingais vaizdiniais“

Šiaulių dailės galerijoje veikia tapytojos Kristinos Mažeikaitės paroda „Žemė degė, bet niekas to nepastebėjo“. Kristina ne tik menininkė, bet ir ekonomikos mokslų doktorantė, aktyviai dalyvaujanti ne tik parodose, bet ir tyrimuose! 2022 m. Kristina su kolege atliko lyčių lygybės tyrimą kultūros sektoriuje, tad ne tik apie meną, bet ir apie kuriančius vyrus ir moteris pasikalbėjome raštu. Balandžio 15 d., šeštadienį, minint Kultūros dieną, 15 val. menininkė kviečia gyvam susitikimui ir ekskursijai po parodą, kur daugiau kalbėsimės apie jos kuriamas degančias žemes.

– 2006 m. Vilniaus universitete pradedi ekonomikos bakalauro studijas, o 2009 m. – jau atsiduri Vilniaus dailės akademijoje, kur studijuoji tapybą. Kaip pajutai, kad teptukas turi būti tavo rankose?

– Būdama 16-os nusprendžiau stoti į Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklą. Ją kaip tik buvo pradėjęs lankyti mano brolis, todėl norėjau išbandyti ir aš. Įdomu, kad pirmasis mano tapybos mokytojas ir buvo brolis, kuris padėjo pasiruošti stojamiesiems. Iki šiol atsimenu jo man sustatytą natiurmortą su kryželiu ir dviem vėlinių žvakėmis.

Įstojusi į „Vienožinskį“, galėjau susipažinti su įvairiomis disciplinomis: grafika, skulptūra, keramika, tapyba, dizainu, piešimu ir t. t. Bet tapyba man buvo artimiausia, geriausiai joje jaučiausi. Sulaukdavau nemažai palaikymo iš „Vienožinskyje“ dirbusių tapytojų, pavyzdžiui, Justinas Vaitiekūnas buvo atkreipęs dėmesį į mano koloristinę klausą, sakė, kad tokių sutinka kartą per dešimtmetį. Per J. Vienožinskio mokyklos diplominių darbų gynimą mokytoja Rasa Noreikaitė-Miliūnienė palinkėjo man neužmesti tapybos. O galvodama, kaip jos neužmesti, nuėjau į VDA stojamuosius, kur paskui tęsiau tapybos studijas. Tad viskas klostėsi gana natūraliai. Bent jau taip galėtų atrodyti iš šono. Viską komplikavo tai, kad tuo metu jau studijavau ekonomiką, tad viduje buvo nemenkas iššūkis ir pasiryžimas viską suderinti. Bet sekiau paskui savo intuiciją ir tuo metu man atrodė išties svarbu nepamesti tapybos.

– Tęsei studijas Vilniaus dailės akademijoje, įgijai magistro laipsnį, tačiau grįžai studijuoti ekonomikos, o dabar dar ir tapsi ekonomikos daktare! Kaip šie du, atrodytų, nesuderinami laukai dalijasi tavo kasdienybe?

– Niekada negalvojau apie tapybą ir ekonomiką kaip apie nesuderinamus ar neįmanomus polius. Tiesiog darau tai, kas man įdomu. Žmogus gali labai daug, beprotiškai daug. Man atrodo, kad šios dvi sritys mano gyvenime viena kitą papildo.

Kita vertus, labai apibendrintai būtų galima sakyti, kad tiek tapybos tikslas, tiek ekonominių / ekonometrinių tyrimų tikslas – pažinti ir suprasti pasaulį, paaiškinti vykstančius procesus. Šių dviejų disciplinų tikslas aiškus ir bendras, skiriasi tik metodai: vienur teptuku maišau dažus, kitur sudarinėju ekonometrinius modelius ir skaičiuoju pagal formules.

– Kaip žmogaus, kuris daug studijuoja, turiu paklausti – kas tau yra išsilavinimas?

– Man atrodo, kad pirmiausia išsilavinimas – tai galimybės. Man tai galimybė bandyti pažinti kontekstus, suprasti visumą, galų gale – pažinti save. Išsilavinimas skatina smalsumą, nepasitenkinimą trupučiu informacijos, norą gilintis toliau, kritiškumą ir pagarbą įvairovei.

Išsilavinimas leidžia patirtis laike. Galima permąstyti teoretikus, jų idėjas, su jais tam tikra prasme padiskutuoti, nesutikti su Gilles’u Deleuze’u ir pasakyti, kur jis suklydo, galima pasivaržyti su Paul’iu Cézanne’u ir pabandyti sukurti geriau. Ar tai nėra žavinga?

Be to, išsilavinimas apsaugo nuo nuobodulio.

– Negana studijų, dėstai universitete, prisidedi prie įvairiausių tyrimų. Pernai su kolege Kamile Čelutkaite atlikote lyčių lygybės kultūros sektoriuje tyrimą. Kodėl ėmėtės šio tyrimo? Ką jis atskleidė?

– Su Kamile susitikome Lietuvos kultūros taryboje. Tuo metu vadovavau Lietuvos kultūros tarybos Stebėsenos ir analizės skyriui, o Kamilė norėjo išbandyti praktiką. Ji atėjo su idėja nagrinėti lyčių lygybės aspektą. Pati iki to laiko taip pat buvau šiek tiek pradėjusi nagrinėti šią temą, tad man patiko jos mintis. Mūsų susitikimo rezultatas – tyrimas. Motyvavo ir tai, kad duomenų apie lyčių lygybę kultūros srityje nebuvo surinkta ir susisteminta, todėl norėjosi duoti pradžią ir parodyti, kad galima šį bei tą susisteminti, suskaičiuoti. Pavyzdžiui, kitos menų tarybos taiko net tam tikrus skatinimus lyčių lygybei. Lietuvos kultūros politikoje ši tema nebuvo paliesta. Net ir tyrimų analogiška tema iki šiol nebuvo. Atliktas tyrimas vertingas ir tuo, kad surinktus kiekybinius duomenis papildėme moterų menininkių ir vyrų menininkų fokus grupių interviu – apie lyčių lygybę klausėme ir vyrų nuomonės, pastebėjimų.

Pirmiausia skaičiai parodė, kad moterys menininkės gauna vidutiniškai bent 200 Eur mažiau pajamų nei vyrai. Be to, pajamų nelygybė didėja su amžiumi (iki 35 metų moterys uždirba 90 proc. vyrų atlygio, nuo 35 metų – 70–80 proc.).

Vertinant emocinę būseną, moterys menininkės nurodė, kad kas trečia jų patiria stresą darbinėje aplinkoje, kas penkta – diskriminaciją dėl lyties ar amžiaus, kas šešta – patyčias, viena iš 15 – seksualinį priekabiavimą. Lyginant su vyrais, reikšmingai didesnė moterų dalis susiduria su visais minėtais iššūkiais darbinėje aplinkoje.

Dar vienas įdomus aspektas išryškėjo panagrinėjus LKT kultūros ir meno projektų vadovų statistiką. Apskaičiavome, kad 2015–2022 m. moterys vadovavo 10 350 projektų, kuriems LKT skyrė 94 mln. Eur. Vyrai per tą patį laikotarpį vadovavo daugiau nei per pusę mažesniam projektų skaičiui. Ar tai parodo moterų ekonominę ir įtakos galią? Vienareikšmiškai negalima atsakyti, nes kultūros sektorius pasižymi žemesniu darbo užmokesčiu, lyginant su kitais sektoriais, tad tai, kad dominuoja moterys, irgi gali būti traktuojama kaip nelygybės aspektas šalies mastu. Be to, tenka pripažinti ir kitą stereotipą, kad „meną kuria vyrai, o užrašo moterys“. Todėl labiau džiugintų tolygesnis pasiskirstymas.

Fokus grupių interviu metu tiek vyrai, tiek moterys sutiko, kad moterys susiduria su daugiau iššūkių nei vyrai, kad vis dar egzistuoja stereotipiniai vertinimai, kurios profesijos yra vyriškos, o kurios moteriškos, kad vis dar pasirenkama moterims už tą patį darbą mokėti mažiau, nes jos nemoka taip stipriai derėtis kaip vyrai, dažnai nebūna tokios pasitikinčios savimi ir pan.

Galiausiai tyrimo metu buvo suskaičiuota, kiek 1989–2021 m. nacionalinių kultūros ir meno premijų gavo vyrai menininkai, o kiek moterys menininkės. Tai skirtumai įspūdingi – tris su puse karto daugiau vyrų gavo apdovanojimus. Nesakau, kad dabar premijas reikia skirti pagal kvotas vyrams ir moterims, bet tai gerai reziumuoja, kokią kainą sumoka moterys už egzistuojančią lyčių nelygybę dėl to, kad turėjo skirti laiko rūpintis vaikais, dėl to, kad iš kūrybinės veiklos negalėjo pragyventi ir dirbo papildomus darbus ir t. t.

– Žmogaus teisių kino festivalyje „Nepatogus kinas“ buvo rodomas filmas „Seksas – kamera – galia“, kuriame režisierė Nina Menkes dekonstruoja Holivudo kino industriją, pateikdama statistinius rodiklius apie smurtą prieš moteris, seksualinį priekabiavimą, atlyginimų skirtumus ir teigdama, kad moters objektyvizavimo tradicija tiesiogiai yra už juos atsakinga, nes ne tik palaiko, bet ir toliau skiepija stereotipinį požiūrį į moterį ir jos vaizdinius. Įstrigo mintis, kad moters objektivizacija yra kaip oras: mes tiesiog kvėpuojame, per daug nemąstydami apie jo sudėtį, poveikį. Kaip manai, ar yra veiksmingų būdų, kaip tai keisti?

– Labai pritarčiau. Net žvelgiant iš kultūros politikos perspektyvos. Nemanau, kad kažkas yra nusistatęs moterims neskirti, pavyzdžiui, Nacionalinių kultūros ir meno premijų. Anaiptol. Bet tas situacijos palikimas savieigai sugrįžta bumerangu moterims. Vienas iš paprastų būdų padėti  – tai skaidrumas darbo rinkoje, mokant atlyginimus. Viena fotografė fokus grupių interviu metu buvo pasidalijusi, kad sutikdavo dirbti už labai mažus honorarus, kol nesužinojo, kiek už tokį darbą yra mokama vyrui fotografui. Žinodama, kokie atlygiai egzistuoja, ji irgi pradėjo už savo darbus prašyti panašių honorarų.

Kartu tenka pripažinti ir tai, kad pati bendruomenė galėtų būti vieningesnė, labiau vieni kitus palaikyti ir neužsimerkti matant, kad tavo grupiokė studijų metu ar tavo teatro grupės kolegė repeticijų metu patiria seksualinį priekabiavimą ar patyčias.

Tikiu, kad viešumas, skaidrumas ir bendruomeniškumas gali daug padėti. Taip pat manau, kad reikia nuosekliai atlikti situacijos stebėseną, kad tema būtų nuolat aktualizuojama, – tikiu, tai taip pat gali prisidėti prie požiūrio keitimosi bei paskatinti menininkes nesutikti su netinkamomis darbo sąlygomis.

– Ar atlikto tyrimo duomenys Lietuvoje kuo nors ryškiai skiriasi nuo Europos statistikos, ar atliepiame „tradiciją“?

– Pagal lyčių lygybę ES Lietuva yra gana žemoje pozicijoje. 2022 m. Lietuva surinko 60,8 balo. Palyginimui, ES vidurkis yra 68,6 balo, o pirmoje reitingo pozicijoje yra Švedija, surinkusi 83,9 balo. Be to, kelerius metus iš eilės Lietuva yra toje pačioje reitingo pozicijoje ir lenkia tik septynias valstybes: Lenkiją, Kiprą, Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją ir Graikiją.

Pirmiausia lyčių lygybės problema egzistuoja šalies mastu. O tai galiausiai persikelia ir į kultūros sektorių. Ten tai tampa dar opesne problema, nes tai vienas sektorių, kur dominuoja žemesni atlyginimai ir dirba santykinai daugiau moterų.

– Vienas ryškiausių skirtumų tarp vyrų ir moterų kultūros sektoriuje tas, kad vyrai dažniau sulaukia įvertinimų ir apdovanojimų už kūrybos praktiką, o moterys renkasi kultūros vadybą. Kodėl tai nutinka? Nejau moterys nesirenka meno studijų, nenori tapti menininkėmis?

– Moterys renkasi meno studijas ir nori tapti menininkėmis. Daug kur studijų metu apskritai dominuoja moterys. Pavyzdžiui, mano studijų metais tapybos kurse dauguma buvo moterys. Kodėl galiausiai situacija apsiverčia? Fokus grupių diskusijų metu tiek moterys, tiek vyrai pažymėjo, kad moterims menininkėms kyla daugiau iššūkių. Prie to prisideda ir moters savivertė, pasitikėjimas, ir šeimyninė padėtis – motinystės atostogos. Pavyzdžiui, buvo pasidalyta patirtimis, kad kai menininkė laukėsi vaikelio, niekas jos nebeklausinėjo apie ateities kūrybos planus, tarsi nurašė. Kita menininkė apskritai slėpė, kad jau turi vaikų, nes vėlgi jos aplinkoje egzistavo stereotipas, jog motina nebeturės laiko kūrybai. Neretai ir kūrybinė aplinka, darbo organizavimas nėra pakankamai pritaikyti menininko poreikiams. Galiausiai tenka pripažinti ir tai, kad būti menininku – tai sutikti su nepastoviu atlygiu, reikšmingu jo svyravimu. Vadybinis darbas gali būti saugesnis, patogesnis, labiau disciplinuotas ir suderinamas su kitais poreikiais.

– Pati dirbi ir studijuoji, tačiau aktyviai užsiimi ir kūrybine praktika. Ar susiduri su suderinimo problematika?

– Aš beprotiškai daug dirbu. Tokia yra suderinimo kaina. Viskas įmanoma, bet kainuoja labai daug asmeninių jėgų. Nelabai turiu tokio dalyko kaip laisvalaikis, nes arba tapau, arba rašau (pavyzdžiui, atlieku tyrimus). Bet kartu nesigailiu savo pasirinkimo, nes tapyba man viską įprasmina, sustato į vietas. Esu dėkinga gyvenimui, kad galiu kurti.

– Dažniausiai kuri ant didelių drobių. Kuo toks procesas tave vilioja? Ar nėra sudėtinga suvaldyti didelį formatą? Gal tai iššūkis sau?

– Taip, tapyti ant didelio formato yra nelengvas iššūkis, bet kartu ir labai įdomus. Pats formatas nėra savitikslis, jis pasirenkamas sąmoningai, atliepiant paveikslo koncepciją, vaizdinį. Mano pagrindiniai motyvai yra žemės vaizdai, peizažai. Jiems atskleisti parankus didelis formatas. Per paveikslus noriu kurti taktilines patirtis, noriu, kad paveikslai įtrauktų žiūrovą, kad žiūrėdamas jis galėtų pajusti įtapytą jėgą, nuotaiką, būseną. Tad formatas yra vienas iš įrankių tai minčiai perteikti. Pasaulį matau didingais vaizdiniais.

– Šiaulių dailės galerijoje pristatai parodą „Žemė degė, bet niekas to nepastebėjo“. Apie ką ji? Kas tave įkvėpė kurti tokį ramų degimą?

– Pagrindinis motyvas – peizažas, tačiau pats peizažas nėra galutinis tikslas – tai tik atspirtis tapybos veiksmui, spalvinei gamai ar paveikslo struktūrai. Pasitelkdama transformaciją, šviesos tapymą, kalbu apie egzistencines patirtis, noriu užfiksuoti einantį laiką, nutapyti jo potyrį, susitaikymą su būtimi. Kartu man patinka ribinės situacijos, kur tarsi tuoj tuoj kažkas įvyks, toks akimirkos sušvitimas. Nemažai apie tai galvoju tapydama. Man tos ribinės situacijos neatrodo chaotiškos ar be galo ekspresyvios, priešingai, įsivaizduoju jas sutelktas, priakumuliuotas energijos, bet dar nesproginėjančias. Tai viena iš inspiracijų ramiam degimui. Šių ribinių situacijų tapybinį apmąstymą gerai reziumavo pasirinktas parodos pavadinimas.

Visgi su šiuo pavadinimu sieju ir daugiau prasmių. Viena parodos lankytoja pastebėjo, kad šiandienos geopolitinėje ir ekologinėje situacijoje degančios žemės vaizdinio pasirinkimas yra taiklus ir aktualus. Iš tikrųjų parodos struktūra neatsiejama nuo mūsų kasdienės aplinkos. Pavadinimas „Žemė degė, bet niekas to nepastebėjo“ mano mintyse atsirado tą žiemą prieš karą. Eidavau vis į studiją, o mintyse – vien tik deganti žemė. Viduje jaučiau didelę įtampą, o išorėje atrodė tarsi viskas gerai. Manau, kad tai neblogai reziumuoja daugelį šiandienos situacijų.

Kartu kūryboje nuolat permąstau kūrėjo egzistenciją, jo vietą visuomenėje, santykį su žiūrovu. Ir šiandien man atrodo, kad, kaip ten bebūtų, kiek bepavyktų sukurti, kūrėjas lieka vienišas. Gali sukurti didelių dalykų, siekti savo ambicijų, džiaugtis, jei pavyksta nutapyti šviesą, bet šalia turi susitaikyti ir su abejingumu, pasyviu, nuobodžiaujančiu žiūrovo žvilgsniu. Gali būti, kad žemė degė, bet niekas to nepastebėjo.

Roberta Stonkutė