Pasakų takais – su raganaite ir „Lietaus vaikais“

Į Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Aido“ filialą (Aido g. 27) jau antrus metus nuolat suguža mažieji skaitytojai ir klausytojai – biblioteka, įgyvendindama Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės finansuotą projektą „Lietaus vaikai po bibliotekos skėčiu 2“, kviečia vaikučius, ypač turinčius autizmo spektro sutrikimų, į sensorinius skaitymus bei kitus kūrybinius užsiėmimus. Šį kartą juos pasitiko raganaite persirengusi vyriausioji bibliotekininkė Ieva Kadžiulytė.

Grupė darželinukų klausėsi pasakos apie tai, kaip namisėda kiškis Leonas mokėsi būti drąsus, o besiklausydami ne tik atsakinėjo į klausimus, bet ir turėjo įvairiausių užduočių: palaistyti gėles, sukrauti zuikiui kuprinę, o galiausiai – iš plastilino „iškepti“ sausainių bei riestainių.

Mokosi visi

Nuo 2021-ųjų bibliotekoje vykdomo projekto tikslas – įtraukti vaikus su negalia, ypač turinčius autizmo spektro sutrikimų, į įvairias bibliotekos veiklas, todėl aktyviai bendradarbiaujama su asociacija „Šiaulių lietaus vaikai“, Šiaulių „Spindulio“ ugdymo centru. „Labai noriai eina, net nežinau, kiek kartų buvo. Darželinukams taip pat toks skaitymas su vaizdais, užduotimis tinka, – pastebi Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Laimutė Šileikienė. – Ir aktoriai skaitė, susitikimus darėme – labai patinka vaikams kiekvieną kartą.“

Nors turi ir metodinės medžiagos, daug kūrybinių sprendimų priima pati užsiėmimų vedėja – vyriausioji bibliotekininkė I. Kadžiulytė. „Pavyzdžiui, pagal šitą knygą Povilo Višinskio viešoji biblioteka turi metodinę medžiagą ir rekomenduoja, kokios galėtų būti užduotys. Jeigu pati atrandu knygą, kur galėtų vaikams būti daugiau veiksmo, jeigu turime reikalingų priemonių – ir patys sugalvojame“, – šypsosi raganaitė.

Ji džiaugiasi, kad įgyja vis daugiau patirties: iš pradžių knygų atranka, pasiruošimas susitikimams su vaikučiais užtrukdavo žymiai ilgiau ir būdavo sunkiau improvizuoti, o laikui bėgant darosi vis lengviau. Tiesa, prie to prisidėjo ne tik patirtis, bet ir naujos žinios, įgūdžiai – bibliotekos darbuotojos dalyvauja organizuojamuose seminaruose, paskaitose.

„Vis didėja žinomumas, daugiau vaikų ateina. Erdvę papildėme naujomis priemonėmis. Sugalvojome ir sensorinį mūsų patalpų pirmo aukšto žemėlapį, atspausdintą 3D spausdintuvu, – vaikai gali pačiupinėti, susipažinti, – pokyčius per dvejus projekto vykdymo metus vardija L. Šileikienė. – O greitai turėsime ir 3D rašiklių. Ir priemones, ir visus kostiumus perkame iš projekto lėšų – kad tik vaikams įdomiau būtų.“

Ne visi drįsta

Į užsiėmimus ateina ir tos pačios grupės po kelis kartus, ir atsiranda naujų. Nors ir patys tėveliai gali atvesti savo atžalas, vyriausioji bibliotekininkė I. Kadžiulytė pastebi, kad dažniausiai tuo rūpinasi ugdymo įstaigos – kad vaikai leistų laiką ir kitose miesto vietose. „Gali ateiti ir vaikai be sutrikimų“, – šypsosi ji.

Visgi vienas iššūkis – išlaikyti mažųjų bibliotekos lankytojų dėmesį – išlieka. „Nelengva, kai nežinome, kokie vaikai, kokia grupė ateis. Dažniausiai, jeigu yra kažkokių sutrikimų, jie būna kompleksiniai – ir elgesio, ir kitokie. Mes nežinome, ko tikėtis. Jeigu šalia būna auklėtoja, mokytoja, ji nurodo, kuriam vaikui galima duoti užduotį, o kuriam galbūt nereiktų. Vaikams tai nauja erdvė, nauji daiktai, iš jų kažko prašoma, o ne visi drįsta“, – sunkumais dalijasi sensorinių skaitymų vedėja.

Tokie skaitymai, pasak jos, vyksta bent kartą per savaitę, tačiau Šiaulių savivaldybės viešosios bibliotekos „Aido“ filiale vykdomos ir kitos projekto veiklos, atsižvelgiant į mokytojų pageidavimus. Pavyzdžiui, vietoj lietuvių kalbos pamokų siūlomos kūrybinės veiklos, pasakų skaitymas, rankdarbiai. „Mokytojai dažniausiai renkasi pagal temas. Jei pradinukai mokykloje mokosi pasakų, tai integruojame ir į užsiėmimus: pagal ištraukas atpažįstame pasakas, bandome atskirti autorines nuo liaudies, net ir patys kuriame“, – pasakoja I. Kadžiulytė.

Atrinkdama knygas sensoriniams skaitymams, ji atsižvelgia ne tik į tai, kiek ir kokių užduočių galima sugalvoti, bet ir į tai, kas jai pačiai labiausiai patinka, – tam turi perskaityti daugybę vaikiškų knygelių. Tiesa, vyriausioji bibliotekininkė prisipažįsta turinti ir mėgstamiausią. „Tai yra Olego Chakluno „Berniukas ir jūra“, – atskleidžia. – Ten yra gilesnė prasmė, bet vaikai ganėtinai lengvai ją atranda.“

Reklama