Pasaka apie du gydytojus

Neseniai mirė vienas mūsų šeimos narys. Amžiną jam atilsį, esu tikra, kad jis būtų patenkintas, kad pasidalinau jo istorija su jumis. Galbūt ji padės jums lengviau priimti sprendimus, reikalingus jūsų gyvenime.

Nepažinojau to žmogaus jo jaunystėje, bet įžengęs į penktą dešimtį jis turėjo tradicinį komplektą lietuviškų ligų – aukštą kraujo spaudimą, širdies ir kraujagyslių bėdų, aukštą „blogąjį“ MTL (mažo tankio lipoproteinai) cholesterolį, taip pat ir cukrų, priklausomybę nuo alkoholio ir tabako, viršsvorį, sąnarių skausmus, taip pat neurologinių problemų, kurių dalis buvo susijusi su anksčiau patirtomis traumomis.

Greta to dar buvo podagra, paradantozė, stiprios alerginės reakcijos į bičių įgėlimus ir kai kuriuos maisto produktus, kartą per metus ištinkanti angina, dažnos kvėpavimo takų ligos, inkstų problemos, jautrūs plaučiai, besivystanti katarakta ir galingi, galingi nuotaikų svyravimai.

Valgė jis tradicinį lietuvišką maistą, ypač mėgo spirgus, pats sau negamino, bet valgė tik tai, kas jam patiko. Daržovių, kaip dauguma Šiaurės vyrų, maistu nelaikė.

Pas gydytojus lankėsi reguliariai, ne tik pas šeimos, bet ir pas aukšto lygio specialistus, kurie vis prirašydavo papildomų vaistų. Kartais pasiremontuodavo ligoninėje, kartais pailsėdavo sanatorijoje.

Pasitaikydavo, kad į ligoninę nuvykdavo ne savo automobiliu, o greitąja.

Vienu metu širdis taip sušlubavo, kad prireikė stimuliatoriaus.

Daug operacijų šiandien atliekama bandant mažinti mūsų gyvenimo būdo poveikį mūsų kūnams

Širdies stimuliatorius į žmogaus kūną įdedamas esant pažengusiam lėtiniam širdies raumens nepakankamumui. Jo laidai per kraujagysles sujungiami su širdimi. Sutrikęs širdies ritmas normalizuojamas, žmogaus gyvybė išgelbėta, širdies transplantacijos nereikia. Stimuliatorius savaime neapsaugo nuo ritmo sutrikimų, bet reaguoja į širdies veiklą, jeigu ritmas normalus – impulsų nesiunčia.

Aparatas, žinoma, neamžinas.

Gydytojas, kuris operavo tą šeimos narį, padovanojo jam ne tik papildomą gyvybę ir stabilesnę širdį keleriems metams. Po operacijos gydytojo kabinete įvyko dar vienas svarbus dalykas. Manau, kad tą akimirką į gydytoją įsikūnijo geroji fėja, kuri žemu gydytojo balsu griežtai paklausė paciento:

– Tai kiek vandens išgeri per parą (žinot tą kai kurių gydytojų manierą tujinti pacientus nepaisant jų amžiaus)?

– Gal stiklinę ar dvi…

– Stiklinę? Kaip tavo amžiaus ir svorio, nuo šiol išgersi pustrečio litro. Jeigu neskanu kambario temperatūros vanduo, tai pasistatyk šaldytuve butelius ir gerk, jeigu nori gyventi.

Tą akimirką sutapo daug dalykų. Stiprus mirties baimės jausmas, kurį žino visi, kas yra patyrę širdies ritmo sutrikimą. Griežtas gydytojo tonas, baltas chalatas ir faktas, kad jis buvo vyras (šis pacientas pasižymėjo dideliu nepasitikėjimu moterimis, net medikėmis).

Faktas, kad po šito pokalbio pacientas ne tik iš esmės atsisakė alkoholio ir tabako, bet kuo greičiausiai pasistatė porą didelių mineralinio butelių, pripildytų šulinio vandens, į šaldytuvą ir pradėjo gurkšnoti.

Vandens Lietuvoje yra nemokamai

Per porą metų jo svoris sumažėjo beveik 30 kilogramų. Jis pagaliau galėjo vėl pats užsirišti batus. Pagerėjo bendra savijauta. Sumažėjo sąnarių skausmai. Jis nekeitė mitybos, nesportavo, nedarė nieko kitaip, nei iki tol, tiesiog kasdien uoliai gėrė vandenį.

Gal truputį net per daug jo, nes po keleto metų tokio intensyvaus vandeninimosi atsirado buvo požymių, kad gal skrandyje jau trūksta maistą apdorojančių fermentų.

Jis pagrįstai džiaugėsi ir didžiavosi savo pasiekimais ir mielai pasakodavo visiems, kas domėdavosi, apie gydytojo patarimą ir jo naudą.

Tai nebuvo žmogus, kuris varto sveikatos žurnalus ir ieško, kaip čia pagerinti savo savijautą. Daugybę tų patarimų ir pamokymų jis buvo girdėjęs ir anksčiau iš aplinkinių, iš radijo ir televizoriaus. Niekas nesuveikė taip, kaip akistata su vyru baltu chalatu euforijoje po sėkmingos operacijos.

Reikiamas žmogus, reikiamas žodis, reikiamoje vietoje, reikiamu metu.

Žinoma, greitoji vis užsukdavo. Porą kartų šį mūsų šeimos narį ištiko pankreatitas, ūminis kasos uždegimas. Palinkėkime vieni kitiems niekada jo nepatirti. Tradiciškai manoma, kad pagrindinė priežastis yra alkoholis, bet yra ir kitas svarbus įtariamasis – riebus maistas.

Kas ten bebūtų buvęs kaltas tais dviem konkrečiais atvejais, cepelinai su spirgais ar alkoholis, išgertas galvojant, kad jau dabar taip ta sveikata pasitaisė, kad aš nebesužeidžiamas – skausmas ir mirties artumas bet kuriuo atveju tikrai buvo dideli, kaip ir išgąstis.

Vėl susidarė palankus momentas pokyčiams.

Bet šį kartą griežto pokalbio nebuvo. Gal fėja atostogavo, gal gydytojas buvo iš tų, kurie netiki pacientų valia keisti gyvenimą, gal buvo išsekęs po daugiau nei parą trukusios pamainos (čia atskira, labai svarbi tema), gal buvo kitos priežastys, bet aptaręs alkoholio žalą į paciento klausimą „O ką valgyti?“ medikas atsakė „Ką valgei, tą ir valgyk”.

Šita frazė paciento sąmonėje buvo iškalta akmenyje ir paauksuota – dėl balto chalato, dėl profesionalios atmosferos. Pacientas buvo žmogus, kurį veikė ne informacija, o autoritetas.

Margi burokėliai labai gražūs ir pasiruošę suteikti žmonėms daugiau sveikatos

Todėl į visus po to sekusius aplinkinių bandymus gerinti jo mitybą jis reaguodavo kaip į bandymą įpilti jam nuodų. Gydytojas jam sakė, gydytojo jis ir klausys.

Tas nepasikeitė net ir po dar vienos greitosios, kai medikai padovanojo pacientui dar vieną papildomą gyvybę numušę cukraus kiekį jo kraujyje.

Cukraus norma kraujyje yra nuo 4,1 iki 5,6 mmol/l (milimolių litre), viršutinė norma pastaraisiais metais sumažinta nuo buvusios 6,1 mmol/l. Cukraus kiekis tą naktį paciento kraujyje buvo 44 mmol/l. Ne, čia klaida, 44. Praktiškai ne kraujas, o sirupas.

Prieš išeinant iš ligoninės tą kartą pacientui reikėjo išklausyti kursą apie mitybą. Iš pradžių pacientas bandė apsimesti, kad neprigirdi, ir norėjo, kad tą kursą išklausytų šeimos moterys – gi jos jam gamins. Kiek žinau iš nuogirdų, kursas buvo geras, bet šiek tiek senovinis, daugiausia dėmesio skiriant glikeminiam indeksui, nekalbant apie augalinės begliutenės pilnavertės mitybos naudą diabetą ar diabeto riziką turintiems žmonėms.

Kadangi tose paskaitose nebuvo nei griežtumo, nei autoritetingai atrodančių medikų-vyrų, pacientui viskas pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Nes rimtas gydytojas jam aiškiai pasakė – ką valgei, tą ir valgyk.

Visi mirsime, niekas dėl to nekaltas. Bet kaip gyvensime, ypač paskutinius savo dešimtmečius, didžia dalimi – ne visiškai, bet didžia dalimi – priklauso nuo mūsų elgesio ir mitybos. Stimuliatoriai Lietuvoje dovanoja papildomus gyvenimo metus daugybei, daugybei žmonių. Turime nusilenkti jų išradėjams, mokslininkams ir medikams už jų laiką, darbą ir kantrybę. Taip pat ir visiems mokesčių mokėtojams, kurie sumoka už šiuos aparatus ir operacijas.

Valgydami augalus atrasit naujų skonių. Foto RitaE

Kartu nepamirškime ir savo galių. Moksliniai tyrimai rodo, kad širdies ir kraujotakos ligos daugeliu atveju gali būti sulėtintos, pristabdytos ir net atsuktos atgal pakeitus mitybą į augalinę, atsisakant gyvūninės kilmės maisto ir ištrauktų augalinių riebalų (aliejų).

Sakysite, čia labai radikalu? Bet kas yra radikaliau, valgyti troškinį su avinžirniais vietoj dešros ar operacija, kurios metu į kūną įsiuvamas aparatas, kurio laidai per kraujagysles išvedami į širdį?

Šiuo tekstu nenoriu pasakyti, kad pirmasis medikas buvo geras, o antrasis – blogas. Abu jie dirbo darbą geriausiai pagal savo supratimą ir tos dienos aplinkybes. Abu jie buvo stebukladariai, dovanoję papildomas gyvybes ir gyvenimo metus pacientui. Abi istorijos yra pamokančios. Pirma – kaip geras specialisto patarimas gali pratęsti ir pagerinti gyvenimą, antra – kaip kartais reikia pasiklausti dar antro, o gal ir trečio specialisto nuomonės.

Gyvenimo būdą pakeisti lengviau nei gauti naują gyvenimą

Mano tikslas buvo papasakoti, kaip mes priklausome nuo kitų žmonių ir jų žodžių. Nebent pradedame giliau domėtis patys.

Prašykime medikų pagalbos, bet neužkraukime jiems atsakomybės už savo gyvenimus. Mes esame išsivysčiusi valstybė, turime puikią švietimo sistemą, absoliuti dauguma mūsų esame raštingi. Mes esame pajėgūs tapti savo kūno, savo gyvenimo, savo mitybos mokslininkais, tyrinėtojais ir gerintojais.

Jeigu mūsų pajamų šiandien užtenka maistui, jų tikrai užteks augaliniam maistui. Daržovių yra net mūsų Šiaurėje, kai kurios, pavyzdžiui, ropės ar juodieji ridikai, yra specialiai prisitaikiusios padėti mūsų kūnams žiemą. Pilnavertė augalinė mityba nėra brangesnė už mėsinę-pieninę.

Medikai ir taip turi daug darbo, pažiūrėkit į juos – jų tiek mažai, jie pervargę, nemiegoję, jie nespėja padėti žmonėms, kuriuos ištinka didelės nelaimės, nes yra užsiėmę nuolatiniais mūsų remontais dėl ligų, kurias sukeliame sau patys.

Mes trokštame, kad medikai mums būtų atidesni, dėmesingesni – tai parodykime pavyzdį, būkime atidesni ir dėmesingesni patys sau.

Mokėjimas gaminti paprastus ir skanius valgius iš augalų suteiks jums nepriklausomybę

Jeigu šiandien trūksta įgūdžių, ką valgyti pusryčiams, kaip pamažu pereiti prie augalinės mitybos, gal pradedant nuo vienos augalinės dienos per savaitę, ką valgyti žiemą, iš kur gauti geležies, kaip elgtis giminių baliuose, kaip susidraugauti su savo kūno bakterijomis ir ką pasigaminti pietums į darbą – susitikime paskatoje, praktiniame seminare ar individualioje mokymosi programoje. Daugiau informacijos rasite čia. Parašyti man galite audravirtuveje@gmail.com

Jums nereikės tikėti mano autoritetu. Viską, ką sužinosite ir atrasite, patikrinsite praktiškai ir įrodysite sau. Dviračiai seniai išrasti, bet važiuoti visada išmokstame patys.

Skanaus ir geros sveikatos!