Partizaniška dvasia miško naktyje pagimdė penktąjį dvigubą juodąjį kryžių, dedikuotą Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui

Prie legendinės ir tragišką istoriją menančios Dainavos apygardos partizanų vadavietės, kur ši veikė 1948 m., iškilo įspūdingas paminklas partizanų vadui. Vieta sunkiai prieinama, tačiau nepaprasta, turinti savyje dvasinį išskirtinumą – ji atrandama tarp vaizdingų miško kalvų ir pelkynų. Tokios vietos per amžius buvo lietuvių šventovės ir prieglauda negandų metu. Šiemet minimos L. Baliukevičiuas –Dzūko, garsaus partizano 100-tosios gimimo metinės.

Pelkės – slėptuvės nuo negandų

„Lietuvių tautos istorijoje simboliai ir dainos visuomet buvo daugiau nei tik kultūrinė išraiška – tai buvo ir išlieka gyvybiškai svarbi tapatybės išsaugojimo priemonė. Penktasis Jogailaičių kryžius, iškilęs Liongino Baliukevičiaus-Dzūko atminimui, įkūnija lietuvių tautos karinio ir dvasinio atsparumo geną, paveldėtą iš karalių laikų. Šiandien, kai geopolitiniai debesys vėl kaupiasi virš mūsų žemių, šie simboliai įgauna ypatingą prasmę – jie primena, kad tauta, išgyvenusi okupacijas ir tremtis, turi savyje užkoduotą išlikimo instinktą. Senosios karo dainos ir partizanų giesmės atspindi šį charakterio bruožą – jos kalba apie kovą ne tik ginklu, bet ir dvasia, apie gebėjimą išlaikyti vidinę stiprybę net tamsiausiomis valandomis.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kai informacinės ir hibridinės grėsmės tampa vis dažniau paveikesnės, šie kultūriniai kodai – bunkeriai miškuose, rūpintojėliai, kryžiai pakelėse ir istorinės dainos – tampa dvasinės mobilizacijos įrankiais. Jie primena, kad lietuvių tautos charakteryje giliai įsišaknijęs ne tik taikdariškas žemdirbio, bet ir ryžtingo kario pradas, kuris šiandien pasireiškia ir fiziniu kariniu pasirengimu, ir pilietiniu sąmoningumu ir kultūriniu atsparumu“, – sako „Ugniavijo“ grupės lyderis Kazimieras Sadauskas.

Nebijoję mirties nugalėjo

„Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžiai: „...ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį...“atspindi mūsų kovotojų pergalę prieš amžinus priešus. Šiandien šis šūkis gyvas ir mums svarbus kaip niekada anksčiau. Partizanai nugalėjo! Jų pasiaukojimas nenuėjo veltui! Jų atmintis gyva, ir jie visi tikrai nugalėjo mirtį! Partizanų kryžius yra šios kovos ir pergalės simbolis. Mirtis nugalėta, kol gyva žmonių atmintis“, – sako Robertas Juodka, kovinis šaulys, Lietuvos Gynybos ir Saugumo Pramonės Asociacijos valdybos narys.

Plieninė išmintis

„Nenustoju žavėtis Liongino Baliukevičiaus-Dzūko jauno amžiaus ir brandos, Tėvynės meilės deriniu. Savo dienoraštį jis rašė būdamas vos 24-erių. Minčių dėstymas ir gylis atskleidžia akivaizdų rašymo talentą bei dvasios didvyriškumą. Šiomis dienomis Dzūkas yra puikus pavyzdys, kad kovoje už laisvę stipri mintis ir žodis yra lygiai tiek pat svarbūs kaip ir koviniai ginklai. „Daug plieno bus kovoje sunaudota. Liks daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio“, – rašė partizanas.

Tikiu, kad Vyčio kryžius, kurį pastatėme Liongino Baliukevičiaus-Dzūko atminimui, įkvėps šių dienų jaunus žmones būti tvirtu plienu, o molį naudosime tik puodynių žiedimui“, – sako skautas vytis, verslininkas Antanas Šaduika, tamsią 20025-ųjų žiemos naktį prisidėjęs prie legendinio partizano atminimo įamžinimo misijos.

Partizanų, Lietuvos ir NATO simbolika

„Kryžius pagamintas iš galingo netoli bunkerio augusio klevo rąsto, kurį neseniai išvertė vėtra. Rąsto amžius – apie 90 metų, storis – apie 40 cm, svoris – apie 600 kg. Kryžius sukurtas ir pastatytas mūsų vyrų rankų darbu. Įdomu tai, kad įamžinimui save paaukojęs klevas augo čia dar tada, kai pats partizanas Dzūkas kovojo. O visus įrankius ir 400 kg betono reikėjo atsinešti rankomis per pelkę – 1 km atstumu iki artimiausio kelio. Tiek pats kryžius, tiek jo pastatymo būdas simbolizuoja norą savo rankomis prisiliesti prie istorijos, pagerbti didvyrius ir pasisemti iš jų stiprybės.

Žavimės partizanų drąsa ir nuoširdžiu paprastumu. Kryžius neapdorotas ir nenugludintas, bet tikras ir tvirtas, gal net grubus – juodas kaip kovos sunkumai, liepsnose užgrūdintas, papuoštas iškaltu valstybės ir kariuomenės simboliu – Gediminaičių stulpais. Kryžių taip pat puošia Liongino Baliukevičiaus-Dzūko garsiosios frazės: „Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį...“. Simboliška, kad ši frazė gimė būtent čia, kai Dzūkas šiame bunkeryje parašė dienoraštį. Neatsitiktinai užrašas ant kryžiaus iškaltas iš šovinių tūtelių, panaudojant tris pagrindinius NATO ir Lietuvos kariuomenės pėstininkų naudojamus kalibrus: 5.56, 7.62 ir 9 mm. Tai simbolizuoja sąsają su šių laikų Lietuva ir jos kariuomene, kuri priklauso galingiausiam pasaulyje gynybiniam aljansui. Visa tai pasirinkau tam, kad kryžius mums primintų lietuvių tautos narsą ir kovingumą, įkvėptų drąsos šiandien ginti savo valstybę ir laisvę“, – sako šaulys, verslininkas Daumantas Krisčiūnas.

Dienoraštis leidžia pajusti kovos dvasią

„Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistas Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis yra ne tik informatyvus, bet ir vienas emocingiausių autentiškų dokumentų, leidžiantis atkurti ir empatiškai įsigyventi į partizaninio karo dalyvių jausenas“, – sako istorikas dr. Arūnas Bubnys. „Miškas buvo slėptuvė, priedanga, maitintojas ir gyvybė, bet miškas yra ir kapas, žūties vieta. Miškas slepia išdavysčių istorijas, kurias ne mažiau svarbu žinoti. Partizanų miškas – mums vertybių koordinacijos vieta.“

Vanago Lietuva iniciatyvos įkvepia visuomenę

„Liongino Baliukevičiaus-Dzūko gyvenimo istorija yra pavyzdys kiekvienam jaunuoliui. Šio partizano dienoraštis tapo Lietuvos karo istorijos „aukso fondo“ dalimi. Didvyrio intelektualiniai gabumai ypač svarbūs informaciniame kare, kuris buvo reikalingas partizanų kovoje prieš žiaurius okupantus. Ir dabar tai mums yra aktualu kaip niekada! Ta jau penktasis mūsų savanorių, už asmenines lėšas pastatytas, konservuojant medieną ugnimi, oficialusis Lietuvos partizanų ženklas, kuris buvos patvirtintas po 1949 m. LLKS visos Lietuvos vyriausiųjų vadų suvažiavimo.

Visada kartoju: laužo liepsnų nuglostytas ir partizanų dainų nubučiuotas, tik taip iš visos širdies, savanorystės principu, su begaline pagarba gimsta didingas paminklas mūsų partizanų didvyriams. Statybose dalyvavo per dvidešimt įvairiausių profesijų savanorių, kurie dirbo pusantros paros ir stovyklavo laukinėje gamtoje tarp pelkių, autentiškoje vietoje. Paruošiamieji darbai ir mokslinės konsultacijos vyko mėnesius. Ačiū visiems kam rūpi ir padeda mūsų veiklose. “- džiaugiasi idėjos autorius ir organizatorius, Vanago Lietuva pilietinių iniciatyvų vadovas Alkas Paltarokas.