Partijų lyderiai sutarė, kad trumparegiški politikų sprendimai – korupcijos forma

Šiandien pastebima, jog demokratinė politika dažnai kenčia nuo politikos formuotojų sprendimų, kurie orientuoti tik į trumpalaikius rezultatus. Taip siekiama užsitikrinti rinkėjų pasitenkinimą greitai įgyvendinamais politiniais pažadais ir vietą poste atėjus naujiems rinkimams. Tačiau pamirštama nuosekli politinė programa, kurios rezultatai matytųsi tik po tam tikro laiko, bet ir nauda būtų – ilgalaikė.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) organizuotos diskusijos metu politikos profesionalai – Liberalų sąjūdžio lyderis, Nepriklausomybės akto signataras Eugenijus Gentvilas ir Seimo narys, Socialdemokratų darbo partijos narys Gediminas Kirkilas – pritarė, kad tokį politinį trumparegiškumą galima vadinti korupcija. Diskusija, kurią moderavo žurnalistas Edmundas Jakilaitis, taip ir vadinosi: „Politinis trumparegiškumas – populiariausia korupcijos forma?“.

Trumparegiškumas vardan išlikimo

Nors korupcijos apibrėžime manipuliacijos rinkėjais ar politinio trumparegiškumo nerastume, pasak E. Gentvilo, tai yra taip pat apgaulinga: „Nors nekalbama apie kokius nors šešėlinius sandorius, kas yra būdinga tipiškai korupcinei schemai, naudojimasis rinkėjų neišmanymu, trumparegiškumu yra apgaulės būdas, kurio rezultatas yra gaunama nauda – atlyginimai, valdžia“, – sakė jis.

Tokios politikos pasirinkimo priežastys, pasak G. Kirkilo, aiškios: „Mūsų politikai susiduria su didžiule konkurencija, todėl akivaizdu, kad kiekvienas išrinktas Seimo narys galvoja apie išlikimą. Politikai turi galvoti, kaip toliau dalyvaus politikoje“. G. Kirkilas pridūrė, kad politika reikalauja įdirbio ir tik nuoseklus darbas leidžia pasiekti rezultatų.

Kenčia dauguma sričių

„Rinkėjai dažniausiai galvoja apie savo apygardos gerovę, mano, kad Seimo narys bus tarsi jos advokatas, tačiau iš tikrųjų Seimo nariai yra renkami valstybės reikalų tvarkymui“, – kalbėjo E. Gentvilas, pažymėdamas, kad dažnai matosi Seimo nario siekimas naudos savo apygardai, noras įsiteikti. Tai, pasak liberalo, užkerta kelią nuoseklios valstybės politikos vykdymui, o greitus rezultatus žadantys revoliuciniai sprendimai ir savivaldoms ilgainiui naudos neatneša.

Pasak diskusijos dalyvių, nuo trumpalaikių sprendimų taip pat kenčia ir socialinės sferos, tokios kaip švietimas, sveikatos apsauga ir socialinė apsauga, o joms reikėtų daugiau dėmesio. Politikos polinkis į horizontalumą – kuomet problemos yra susijusios, apima daug sričių, nėra vieno sprendimo – lemia, kad ši dilema paliečia bemaž visas sritis.

Jei politikai savo kadencijos metu orientuojasi į rezultatų demonstravimą rinkėjams, nepaisydami, ką tie „rezultatai“ atneš po ilgesnio laiko, nuosekli politinė programa tampa primiršta, strategijos ignoruojamos, o visuomenę erzinančios problemos lieka, nesvarbu, kokia tai sritis bebūtų.

Išeitis – partijų susitarimai?

Politiniai lyderiai siūlo rasti pusiausvyrą tarp reformų ir revoliucijų pasitelkiant politinių partijų susitarimus. „Partijoms sutarus ir nusprendus, kokie yra jų prioritetai, būtų daug lengviau siekti vieno tikslo“, – sakė G. Kirkilas.

Kaip sėkmingus susitarimo pavyzdžius, jis pateikė Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą ir NATO, kuomet buvo siekiama ilgalaikio sprendimo ir nepaisoma trumpalaikių rezultatų. Tuomet net iš skirtingų partijų buvusios delegacijos priimdavo bendrą ir tinkamą sprendimą, nes rūpinosi ateitimi.

Galvojant apie sprendimus, kurie užtikrina perrinkimą, bet atneša tik trumpalaikę naudą, vėliau gali peraugti į dar didesnes problemas. E. Gentvilas ir G. Kirkilas pritarė, kad sutarimas padėtų lengviau formuoti politiką ir išvengti visuomenėje vis atsiveriančių opų, kurias sukelia kažkada priimti impulsyvūs ir trumparegiški sprendimai.