Paroda kviečia į įmantrias keliones laiku

Humanistinėje fotografijoje liudijama vizualinė gyvenamo pasaulio būtis yra nuolat lydima savito nyksmo ir nebūties. Šio nyksmo liudijimas visada yra minimalaus, sulėtėjusio, sustojusio vyksmo ir sulėtintos apykaitos liudijimas.

Nyksmas konkretų stebėtoją, žiūrovą, suvokėją įtraukia į permainos, pokyčio raišką, kuri neretai peržengia negrįžtamus procesus. Stabdanti raiška, lėtai susiklostanti išraiška nyksmą paverčia kitokio pobūdžio žiūra. Save stabdanti raiška yra vizualinė paskata kitaip suprasti menamą ir archyvinę plotmę. Nykstantis, tirpstantis, susiskaidantis, nušalinantis, nekonkuruojantis pokytis – tai atviras plėtinys, kuriuo dera išmokti pasikliauti.

Šiaulių Fotografijos muziejuje veikianti T. Kazakevičiaus autorinė paroda „Tai, ko nebebus“ kviečia į įmantrias keliones į žinomus ir tiesiogiai matomus, lengvai atpažįstamus pokyčių laikus, kai nyksta viena vizualinė sankloda, kuri perkeičia visą šviesos rašto ir rašmenų ritmą. Pasitraukiantis socialinis ir kultūrinis, religinis ir fizinis vienkiemio ritmas su savita struktūra tampa menamo, įsimenamo pasaulio dalimi.

Kita vertus, tai naujas kvietimas į tuos atokius nyksmo ir vyksmo laikus, būtinų ir neišvengiamų pokyčių, vizualinių permainų metą. Autorius parodos pradžioje pateikia savo vizualinių išvykų ir paieškų žemėlapį, kuris nėra tik vizualinė ataskaita – tai yra ilgalaikių paieškų ir įvairiakrypčių vizualinių įvykių žemėlapis. Geografiniai ir etnografiniai regionai ten virsta sudėtingomis apskritimis bei gausios šviesos apsuptimis.

Atsidūrus Fotografijos muziejaus parodos salėje, mus pasitinka kaskada, išrikiuota kelių krypčių raiškos tvarka. Paroda palengva atsiveria, surandamos skirtingos vizualinės tėkmės. Visa erdvinė parodos konfigūracija yra sukonstruota tarsi iš dviejų skirtingų ratų. Vienas iš jų, nukreiptas aplink išorines parodos salės sienas, siūlo erdvią kelionę po skirtingus regionus, kur mes esame nukreipiami į gausybės skirtingų išraiškų, išdavų įerdvintas sutiktuves.

Kitas parodos ekspozicijos ratas – tarsi vidinės, interjerinės erdvės su gausybe rakandų, atributų stilizacija. Du minėti ir savaip paženklinti, vienas į kitą įvesti ratai yra ir autoriaus intencijų interpretaciniai ratai.

Tai nėra tik gryna ir sterili tiesioginių liudijimų ir jų atvaizdų paroda. Ji yra kupina daiktinių instaliacijų, savitų intonacijų, garsinių ir žodinių replikų. Daiktai ir tekstai replikuoja esamai tvarkai. Jie tarsi intarpai ekspoziciją paverčia būties triukšmu, esaties aidesiu, ekspresiniu gaudesiu. Paroda kupina įvairiausios daiktinės atributikos pavyzdžių, kurie nėra tik iliustratyvūs. Liudijimas virsta atvira ir nuoširdžia papildančia išraiška be jokio išankstinio pataikavimo. Paroda mus įtraukia ir netikėtai įvedamu kvapų poveikiu.

Pati T. Kazakevičiaus fotografijų paroda pasitinka gausa atvirų išraiškų, kurios yra ir humanistinės fotografijos estetinė nuostata, grindžiama atviru, nerežisuotu ir neretušuotu pastatymu. Tokiu būdu išvengiama kelių galimų kraštutinumų, madingo, perdėto ir dirbtinio dramatizmo.

Tuo pačiu išvengiama ir niekam nereikalingo naivumo. Reportažiniai portretai, atokios gyvenimo scenos, detaliosios kasdienybės kronikos, peizažiniai rakursai, aprėpties kampai – visa tai čia tampa visumine ir nuoseklia intriga, dėl kurios išeiname į lėtojo laiko registrą. Kaip tik jis siūlo kiek kitaip įsižiūrėti į šias išraiškas, ieškant jose nesugriauto ir neiššvaistyto autentiškumo.

Tokia autorinė kartotė nėra tik akla lietuviškosios fotografinės mokyklos kopija. Autorius į šį fotografijų ciklą įveda savą autorinį ritmą, išdrįsta savaip polemizuoti su tam tikromis, jau istorine tradicija tapusiomis nuostatomis. Jis savaip traktuoja artimo nuotolio portretines išraiškas, kuriose juntama neskubi, mąsli ir imli plotmė. Kūrėjas savo ritmu pateikia erdvines peizažines plotmes. Peizažinėje plotmėje nėra laukiamos ir tikėtinos vizualinės invazijos. Interjerinė raiška dažnai virsta sulėtinta, sustojusia pusiaukelės raiška su palikta privatumo tamsa, šešėlio rezervu. Visa tai yra autorizuota šešėliškojo laiko, šešėliuoto rezervo, vizualinio likučio paieška.

Viena iš esminių autorinės fotografijos užduočių – kuo ilgiau išsilaikyti vizualinės esaties paviršiuje, nenardant tuščiose gelmėse. Išlikti paviršiuje – tai išsaugoti reikiamą regimumo režimą, nebėgant iš jo į dirbtines technologines užmačias. T. Kazakevičius lieka ištikimas humanistinio, tačiau ne hoministinio, ne technologinio holizmo principams. Fotografo liudijimai, patirtys virsta išplėstine paieška bei paraiška.

Su paroda susipažinti galite čia.

Filosofas Jurgis Dieliautas