Paralimpietės gyvenimą iš esmės pakeitė sportas

Kompleksuota pilka pelytė, per kūno kultūros pamokas mokykloje dažniausiai kiūtodavusi ant suolo, išaugo į savimi pasitikinčią, iššūkius drąsiai priimančią ir net jų ieškančią moterį. Disko metikė 28 metų Oksana Dobrovolskaja mokykloje nė negalėjo sportuoti, nes regėjimo negalią turinčiai mergaitei tai buvo draudžiama, bet jau subrendusi ji sugebėjo tapti sportininke, prasibrovusia net į paralimpines žaidynes. „Džiaugiuosi, kad į mokyklas ateina įtraukusis ugdymas, per kurį negalią turintys vaikai mokysis kaip lygūs su negalios neturinčiais. Vis dėlto man kelia nerimą, kad įtraukusis ugdymas į kūno kultūros pamokas neprasibrauna, nors fizinis aktyvumas svarbus kiekvienam žmogui“, – įsitikinusi lengvaatletė.

Pigmentinį retinitą – akies tinklainę pažeidžiančią ligą – iš mamos paveldėjusi ir dėl to nuo vaikystės silpnai matanti Oksana iki šiol jaučia nuoskaudą, kad per kūno kultūros pamokas Vilniaus Lazdynų mokykloje jai dažniausiai tekdavo sėdėti ant suolo.

Nuo pat mažens, po privalomosios sveikatos patikros, O. Dobrovolskaja į mokyklą pristatydavo gydytojo pažymą, kuri nuo šių pamokų fiziškai stiprią, bet regos problemų turinčią mergaitę, tiesiog atleisdavo.

Oksana labai norėjo judėti, tad kartais išprašydavo mokytojo, kad šis leistų bent bėgti su kitais klasės draugais. Tačiau, kai šie žaisdavo kvadratą, krepšinį, futbolą ar tinklinį, mokytojas nurodydavo silpnaregei mokinei sėstis ant suolo, nuo neva galimų sužeidimų taip saugodamas ir ją pačią, ir jos klasės draugus.

Bėgant metams O. Dobrovolskaja galiausiai ir pati įtikėjo, kad yra kitokia nei bendraamžiai. Įtikėjo ir tuo, kad jai ne tik nelemta sportuoti, bet ji to ir negali daryti.

„Nekaltinu dėl to savo kūno kultūros mokytojo, nes jam, matyt, trūko žinių apie tai, kad ir negalią turintys vaikai gali sportuoti, dalyvauti varžybose. Kai sukiesi tik savo rate, apie alternatyvas greičiausiai negalvoji.

Tačiau man labai liūdna, kad prabėgo jau dešimtmetis nuo tada, kai išlaikiau abitūros egzaminus, bet bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose sportuoti norintys negalią turintys vaikai dažnai vis dar nėra įtraukiami į kūno kultūros pamokas. Su panašiomis problemomis, su kuriomis susidurdavau aš, dabar susiduria aštuntokė mano dukterėčia ir penktokas sūnėnas“, – teigė O. Dobrovolskaja.

Griauna stereotipų sienas

Nuo šių metų rugsėjo visos šalies bendrojo lavinimo mokyklos atvers duris specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Lietuvos švietimo įstatymo pakeitimus inicijavusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) įtraukųjį ugdymą apibūdina kaip įvairių poreikių vaikų ugdymą bendrosiose ugdymo įstaigose – darželiuose ir mokyklose. 

Įtrauktis švietime apima įvairių skirtingų poreikių –  įgimtų ar įgytų sutrikimų, negalių, didelį mokymosi potencialą ar gabumus – turinčius vaikus. Taip pat tokius, kurie patiria kalbinių iššūkių ar atskirtį dėl socialinės ekonominės šeimų padėties ar nepalankių aplinkos veiksnių. Kiekvienai poreikių grupei turėtų būti taikomi specifiniai mokymo metodai ir priemonės.

Lietuva, kaip visos kitos Neįgaliųjų teisių konvenciją bei jos Fakultatyvų protokolą ratifikavusios šalys, įsipareigojo, kad nepriklausomai nuo negalios, specialiųjų ugdymosi poreikių, nediskriminuojant ir lygiomis teisėmis visiems šalies piliečiams bus užtikrinta teisė į švietimą.

Tačiau būtent kūno kultūros pamokos vis dar yra šešėlyje, nes ir medikai negalią turintiems vaikams lengva ranka dalija atleidimo nuo tokių pamokų pažymas, ir patys mokytojai dažnai nežino, kaip galėtų dirbti su tokiais vaikais.

O. Dobrovolskaja mato, kad su šia problema susiduria ir paaugliai jos sūnėnas bei dukterėčia – abu, kaip ir jų motina, Oksanos sesuo, paveldėjo pigmentinį retinitą. Abu dar mato, nors ir turi nešioti akinius, bet jiems vis atsiranda vienokių ar kitokių kliūčių mokykloje per kūno kultūros pamokas judėti.

Paralimpinių žaidynių patirties jau turinti moksleivių teta O. Dobrovolskaja kaip įmanydama siekia šias kliūtis pašalinti ir griauti stereotipų sienas, keisdama požiūrį į negalią turinčius vaikus. Nes būtent sportas jos pačios gyvenimą pakeitė iš pagrindų.

Stebėjosi, kad nori studijuoti

Oksana dar nėra absoliuti neregė, nors baltoji lazdelė, kuri padeda neregiams rasti kelią, jau tapo jos  vienu svarbiausių įrankių. Lengvaatletė dieną dar įžvelgia siluetus, didesnius ir ryškesnius daiktus – namus, kartais – ir automobilius.

Ankstyvoje vaikystėje ji matė kur kas geriau – regėjimas silpsta pamažu. Bet net tuomet, kai matė daugiau, per kūno kultūros pamokas bendrojo lavinimo mokykloje Lazdynuose Oksana buvo tarsi atskirta nuo bendraamžių ir tiesiog trindavo suolą, kol šie žaisdavo smagius sporto žaidimus.

O. Dobrovolskaja buvo gera ir pavyzdingo elgesio mokinė, svajojusi studijuoti universitete ir pati kurti savo ateitį, todėl, silpstant regėjimui, dešimtoje klasėje nusprendė jau mokytis specializuotoje ugdymo įstaigoje – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre.

„Gal neišeik iš mūsų? Lik ir mes atleisime tave nuo abitūros egzaminų“, – išgirdo pasiūlymą atsisveikindama su mokykla, kurioje mokėsi nuo pirmos klasės. „Jūs gal juokaujate? – sutriko Oksana. – O kaip nelaikiusi egzaminų aš stosiu į universitetą?“

„Tu nori į universitetą? Kam tau to reikia?“ – šis klausimas dar labiau pribloškė svajonių ir tikslų turinčią jauną merginą. Vėliau ji išties baigė universitetą – Vytauto Didžiojo Kaune, pasirinkusi teisės ir finansų studijas.

Tačiau sprendimas keisti mokyklą ir naujojoje atsivėrusios galimybės pagaliau sportuoti, O. Dobrovolskajos ateities žemėlapį irgi visiškai pakeitė.

Buvę bendramoksliai stebisi

Būdama jau 17-metė atvėrusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro duris ir tapusi jo mokine, O. Dobrovolskaja pasijuto tarsi atsidūrusi kitame pasaulyje, kur tie regėjimo problemų kaip ir ji pati turintys vaikai nebuvo laikomi ko nors negalintys, o kūno kultūros pamokas lankė absoliučiai visi: ir turintys tik regos bėdų, ir tie, kurių ligos buvo kompleksinės. 

Per kūno kultūros pamokas jie žaidė ir krepšinį, ir futbolą, šokinėjo ir bėgiojo, o po pamokų dar eidavo į lengvosios atletikos, plaukimo, dziudo ar kitų sporto šakų užsiėmimus. Oksana irgi lankė ir lengvąją atletiką, ir plaukimą, ir šoudauną – aklųjų stalo tenisą.

„Tame centre pasikeitė ne tik mano požiūris apskritai į sportą ir fizinį aktyvumą, nes patekau į kitą pasaulį su kitu mąstymu ir kitomis galimybėmis. 

Sportuojant pasikeitė visas mano gyvenimas. Mačiau, kad neregiai ar silpnaregiai sportuoja ir profesionaliai, bet man vis dar atrodė, kad aš sportuoti pradėjau per vėlai ir jau neturiu teisės svajoti apie paralimpines žaidynes, nes mano traukinys nuvažiavo.

Kai dabar sutinku buvusius bendramokslius Lazdynų mokykloje, jie negali patikėti, kad tapau sportininke ir dar paralimpiete. „Negali būti, – sako. – Juk tu nelankei kūno kultūros pamokų.“ Bet aš esu tas pavyzdys, kad viskas yra įmanoma, kad visos mintys materializuojasi, jei ko nors labai nori ir savo svajonių niekada nėra vėlu siekti “, – šypsojosi O. Dobrovolskaja. 

Pasikeitė ir dvasiškai, ir fiziškai

Jos kelias į profesionalųjį sportą, o drauge ir į 2020 m. Tokijo paralimpines žaidynes, nebuvo pats tiesiausias ir greičiausias.

Aklųjų ir silpnaregių centre pagaliau gavusi galimybę užsiimti fiziškai aktyvia veikla ir pajutusi malonumą tai daryti, Oksana išbandė ne vieną sporto šaką, dalyvaudavo varžybose, bet apie sportininkės ateitį nesvajojo.

Ji baigė ir vidurinę mokyklą, ir universitetą, toliau mėgėjiškai sportavo, kol galiausiai ėmė lankytis pas žinomą lengvosios ir sunkiosios atletikos trenerį Joną Burakovą. Patyręs treneris įžvelgė O. Dobrovolskajos galimybes ir prieš 2019 m. Lietuvos žmonių su negalia lengvosios atletikos vasaros čempionatą pasiūlė pamėginti mesti diską. 

„J. Burakovas sakė, kad šiai sporto šakai tiktų ir mano kūno sudėjimas, ir charakteris, tad prašė tik pamėginti mėtyti, be jokių įsipareigojimų. Treniravomės vos porą mėnesių, bet čempionate užėmiau pirmąją vietą. 

Tuomet man paskambino Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius, kuris išsakė prognozes, kaip viskas būtų, jei pasirinkčiau sportininkės kelią ir paklausė, ar norėčiau juo žengti?

Mano planai buvo kitokie – jau buvau padavusi dokumentus studijuoti magistrantūroje ir norėjau tęsti teisės savo studijas, bet noras tapti profesionalia sportininke ir patekti į paralimpines žaidynes visus kitus planus nustūmė į šalį“, – pasakojo O. Dobrovolskaja. 

Nors net pati abejojo, ar kada nors galės to pasiekti, disko metikė debiutavo jau Tokijo žaidynėse ir ten užėmė 8-ąją vietą. Bet dar svarbesnis Oksanai atrodo jos pačios pasikeitimas, kurį lėmė sportas – ir fizinis, ir dvasinis. 

„Dėl sporto pirmiausia pasikeičiau kaip asmenybė – tapau daug ryžtingesnė, drąsesnė, pradėjau labiau pasitikėti savimi. Anksčiau buvau labai kompleksuota ir daug ko bijojau. Tokia pilka pelytė, kuri slepiasi po šluota.

Be to, buvau nekoordinuota, nes regėjimo negalią turintys žmonės turi problemų su pusiausvyra,  koordinacija, laikysena. Sportas mane fiziologiškai ištiesino, jis mane pastatė ant kojų – tikrai tvirtų kojų, pagerino mano mobilumą. 

Dabar esu ir fiziškai daug stipresnė, ir labiau pasitikinti savimi, ir turiu vidinės motyvacijos siekti įvairių tikslų – ir kaip sportininkė, ir kaip tiesiog žmogus.

Galų gale nereiškia pamiršti, kad sportas gali suteikti tokių privilegijų kaip galimybė keliauti po pasaulį ar tiesiog varžytis. Varžytis man visada patikdavo, tad dabar turiu galimybę įrodyti sau ir savo varžovams, kad galiu būti geriausia, kad galiu būti pirma“, – sakė O. Dobrovolskaja.

Giminaičius skatina judėti

Savo sūnėną ir dukterėčią, kurie dar mokosi mokykloje, Oksana visomis išgalėmis stengiasi ištraukti iš užburto rato, kuriame atsidūrusiam regėjimo problemų ar kitokią negalią turinčiam vaikui atimamos galimybės būti fiziškai aktyviam.

Sesers vaikams disko metikė nuolat primena kalbėtis su kūno kultūros mokytojais ir pasakoti jiems sportuojančių negalią turinčių žmonių istorijas ir tai, kad tokie žmonės net tampa paralimpiniais čempionais. 

Kūno kultūros mokytojams Oksana pataria prašyti su negalią turinčiais žmonėmis dirbančių organizacijų, tokių kaip Lietuvos paralimpinis komitetas, patarimų, kaip specialiųjų poreikių vaikus būtų galima įtraukti į pamokas, kaip skatinti tokių vaikų fizinį aktyvumą, o gal net suteikti jiems galimybę dalyvauti varžybose. 

„Taip pat labai stengiuosi, kad mano sūnėnas ir dukterėčia sportuotų ir papildomai, tad nuo rugsėjo abu užregistravau į lengvosios atletikos būrelį Vilniaus manieže, registruoju į visas įmanomas varžybas. 

Džiaugiuosi, kad sesers vaikų kūno kultūros mokytojai yra lankstesni ir leidžia judėti – gal ne viską leidžia, bet priverstinai nesodina ant suolo. 

Kita vertus, nežinau, kaip pasikeistų situacija, jei sūnėnas ir dukterėčia visiškai prarastų regėjimą. Kol jie dar yra su akiniais ir šiek tiek mato, visiškai sportuoti jiems nedraudžiama, bet man labai neramu, ar tokią galimybę išties turi vaikai neregiai“, – sakė O. Dobrovolskaja. 

Taps visaverčiais visuomenės nariais

Lietuvos paralimpinis komitetas ne vienerius metus deda daug pastangų, kad sumažintų negalią turinčių žmonių atskirtį, siekia tokius žmones įtraukti į sportines veiklas, per kurias stiprėja ir kūnas, ir socialiniai ryšiai, realiais daug pasiekusių sportininkų pavyzdžiais įrodinėja, kad specialiųjų poreikių turintys atletai gali ne mažiau, ne retai – ir daug daugiau – nei tokių poreikių neturintys.

Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas M. Bilius įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau įtraukusis ugdymas ateis ir į kūno kultūros pamokas, per kurias bet kokią negalią – regos, klausos, judėjimo ar intelekto – turintys vaikai sportuos drauge su bendraklasiais. 

Kol kas, M. Biliaus nuomone, kūno kultūros mokytojams dar stinga informacijos, kaip įtraukti specialiųjų poreikių turinčius vaikus į savo pamokas, tad paralimpinis komitetas su kitomis negalią turinčių žmonių sporto organizacijomis situaciją siekia pakeisti. 

„Kūno kultūros pamokos naudingos ir reikalingos ne tik negalią turintiems, bet ir apskritai visiems vaikams. Sakoma, kad sveikame kūne, sveika siela. O negalią turintis žmogus turi lygiai tokią pat sielą, kaip ir bet kuris kitas žmogus. 

Nesvarbu, kokia negalia, bet jei vaikas ar žmogus apskritai yra fiziškai aktyvus, jis gali ne tik savimi labiau pasirūpinti, bet ir duoti daugiau naudos valstybei, kurioje gyvena. 

Tačiau dabar susiduriame su problema, kad ne tik negalią turintys vaikai, bet ir jos neturintys yra per mažai fiziškai aktyvūs. Jiems įdomiau sėdėti prie kompiuterių ar naršyti telefonuose, o ne judėti. Bet fizinis aktyvumas naudingas ir būtinas visiems žmonėms“, – teigė M. Bilius. 

Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentą džiugina įstatymas dėl kurio visi specialiųjų poreikių turintys vaikai mokysis bendrojo lavinimo mokyklose. Įtraukusis ugdymas, M. Biliaus nuomone, bus naudingas visiems, mat atskirtį dažnai patiriantiems specialių poreikių turintiems vaikams visuomenė taps atvira, o ir ši gauna galimybę pažinti ir pamilti tuos savo narius, su kuriais anksčiau susidurdavo rečiau.

„Labiausiai džiugina, kad žmonės nebebus skirstomi į sveikuosius ir turinčius negalią, nes žmogus yra tiesiog žmogus. Man labai svarbu, kad žmonės žmonėms būtų žmogiškesni, o įstatymas dėl įtraukiojo ugdymo leidžia tai pasiekti sparčiau“, – tvirtino M. Bilius.