Paparčiuose sukasi „Švenčių ratas“

Jau senokai užgeso nuostabusis Joninių laužas, apvyto ir Paparčių ženklo vainikas, tačiau šilti prisiminimai apie gražų pabuvimą kartu išliko, tad norime su jumis pasidalinti savo džiaugsmu, kuris nepaliauja augti – Joninės Paparčiuose tampa tradicija!

Taigi – apie šiųmetį Joninių šurmulį. Mums, šventę rengusiems, jis prasidėjo kur kas anksčiau, nei pati šventė, kuri yra viena iš projekto „Metinių renginių ciklas „Švenčių ratas mus augina“ dalių. Tad buvo svarbu, kad ji būtų prasminga, linksma ir graži. Rengdamiesi šventei pirmiausia sukrutome tvarkyti aplinką, puošti būsimo susibūrimo erdvę,ruošti vaišes, rinkti žolynus.

Darbuodamiesi išgyvenome bendrystę. Juk smagu darbuotis ranka rankon visiems išvien – bendruomenė, projekto partnerio Paparčių mokyklos-daugiafunkcio centro darbuotojai, o ir kaimo žmonės nuoširdžiai pasisiūlo patys į pagalbą ar net trumpam atvykęs atostogautojas pačiumpa grėblį. Rodos, kad visiems buvo džiaugsmas kažką gera nuveikti belaukiant atvyksiančių brangių draugų ar artimųjų, belaukiant svečių, kad visiems būtų jauku ir sava.

Tas žmonių nuoširdumas, bendras rūpestis buvo išties auginančios akimirkos. Šventinis Joninių išvakarių rytas prasidėjo žvejų varžytuvėmis. Išvakarėse tvenkinys buvo ruošiamas žvejybai – Darius Kmelnickas su pagalbininkais išvalė žoles. Žvejybai pasitaikė puikus oras. Šįkart ir vėl neaplenkiami buvo Giedrė Juodienė, Gintautas Verbus, Marijonas Zujus, Aldas Dainauskas.

Pats šventimas prasidėjo vainikų pynimu. Pinti vainiką, o ypač kitam – ne kasdienis užsiėmimas. Kažkam tai buvo pirmas kartas, sena tradicija teikė jaudulį ir džiaugsmą. Tais vainikais buvo padabinti Jonai ir Janinos. Vakarui tęsiantis vainikų vis daugėjo, ir jau daug jaunų galvų švietė iš tolo gėlių žiedais. Gretimais pynimo erdvės ant drobele užtiesto stalo puikavosi bitininkų Daivos Derškienės, Valentinos Skorbuvienės, Martyno Ambrizo bitučių įvairiausių skonių medus. Jo buvo galima paragauti su duona, sūriu ar agurku, atsigerti karštyje šaltos kvapnios žolynų arbatos.

Vakarui smagiai nuteikė Paparčių MDC kultūros darbuotojos Nijolės Sedleckaitės vadovaujamos mėgėjų teatro grupės pasirodymas „Ko nepadarė velnias - padarys boba”. Dieną vykusių žvejybos varžytuvių rezultatas – „Kaimyniška žuvienė“ buvo be galo skani. O dar kai valgai besišnekučiuodamas su kaimynu ar giminaičiu, pasijunti kaip namie, savo šeimoje.

Ne kitaip jautėsi ir atvykęs mums koncertuoti kraštietis Romualdas Juzukonis. Tai jautėsi iš jo pasisveikinimo ir skiriamų dainų savo mamai, savo kraštui. Vieni šnekučiavosi, kiti linksminosi šokdami, o dar kiti susispietę laukė savo eilės nusifotografuoti ant lieptelio. Puiki nuotaika, vaikų krykštavimas ir šypsenos veiduose liudijo, kad čia gera būti tiek dideliam, tiek mažam.

Sutemus dangų nušvietė „Viduramžiai LT“ ugnies spektaklis - pasaka „Kaip drąsuolis Jonas paparčio žiedo ieškojo“. Spektaklio tema buvo stipri – apie meilę ir drąsą. Teko jaunikaičiui Jonui, paparčio žiedo ieškojusiam, net į tamsos karalystę patekti, daug kančios iškentėti, kol gėris ir šviesa nugalėjo. Abu to vakaro spektakliai bylojo apie tą patį – kad ir kokios jėgos siektų žmones išskirti, meilė – galingiausia jėga. Įspūdingas ugnies šokio reginys prikaustė žvilgsnius ir sujaudino širdis. Nurimome. Tarytum gražuolio Joninių laužo būtų negana, ugnies liepsnelės, pasibarsčiusios aplink dangų atspindintį tvenkinį, sužaižaravo žmonių akyse.

Sakoma, kad visiems būryje sykiu nutilus, praeina angelas. Taip ir mūsų ratas, aplink įkurtą laužą sustojęs, tylomis stebėjo iš laužo šerdies į viršų kylančią ugnį. Tarytum sustojo laikas, kviečiantis išgyventi šią akimirką. Buvo galima pajusti, kad visi esame telkiami, vienijami pačios svarbiausios ugnies – vienybės ir draugystės dvasios ugnies. O vienybė niekaip kitaip negimsta, tik vėl ir vėl žengiant žingsnį – kad ir pirmą, kad ir nedrąsiai – link kito.

Svarbu – atvira širdim. Kažkas yra pasakęs, kad per vieną naktį gyvenimo nepakeisi, bet per vieną naktį galima pakeisti mintis, kurios visiems laikams pakeis tavo gyvenimą. Ir tuomet jau žinosi, kad papartis tikrai žydi, tik tą žiedą kiekvienas turi atrasti pats. Mūsų šventės svečias pasakė, kad mes patys vienas kitam esame paparčio žiedas. Mums šis žiedas – tai išgyventa nuoširdi bendrystė su jumis visais. O šventės yra tik mažas atspindys, tik užuomina apie nepaliaujamą šviesą skleidžiantį Žiedą...

Mes, Paparčių krašto bendruomenė ir Paparčių mokykla-daugiafunkcis centras, nuoširdžiai dėkojame visiems padėjusiems surengti šią nuostabią šventę. Ir ypatingai dėkojame visiems susirinkusiems, nes be jūsų džiaugsmo ir šypsenų, be vaikučių klegesio mūsų pastangos neturėtų prasmės. Pasidžiaukime akimirkomis, kurios iš tikrųjų Mus augina...

Tikimės, kad kiekvienas iš Jūsų iš šios šventės parsinešėt po Paparčio žiedą. Už renginių organizavimą dėkojame Solveigai Armonavičienei ir Loretai Derkintienei. --Projektas yra finansuojamas iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pagal Kaišiadorių rajono VVG 2014-2020 metų Strategiją.
Gerda Avižonienė