Pamiršti lobiai - apleisti pastatai

Apkeliavus visus 10 Lietuvos regionų, iššūkis „Vasar ošia - neriam į Lietuvą“ nesibaigia. Iki pat vasaros pabaigos ir toliau rinksime žingsnius ir žiūrėsime, kiek kartų į kiekvieną miestą ir miestelį galime nueiti kartu. Šį kartą keliaukime aplankyti įspūdingų apleistų pastatų. Tik nedaugelis žmonių žino, kiek iš tiesų Šiaulių regione ir aplink jį yra apleistų, nebenaudojamų pastatų, todėl kviečiame susipažinti su keletu tokių lobių bei jų istorija. Dauguma šių pastatų yra avarinės būklės, todėl skatiname juos apžiūrėti tik iš išorės ir į vidų neiti.

Apleista Gruzdžių žemės ūkio mokykla ir bendrabučiai

1923 metais įkurta privati gyvulininkystės mokykla, ne kartą keitusi savo pavadinimą. Uždaryta 2008 metais dėl mokinių trūkumo, per 85 metus mokykla keletą kartų keitė pavadinimą: buvo ir pienininkystės mokykla, ir žemės ūkio technikumas, ir veterinarijos mokykla. Galiausiai mokykla buvo pavadinta Gruzdžių žemės ūkio mokykla, tokiu pavadinimu ir buvo uždaryta. Mokytojai paruošė daug gyvulininkystės ir pienininkystės technikų, pieno kontrolės asistentų, veterinarijos felčerių, zootechnikų, ūkininkų, statybininkų ir dar panašių profesijų profesionalų.

2015 metų rugpjūčio mėnesį sudegė žemės ūkio mokyklos stogas ir dalis trečio aukšto.

Kadaise buvęs pilnas mokinių, dabar mokyklos pastatas stovi tuščias, viduje išvartytais, sudaužytais ir išmėtytais daiktais, išdaužytais langais, retkarčiais užsukančiais benamiais žmonėmis ir su sudegusiu stogu.

Prie mokyklos taip pat stovi keletas pastatų – mokyklos bendrabučiai. Viename bendrabučio pastate net nespėta pagyventi – iš karto po jo pastatymo mokykla buvo uždaryta. Pastatai baisios būklės: be išmėtytų daiktų, kambariuose guli sienų ar net lubų nuotrupos, nuo per keletą metų susikaupusios drėgmės pastate lupasi sienų dažai bei auga ne tik medžiai ar samanos, tačiau viename aukšte galima išvysti net papartį. Taip pat vaikščiodamas bendrabučio pastatuose gali sutikti naujuosius pastato okupantus – balandžius.

Ariogalos (Čekuvos) dvaras

Nebijantiems nuvažiuoti šiek tiek tolėliau, tai dvaras Raseinių rajone netoli Ariogalos miestelio puikiai patiks jūsų akims.

Čekuvos dvaras yra puikus ne apleisto, o neprižiūrėto pastato pavyzdys.

Žmonių čia gyventa ir priešistoriniais laikais, o galiausiai šis dvaras priklausė Šemetų giminei, kurie po 1863 metų sukilimo jo neteko. Paskui dvaras priklausė dar kelioms bajorų giminėms: Mileriams, Morkiams. Galiausiai 1940 metais dvare atsidarė vidurinė mokykla, o 1963 metais tuberkuliozinė ligoninė. Paskutinis šio dvaro savininkas yra vienas Airijos pilietis, kuris pastatą apleido.

Dabar Ariogalos dvaras gali pasigirti tik gražia išore. Per keletą metų iš pastato viskas buvo ne tik išdaužyta, bet ir išnešta: ne tik daiktai, tačiau kai kuriose vietose buvo išluptos net grindys, vandalų išdaužyti langai – taigi, priešingai nei istorija, turtingu vidumi dvaras jau nebepasižymi.

Diktariškių dvaras

Dvaras Radviliškio rajone, Diktariškių kaime.

Kadaise, kaip ir Čekuvos dvaras, dvaro žemės priklausė Šemetų giminei, pirmasis žinomas dvaro savininkas – vyskupas Jonas Šemeta. Po jo mirties, dvaras buvo vis dalinamas jo giminaičiams: iš pradžių atiteko jo brolio vaikams, savininku tapo Pranciškus Šemeta, po šio mirties, dvaras atiteko jo sūnui Tadeušui Šemetai, po kurio mirties dvaro šeimininku tapo jo sūnus Pranciškus Šemeta, tačiau šis emigravo į Prancūziją, o dvaras liko jo broliui Juozapui Šemetai, kuris po 1863 metų sukilimo buvo ištremtas į Ufą. Nuo to laiko Šemetų giminė dvaro nebeatgavo.

Po 1865 metų dvaro šeimininkai dažnai keitėsi, na, o dabar naujausiu šio nuostabaus dvaro savininku gali tapti bet kas, mat dvaras ieško naujo šeimininko.

Dvaro interjeras buvo dažnai keičiamas įvairių savininkų, o ir pačio dvaro paskirtis keitėsi: buvo skirti ne tik šeimos gyvenimui, tačiau kurį laiką tarnavo kaip mokykla.

Vos aplankius šį pastatą, į akis iš karto krenta jo išskirtinumas. Dvaras stovi apsuptas žalumos: medžių, nenupjautos žolės. 6 masyvios kolonos prie įėjimo suteikia pastatui didybės, dėl kurios ir norisi aplankyti šį dvarą. Tačiau netoliese gyvenančio kaimyno palaidi lakstantys šunys, slapčia prižiūrintys aplinką, galėtų išgąsdinti ne vieną.

Bijotės psichiatrinė ligoninė

1999 metais Šiaulių ligoninės Psichoterapijos skyrius išsikėlė iš Šiaulių odos ligoninės į Bijotę. Šioje ligoninėje dirbo du skyriai – Neurologijos ir Psichoterapijos. Šis pastatas, priešingai nei prieš tai paminėti, nepasižymi labai turtinga istorija, nes ligoninė čia veikė vos metus.

Prie gražių Bijotės apylinkių netrukus po atsikėlimo priprato ne tik medikai, bet ir pacientai, tačiau vos per keleto mėnesių nuo ligoninės atsidarymo darbuotojus ir ligonius pasiekė žinia, jog ligoninė perkeliama atgal į Šiaulius. Ligoninę teko uždaryti dėl didelių transporto išlaidų ir dėl to, jog neatitiko nei reabilitacijos įstaigos, nei ligoninės skyrių reikalavimų.

Dabar pastatas stovi tuščias. Viduje galima pamatyti tik vandalų nupieštų grafičių, nugriuvusių sienų bei sudužusių langų šukių.

Branduolinių galvučių saugykla

1955 metais Zapalskių kaime įrengta raketinė bazė ir raketinio kuro saugykla. Tarp šios saugyklos ir Šiauliuose esančio Zoknių aerodromo buvo nutiestas betoninis kelias, kuriuo branduolines galvutes gabendavo paskirstymui po Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką (LTSR). Šioje saugykloje branduolinės galvutės buvo saugojamos, prižiūrimos bei transportuojamos. Pati saugykla buvo pastatyta taip, kad saugotų nuo atominio pavojaus: saugyklą nuo pasaulio skyrė 2 (žmonėms) arba 5 (transportui) durys ir švino elementų turinčios sienos, stogas bei durys.

Apie šią saugyklą informacijos daug nėra, nes vieta buvo slepiama.

Dabar branduolinių galvučių saugykla stūkso savo vietoje niekam nebereikalinga ir nebenaudojama. Didžioji dalis įrangos, jei nebuvo išgabenta, tai buvo išvogta.