Pamiršti pasisėdėjimai virtuvėje

Vakar knygyne išvydęs tik pasirodžiusią storą 1 250 puslapių Juozo Baltušio tomą „Vietoj dienoraščio 1970–1975“, prisiminiau pirmaisiais atgimimo metais deginamas jo knygas. Pagalvojau – kaip viskas skrieja ratu. Knygą išleidusi ne šiaip kokia nors leidyklėlė, o Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 25 eurus, ne taip ir pigiai, kainuojančią knygą, mačiau, ne vienas pirko. Nepirkau, bet tiesiai nužingsniavau bibliotekon. Apsidžiaugiau, jog knygą pavyko rasti.

Knygoje sudėti rašytojo prisiminimai, tarsi norint įrodyti, jog jo būta netgi disidento. „Monika (Monika Mironaitė – rašytojo žmona, – aut. past.) ruošiasi kelionei į Leningradą. Išvyks pirmadienį, sausio 19. Visa aktorių grupė. Žiūrės ten kokias penkias dienas kokį tai prancūzų teatrą. Chaltūra turbūt. Gerų teatrų Tarybų Sąjunga neįsileidžia.“ Arba: „Vasario pradžioje Monikai vykti į Maskvą. Su operos kolektyvu. Žadama tenai suruošti „lietuvių meno dienas“. Na, žinome, kokios tai bus „dienos“. Grynas formalizmas!“

Kur buvo galima sutikti žodžio laisvę

Su draugu nutarėme susitikti. Pas jį namuose. Ir pasėdėti virtuvėje, taip prisiminti tokius pasisėdėjimus prieš penkis dešimtmečius. Jeigu jūs – pokario vaikas, prisiminkite, jog tuo metu Šiauliuose, o ir visur, reikšmingiausia vieta buvo ankšta ir prastai apšviesta jūsų pačių ar jūsų draugų virtuvė. Čia virdavo aistringų diskusijų, čia išsisakydavo visi, kuriems siela skauda, čia išgirsdavai naujausią politinį anekdotą.

Kas yra Lietuva? Kokia jos ateitis? Ką reiškia būti lietuviu? Kokia Lietuvos vieta ir paskirtis pasaulyje? Prisimenu, kaip Gintaras Beresnevičius vis klausdavo, ar galima įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Č. Dikensas ar seserys Brontės ima diskutuoti apie tai, kas yra Anglija arba kas yra anglai? Viskas juk aišku. Anglai ypač aiškiai suvokia savo angliškumą. Jų romane viskas stebėtinai ryškiai apibrėžiama: Brončių kūriniuose – provincija, Č. Dikenso – Londonas. Lietuviai gi patys apie save be perstojo mąsto ir diskutuoja.

Virtuvė būdavo ta salelė, kurioje buvo galima sutikti ir žodžio laisvę. Aišku, svarbiausieji žodžiai būdavo tariami labai tyliai, visi svečiai sėdėdavo aplink virtuvės stalelį susispaudę ir surėmę galvas.

Prisimenu „Amerikos balso“ radijo laidas iš Vašingtono, nors mes, jauni, labiau linkdavome prie radijo imtuvų, kai ateidavo muzikinių laidų iš Liuksemburgo laikas. Girgždesys, traškesiai, ne viską galėdavai girdėti – miesto parko dešinėje aukšti trukdymo bokštai duodavo apie save žinoti, bet nuo to dar labiau sustiprėdavo noras daugiau išgirsti ir sužinoti.

Dažnai tokių sueigų metu šviesos nedegdavo (o būdavo, kad ji pati dingdavo), o pokalbis vykdavo prie žvakės. Tuomet veik visi savo namuose turėjo žvakių. Gal ir šiandien iš ano meto išlikę – žmogus, kuris savo namuose turi žvakidę su žvake, yra tas, kuris stumia mūsų kultūrą į priekį, jis tarsi mūsų laikmečio aušrininkas. Tai, rodos, irgi Gintaras Beresnevičius pastebėjo. Todėl ir šiandien, vos atsisėdame prie stalelio kavinėje ar restorane, padavėja bemat uždega jo centre žvakę. O jeigu jau ji pamiršta, tai padarome mes patys arba jai primename. Nes kaip be žvakės?! Koks pokalbis, pasibuvimas?!

Kai su bičiuliu pasidalijau prisiminimais bei pamąstymais, jog pirmuosius susėdusius pokalbiams virtuvėje prie žvakės būtų galima pavadinti disidentais, jis pacitavo vieną Vytautės Žilinskaitės humoreską ir išreiškė savo nuomonę apie tuos susiėjimus virtuvėje. Anot jo, pirmieji pokalbiams prie žvakės susėdo prekybininkai – laikmečio, kai parduotuvėse daug ko trūko, elitas. Ir kalbama buvo apie vakuotų žirnelių stiklainius, ikrų dėžutes, kavos pakelius... Vieni su kitais sutardavo, kas paliks porą kilogramų karšto rūkymo strimėlių, o kas – madingo audeklo gabalą.

Apie pavogtus ratus

Vėl vartau Juozo Baltušio knygą: „Žiūrėjome Kauno dramos spektaklį „Grasos namai“ (autorius Glinskis). Visu savo stiliumi man svetimas šis veikalas (...). Monika buvo sužavėta iki pamišimo, tiesiog garbino režisierių Jurašą, o tas tirpo nuo jos garbinimų. O po spektaklio nuėjome ant puoduko kavos pas gyd. Sadauskus. Čia Monika susikirto mirtinai su Sadauskiene Egidija dėl šio spektaklio. Pastaroji peikė iš visų jėgų. Sadauskas stojo Monikos pusėn, o aš – kvatojau. Rado su kuo ginčytis! Paprasčiausia daktarėlė, gerokai sumiesčionėjusi, rentgene nusimano, bet mene...“

Pacitavau šią Juozo Baltušio knygos ištrauką, nes artėja Tarptautinė teatro diena. Prisimenu savo jaunystės spektaklius. Tuos pačius „Grasos namus“, nuostabų spektaklį, ir kitus: „Mamutų medžioklė“, „Karalius Ūbas“, „Kaligula“, „Kingas“, J. Marcinkevičiaus trilogiją... Teatras tuomet buvo minties ir žodžio laisvės salelė. Tiesa, pastarasis būdavo labai suvaržytas, bet kartais prasprūsdavo. Kad ir kitas legendinis režisieriaus Jono Jurašo Juozo Grušo pjesės „Barbora Radvilaitė“ pastatymas.

Karūna Barboros rankose Lietuvos įamžinimo ženklas. Įkūnijusi Barborą Radvilaitę aktorė Rūta Staliliūnaitė šiek tiek vėliau suvaidino Norą H. Ibseno „Lėlių namuose“. Kadangi jau minėjau Moniką Mironaitę, kuri, sakoma, geriausiai mūsų scenoje suvaidino Norą, tai ji, paklausta kaip šį vaidmenį atlikusi R. Staliliūnaitė, atsakė, jog ji Rūtos nemačiusi, o scenoje buvusi tik Nora. Ta Norų seka Lietuvoje gan ilga. Paskutinį šios H. Ibseno pjesės pastatymą ne per seniausiai mačiau Šiaulių dramos teatre. Maloniai nustebino Jūratės Budriūnaitės įkūnyta Nora. Puikus vaidmuo.

O jei dar apie ano meto teatrą, tai prisimenu Klaipėdos dramos teatre pastatytą V. Merežkos pjesę „Proletarinės laimės malūnas“, kai kolūkiečiams naktį kažkas pavagia jų vežimų ratus ir šie sprendžia, jog taip padaryta, kad jie niekur negalėtų iš šalies išvykti. Salėje plojimai.

Sveikinimų ir pageidavimų koncertas

Visiems anuomet priimtinas, visus padarantis laimingus. Laimingi būdavo tie, kuriuos sveikindavo, tie, kurie sveikina, ir patys atlikėjai, kad būtent jų kūrinio liaudis pageidauja. Dar buvo jo atšakos, pavyzdžiui, „Linkime pasveikti“. 1969 m. – populiariausia sveikinimų koncerto daina kompozitoriaus A. Raudonikio „Lauksiu tavęs ateinant“ arba, paprasčiau, „Skinsiu raudoną rožę“. Po 50 metų, 2019 m., sveikinimų koncerte populiariausia daina ta pati – „Skinsiu raudoną rožę“ ar kažkas panašaus kaip „Vėl gegužio žiedai“, „Raudonom rožėm sninga“... Vėl grįžtu prie minties – viskas skrieja ratu. Tokie koncertai vyksta ir šiandien. Tik žodžio „pageidavimų“ neliko, tiesiog „Sveikinimų koncertas“ ir tiek. Kad klausytojai nori juos išgirsti, džiaugiasi Šiškauskas, Paltinienė, Radži, Dambrauskas, Kučinskas ir jo brolis, o juo labiau Liveta ir Petras Kazlauskai...

Dainų tekstai anuomet turėjo būti idėjiniai, apdainuojant šviesų rytojų, muzika liaudžiai suprantama. Jeigu kas pageidaudavo dainų „Pergalės diena“ ar „Už tą vaikiną“, tų pageidavimai skambėdavo pirmiausia. Taip ir gyvenome.

Labiausiai gailiuosi, kad nesigilinau į jokias užsienio kalbas. Ne vienas galvojome, jog nereikės. Sveikinimų koncertų metu jokių angliškais tekstais dainų netransliavo. Labai gerbiu senjorus, angliškai ar kitomis kalbomis kalbančius, vadinasi, jie tikėjo, kad Lietuva anksčiau ar vėliau nusimes okupacijos pančius.

O štai dabar atvyko tūlas lietuvis į Dainų šventę ir kalbasi su svečiais užsieniečiais. Tie jo klausia: „Are you smoking?“ „Ne, – atsako lietuvaitis, – čia tautinis kostiumas.“

Kažkas yra pasakęs, kad jaunystė nėra nei nuopelnas, nei laimingas atsitiktinumas. Jaunystė yra labiausiai trokštamas amžius. Ar galėjo gyvenusieji sovietmečiu pasidžiaugti jaunyste? Ar jos ilgisi? Tie, kurie šiandien klausosi sveikinimo koncerto, manau, taip.