Paminklas vyriškai elegancijai – knyga

Vyresnės kartos žmonės tikrai yra matę filmus „Trys muškietininkai“ ir „Anželika ir karalius“, kuriuose vaidina prancūzų aktorius Jacques Toja. Paauglystėje įsimylėdavusi vis naują muškietininką, teatrologė Elvyra Markevičiūtė dvylika metų rinko informaciją apie Aramį vaidinusį aktorių, dviem kalbom išleido knygą „Jacques Toja – gražiosios iliuzijos ambasadorius“, kurią neseniai pristatė šiauliečiams. „Man labai norėjosi pabrėžti tą jo eleganciją, rašant biografiją. Jis buvo neįtikėtinai stilingas“, – „Etaplius“ sakė E. Markevičiūtė.

1960–1980 m. prie kino teatrų, rodžiusių Bernardo Borderie filmus „Trys muškietininkai“ ir sagą apie Anželiką, grūdosi minios. Norintys pasižiūrėti filmų, kuriuose vaidina J. Toja – seniausio Prancūzijoje Comédie-Française teatro aktorius – gerbėjai net vykdavo iš vieno šalies miesto į kitą, kad vėl ir vėl būtų užliūliuoti gražiosios, elegantiškosios, kilniosios epochos vaizdų, poelgių ir jausmų.

E. Markevičiūtė sako, kad didžiulio populiarumo sulaukę filmai yra tik dalis gyvenimą teatrui paskyrusio Prancūzijos aktoriaus nuopelnų. Daugiau nei dešimtmetį rinkusi faktus apie mažai žinomą J. Toja gyvenimą, teatrologė keliavo ir į kultūrinę kelionę, padovanojusią ne vieną įdomią pažintį.

– Vyresni žmonės dar puikiai prisimena Aramį iš filmo „Trys muškietininkai“ ir Liudviką XIV iš sagos apie Anželiką (1964–1965). Kuo jus taip sužavėjo šiuos personažus suvaidinęs J. Toja?

– Tai mano jaunystės kartos mylimų filmų herojus. Filmuose personažų, kurie žavėjo, buvo daug, prie kino teatrų būdavo milžiniškos eilės, žmonės žiūrėjo filmus po kelis kartus – sovietmečiu juk tokių romantinio pobūdžio filmų buvo mažai. Gražūs aktoriai, nepaprasto grožio moterys, kostiumai, manieros, galantiškumas, – tai buvo tokia atgaiva, visi juos įsimylėdavo. Aš buvau apsistojusi ne ties J. Toja, jis mano favoritu nebuvo, o įsimylėjimui išsirinkau Georgeso Descrières’o įkūnijamą Atą.

Vėliau žiūrėjau filmus apie Anželiką, jie ne taip sužavėjo, labiau priminė pasaką, nors buvo estetiški, gražūs, su nuostabiais įvairiais kostiumais. Juk nėra paprasta apsivilkti suknelę, pasiimti vėduoklę ir jau tu čia dama. Būti dama, o ne pražirglioti su krinolinais – visas mokslas, sistema, įdirbio pasekmė. Aktoriai vyrai mokėjo fechtuotis, vilkėti epochinį kostiumą, nukelti skrybėlę, pabučiuoti damai ranką. Ten apskritai ne bučiniai, o visa bučinių partitūra... Aktoriai mokėjo viską – tai, ko šiais laikais jau nesugeba.

– O kada susidomėjote J. Toja biografija?

– Jis mane sužavėjo ir savo pasiekimais. J. Toja nebuvo kino aktorius, tik išgarsėjo vaidindamas Aramį ir Liudviką XIV-ąjį. Jis filmavosi televizijos pastatymuose ir vėliau, kostiuminiuose filmuose, bet buvo teatro aktorius, turėjo visus reikalingus duomenis, vaidinęs visą klasikinį repertuarą, teatre sukūręs daugiau kaip 130 vaidmenų. Negana to, jis trejus metus vadovavo seniausiam Prancūzijos teatrui Comédie-Française.

Jis padarė kertines reformas teatre, vienintelis išdrįso panaikinti nuo Liudviko XIV-ojo laikų, nuo Moljero laikų, galiojusį dekretą, kuris draudė moterims užimti vadovaujančias pozicijas teatre. Susisiekiau su vienintele moterimi Muriel Mayette-Holtz, kuri dvi kadencijas vadovavo šiam teatrui. Vienintelė moteris-generalinė direktorė 300 metų teatro istorijoje. Tai J. Toja nuopelnas, įrodantis, koks jis galantiškas.

Todėl ir išleidau knygą dviem skirtingais viršeliais. Vienos knygos viršelyje J. Toja su Aramio kostiumu, o kitame – šiuolaikiniu. Ir su kostiumu jis man lygiai toks pat įdomus ir žavus. J. Toja turi labai elegantiško žmogaus šlovę, – visur apie tai buvo rašoma. Niekur neskaičiau, kad būtų tiek daug rašoma apie vyro eleganciją.

Iš jo sklido magnetizmas, charizma, juo taip visi domėjosi. Tą jo eleganciją, pribloškiantį stilingumą, labai gerai apibūdino kartu dirbęs režisierius Pierre‘as Miquel‘is: „Jacques garsėjo savo elegancija. Bet ji neapsiribojo vien fiziniais duomenimis ir siuvėjo menu. Prigimtis jį apdovanojo labai reta ir didžia širdies bei proto elegancija.“

Man labai norėjosi pabrėžti tą jo eleganciją, rašant biografiją. Jis labai mėgo šviesius kostiumus, nepaprastai gražiai atrodė. Ta jo grakšti poza, ryškus žvilgsnis, užburianti charizma, žiedas ant kairės rankos mažojo pirštelio... Šis žmogus turėjo viską.

– Koks jis buvo teatro vadovas?

– J. Toja išpažino „atvirų durų“ politiką, sudarė galimybes įsilieti į teatro veiklą naujiems aktoriams, režisieriams ir autoriams. Jis labai domėjosi šiuolaikine dramaturgija: Yasmina Reza, Jean-Marie Koltes’as, Jean-Luc Lagarce’as. Jie buvo tada nežinomi, jis juos įtraukė į repertuarą. Siekė klasikinių ir modernių pjesių sintezės, skatino aktorių stažuotes kituose teatruose. J. Toja norėjo suformuoti trupę, kuri galėtų vaidinti visų stilių autorius. „Comédie-Française nėra praeities darbų saugykla“, – sakė jis. Jam buvo reikalingi aktoriai, galintys vaidinti ne tik Moljerą, bet ir Lonesco, ne tik Racine‘ą, bet ir Beckett‘ą.

Jo vadovavimo laikotarpis sutapo ir su Comédie-Française 300 metų jubiliejumi, kurio šventės scenarijus apėmė net 40 renginių ir spektaklių. Šio jubiliejaus proga jis surengė įspūdingas scenografijos ir scenos kostiumų parodas teatre, Pompidou centre, Auber metro stotyje. Milžiniškos parodos tapo nauja teatro atvėrimo plačiajai publikai forma. Teatras iki tol buvo labai uždaras.

– O koks J. Toja likimas?

– J. Toja teatrui vadovavo beveik ketverius metus, tačiau 1981 m. įsivėlė į prezidentinę rinkimų kampaniją. Aktyviai palaikė Valéry Giscard d‘Estaing’ą, bet rinkimus laimėjo Francois Mitterrand’as. Socialistų pergalė lėmė J. Tojai pašalinimą iš generalinio direktoriaus posto.

Tada aktorius pasitraukė iš Comédie-Française ir įsteigė Teatro rėmimo fondą. Po J. Toja mirties fondas buvo pavadintas jo vardu ir veikia iki šiol, dabar jau La Colline teatro struktūroje. Aktorius gimė ir buvo palaidotas Nicoje.

– Jums pačiai knygos rašymo metai buvo labai įdomūs?

– Rašydama norėjau publikuoti šiame mieste esančios Toja vardo aikštės – Place Jacques Toja – lentelės nuotrauką. Kauno technologijos universiteto Prancūzų kultūros centro vadovė Birutė Strakšienė dėl nuotraukos patarė susisiekti su šalia Nicos esančiame Villefranche-sur-Mer miestelyje gyvenančiu Prancūzijoje gimusiu, bet širdyje tikru žemaičiu, Perkūnu Liutkumi – tarpukario diplomato ir dailininko Antano Liutkaus sūnumi. Taip užsimezgė draugystė su Perkūnu, kuri išsivystė ir į kartu organizuotą jo tėvo A. Liutkaus retrospektyvinę tapybos darbų parodą, pristatytą Kaune, Mažeikiuose.

Besigilindama į J. Toja veiklas užmezgiau daug pažinčių. Stažavausi Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, vykau į konferencijas Europoje, kuriose susipažinau su svarbiais žmonėmis: Noëlle Guibert – buvusia Comédie-Francaise teatro bibliotekos direktore, dirbusia su pačiu J. Toja, jo įkurto Teatro rėmimo fondo įgaliotąja direktore Virginie Licastro ir kt.

N. Guibert dėka mane pasiekė J. Toja scenos partnerio, labai garsaus aktoriaus Alaino Pralono, ir kartu su J. Toja dirbusio režisieriaus Jacques‘o Baillono prisiminimai. Susisiekiau ir su aktoriaus dukterėčia Olivia Toja, kuri dėdės garbei pasiliko Toja pavardę.

– Toks įspūdis, kad visas pasaulis atskubėjo jums į pagalbą knygai rašyti?

– Aš visiškai negalvojau jokios knygos rašyti. Vieną kartą atsisėdau ir savo pačios pramogai aprašiau paauglystės susižavėjimus muškietininkais, kur juokais priekaištauju J. Toja, kodėl jis man nesisapnuoja... Šiam pasažui paskatino aštrialiežuvė Faina Ranevskaja, kuri visą gyvenimą mylėjo Puškiną, dievino jo poeziją ir kartą jis jai prisisapnavo... Sapne pasakė: „Palik mane ramybėje, sena b... Kaip tu man nusibodai su savo meile.“

Įterpiau ir daugiau saviironiškų juokelių, o esė daviau paskaityti bendražygiui Gyčiui Padegimui. Jis pasakė, kad jam įdomu, žavu, net psichologui būtų naudinga... Tada tekstą parodžiau tuomečiam „Naujosios Romuvos“ vyr. redaktoriui Andriui Konickiui ir tekstas, mano nuostabai, buvo publikuotas. Tada jau parašiau antrą, daug solidesnę, Toja biografijos ir kūrybos analize paremtą esė ir įsitraukiau į visapusiškus teatrologinius tyrimus. Taip knygoje atsirado net Jacques‘o Baillono ir Gyčio Padegimo vienu metu režisuotų Augusto Strindbergo „Kreditorių“ spektaklių lyginimas.

Vėliau gavau prancūzų režisieriaus Jacques‘o Baillono prisiminimus, kur jis rašė, kad J. Toja elegancija, patrauklumas, charizma ir magija, kuria visi žavėjosi, nustelbė žmogų, kuriuo jis iš tikro buvo. Išorė padarė meškos paslaugą, niekas neįžvelgė J. Toja intelektualumo, gelmės, visiško atsidavimo teatrui. Taip man atsivėrė medžiaga, kuri vyniojosi, vyniojosi ir galiausiai tapo knyga. Knyga tarsi pati pasirašė (juokiasi).