Paminėtos Virtukų mūšio 75-osios metinės

Liepos 18 d. 13 val. kelmiškiai rinkosi Kelmės krašto muziejuje, o 14 val. gausus būrys žmonių iš visos Lietuvos susirinko Virtukų miške (Kelmės r.). Čia buvo paminėtos Virtukų mūšio 75-osios metinės.

Renginyje dalyvavo LR Seimo narys Juozas Rimkus, Kelmės rajono savivaldybės mero pavaduotojas, laikinai einantis savivaldybės mero pareigas, Egidijus Ūksas ir kiti. Žuvusius partizanus pagerbė Lietuvos šaulių sąjungos garbės kuopos šauliai, KASP Prisikėlimo rinktinės 605 kuopos kariai, patriotines dainas atliko Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinis choras „Cantate Domino“ (vadovas Rolandas Daugėla).

Renginys prasidėjo prie atminimo akmens „Žuvusiems Virtukų kautynių didvyriams“. Į susirinkusius kreipėsi vienas iš šio renginio sumanytojų ir organizatorių – Kęstutis Markevičius (Virtukuose žuvusio Petro Markevičiaus-Pranckaus anūkas). Žuvusius partizanus trimis salvėmis pagerbė Lietuvos šaulių sąjungos garbės kuopos šauliai, prie atminimo akmens padėta gėlių, uždegtos žvakutės. Vėliau visi renginio dalyviai persikėlė į Virtukų miško gilumą, kur Liolių klebonas Algimantas Žibėnas pašventino partizanų garbei iškeliamą trispalvę. Vėliavą iškelti buvo pakviesti Vainius Urbonavičius ir Edvardas Dirmeikis, sugiedota „Tautiška giesmė“. Renginio pabaigoje dalyviai buvo pavaišinti kareiviška koše.

*****

1945 m. liepos 22 d. Raseinių aps. Kelmės vls. Virtukų miške (dabar – Kelmės r. sav.) buvo vykdoma iš anksto kruopščiai parengta karinė-čekistinė operacija. Kautynėse su 1500 NKVD pasienio kariuomenės 31-ojo pulko kareiviais dalyvavo 4 Žebenkšties rinktinės partizanų būriai, vadovaujami rinktinės vado Juozo Čeponio-Budrio, Algimanto Zaskevičiaus-Vasario ir rinktinės štabo viršininko Jono Žemaičio-Dariaus (iš viso apie 60 partizanų). Stovykla buvo gerai įtvirtinta: jos žiedinei gynybai įrengti apkasai su bunkeriais ir ugnies taškais. Tik nebuvo pasirūpinta naują partizanų buvimo vietą rūpestingiau užmaskuoti. Partizanai turėjo 6 rankinius kulkosvaidžius, 24 automatus, 4 automatinius šautuvus, 10 paprastų šautuvų, pistoletų, granatų.

Mūšis vyko nuo 10 val. ryto iki 13 val. Baigiantis šoviniams, J. Čeponis davė įsakymą atsitraukti. J. Žemaičio vadovaujamas trisdešimties partizanų būrys traukėsi Vilkiškių kaimo link su trimis sužeistaisiais. Jų atsitraukimą savanoriškai dengė Liudo Jankausko-Žirgo vadovaujamas Liolių būrys ir rinktinės ginkluotės skyriaus viršininkas Petras Markevičius-Pranckus bei ūkio dalies viršininkas Bronius Rožanskas-Rainys.

Kautynėse žuvo 16 partizanų. Iš jų žinomi: rinktinės Ginkluotės skyriaus viršininkas, Betygalos būrio vadas Petras Markevičius-Pranckus (1912–1945), Ūkio dalies viršininkas Bronius Rožanskas-Rainys (1912–1945), Sanitarijos skyriaus viršininkė Janina Čepaitė-Žibutė (1922–1945), Liolių partizanų būrio vadas Liudas Jankauskas-Žirgas (1914–1945), būrio vadas Petras Rudys-Stumbras (1915–1945), partizanai Viktoras Gailius-Berankis (1923–1945), Elena Gailiūtė-Voverė (1925–1945), Kazys Globys (1914–1945), Alfonsas Jankauskas-Katinas (1924–1945), Edvardas Makauskas (1925–1945), Benadas Venclauskas-Balandis (1921–1945) ir partizanų ryšininkė Janina Elzbergaitė-Lelija (1925–1945).

Priešas kautynėse neteko daugiau kaip 40 karių (nepatvirtintais duomenimis apie 150). Apylinkės žmonės pasakojo, kad iš kautynių sužeistuosius ir nukautuosius vežė ne viena mašina. Nors NKVD kareivių ir stribų būriai kelias dienas naršė apylinkes, tačiau pasitraukusių partizanų pėdsakų jiems nepavyko rasti.

Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Raseiniuose prie Žemaičio paminklo, vėliau užkasti buvusiuose apkasuose. Po kelių dienų į užkasimo vietą buvo atvaryti Raseinių kalėjimo kaliniai, kurie atkasė žuvusiųjų palaikus atpažinimui ir fotografavimui. Vėliau palaikus užkasė netoli Raseinių miesto Dumšiškės k. apylinkėse esančiame Vedecko ąžuolyne (1945 m. Vedecko sodyboje buvo įsikūręs NKVD poskyris). Kažkieno rūpestinga ranka ant ąžuolų kamienų, po kuriais buvo užkasti žuvusieji, išpjaustydavo kryžių ar kitą kokį ženklą. Sovietmečiu ąžuolyne dažnai degdavo žvakutės, žuvusių artimieji vis pasodindavo gėlių.