Palikęs pėdsakus mūsų krašte

Lietuvos etninės kultūros centras neseniai išleido Vytauto Steponaičio knygą „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“. Tai – dar 1956 metais paskelbtas šio autoriaus sudarytas lietuvių liaudies žaidimų rinkinys, prikeltas naujam gyvenimui ir papildytas melodijomis bei abėcėline žaidimų ir pramogų rodykle. Tikriausiai, ne visi žino, jog šviesios atminties Vytautas Steponaitis yra palikęs pėdsakus ir mūsų krašte – 9 metus yra dirbęs Palomenės mokykloje, į kurią kasdien važinėjo iš Kauno.

„Savo mokinius jis ypač mokė mylėti ir tausoti gamtą, reikalaudamas po iškylų palikti dar švaresnę ir tvarkingesnę vietą negu atvykus. Tuomet Vytautas prisiminė ir savo vaikystės pomėgį piešti akvarele ir aliejumi (ypač mėgo tapyti gamtą)“, - įvadiniame naujos knygos straipsnyje „Vytauto Steponaičio sudaryto leidinio „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos" reikšmė ir ypatybės“ rašo Dalia Urbanavičienė.V.Steponaitis – įdomaus likimo žmogus.

1923 metais gimęs Lyduvėnuose (Raseinių apskritis) prieš pat II Pasaulinį karą baigė Tauragės gimnaziją, pradėjo dirbti mokytoju ir iškart įsitraukė į rezistencinę veiklą – organizavo sienos su Vokietija perėjimo punktą, dalyvavo 1941 m, sukilime Tauragėje, su LAF savanoriais saugojo tiltus ir sandėlius. Nuo 1942 m. Vienos Pedagoginiame institute tobulino anglų kalbą, lankė žvalgybininkų radistų kursus.

Grįžęs į Lietuvą tapo Lietuvos laisvės armijos nariu, aktyviai dalyvavo išsilaisvinimo veikloje, tuo pačiu dirbo Eržvilko gimnazijoje. Išduotas ir suimtas per pamoką, buvo žiauriai tardomas Lietuvoje ir tremtyje Pečioroje. Grįžęs buvo sekamas, todėl dažnai keitė darbovietes. 1948 m. dirbo Kūno kultūros instituto bibliotekoje, studijavo lengvosios atletikos specialybę, baigęs šias studijas institute pradėjo dėstyti anglų kalbą, fizinio auklėjimo istoriją bei lietuviško žaidimo „Ritinys“ pagrindus. Vėliau šį žaidimą pritaikė žaisti stadione.

1960 metais pradėjo dirbti vyr. moksliniu bendradarbiu Mokyklų mokslinio tyrimo institute, parašė disertaciją istorijos mokslų kandidato laipsniui. Toliau domėjosi lietuvių liaudies žaidimais, rašė apie juos straipsnius. Apginti disertaciją sutrukdė saugumas – išaiškinta, kad V. Steponaitis koduotu tekstu susirašinėja su Mičigano profesoriumi E. Mitchelu, su kuriuo susidraugavo dar Vienoje.

Už tai buvo išvežtas į priverstinius darbus Vladimiro srityje, vėliau dirbo Svetlogorske (Kaliningrado sritis). Kai baigėsi teistumas, sugrįžo į Lietuvą. Jam, persekiojamam, dirbti Kaune neleido.

Tada likimas ir atvedė į Palomenę. V.Steponaičiui už tapybos darbus suteiktas tautodailininko vardas. Iki mirties (mirė 2010 m. Kaune) rinko medžiagą apie žuvusius savo gimtųjų vietų partizanus, toliau tęsė sporto sklaidą. 1999 metais jam suteiktas kario savanorio statusas, apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorio medaliu, taip pat medaliu už nuopelnus Lietuvos sportui.

V. Steponaičiui suteiktas Ritinio federacijos garbės nario vardas. V.Steponaičio knyga „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“ reikšminga visiems besidomintiems tradiciniais lietuviškais žaidimais. Ypač tiems, kurie dirba su vaikais, jaunimu. Tai proga ne tik patiems pažinti primirštą tautinio paveldo sritį, bet ir perduoti ją jaunajai kartai. Beje, naujoje knygoje – ir dar vieno mūsų krašto žmogaus indėlis – ją maketavo tautinio kostiumo kūrėja Diana Tomkuvienė.

Romualda Suslavičienė