Paliaubos kare ir diskusijos visuomenėje

Karo veiksmai Palestinos Gazos Ruože, kur jau beveik pusšimtį dienų vyksta nuožmūs kariniai veiksmai tarp Izraelio kariuomenės ir teroristinės grupuotės „Hamas“, artimiausiu metu gali stabtelėti.

Padedant tarpininkams iš Kataro, Egipto bei JAV, kovojančios pusės susitarė, kad artimiausiu metu gali būti paskelbtos kelių dienų paliaubos. Oponentai nutrauks karo veiksmus, Izraelio aviacija, taip pat bepiločiai orlaiviai tam tikrą laiką nebepatruliuos prie Gazos Ruožo teritorijos, o „Hamas“ teroristai perduos Raudonajam Kryžiui iki penkių dešimčių įkaitų (iš maždaug 237), kuriuos pagrobė per š. m. spalio 7 d. surengtas skerdynes pietinio Izraelio teritorijoje, besiribojančioje su Gazos Ruožu. Jeigu viskas vyks taip, kaip susitarė šalys ir po ilgo posėdžio patvirtino Izraelio Vyriausybė, iš kalėjimų izraeliečiai įsipareigojo dar paleisti pusantro šimto su terorizmu susijusių palestiniečių moterų bei pilnametystės dar nesulaukusių vyrų.

Nors apie galimą susitarimą globalios medijos pranešė dar sekmadienį ir pirmadienį, oficialioji Jeruzalė (Izraelis šį miestą yra paskelbęs savo sostine) apie susitarimą paskelbė tik trečiadienio vakare, nenurodydama, kada jis pradės veikti, ir neatsakydama į klausimus, tokius kaip – kas įvyks, jeigu „Hamas“ susitarimą pažeis?

Svarstant susitarimą Izraelio viduje, kilo audringos diskusijos, nors Vyriausybė, matyt, stengėsi, kad jų būtų kuo mažiau. Galbūt dėl to susitarimo su „Hamas“ projektas nepateko ne tik į Knesetą (parlamentą), bet net į jo specialiąsias komisijas, atsakingas už gynybą ir saugumą. Kad būtų išvengta platesnių diskusijų bei painių parlamentinių procedūrų.

Daugelis susitarimo oponentų ar tiesiog abejojančiųjų svarsto, kodėl, jeigu jau paleidžiami Izraelio kalėjimuose laikomi nusikaltėliai, nebuvo įmanoma pasiekti, kad mainai vyktų pagal formulę „visi už visus“. Jie dar gi sako, kad derėtis su teroristais žydų valstybei turėtų būti nepriimtina. Juolab į Gazos Ruožą įsiveržusi Izraelio kariuomenė veikia gana sėkmingai – kontroliuoja šiaurinę Gazos miesto dalį, atseka ten įrengtas požemines komunikacijas, naikina „Hamas“ infrastruktūrą ir patiria palyginti nežymių nuostolių. Tokios pozicijos šalininkai pabrėžia, kad Artimuosiuose Rytuose karo pergalė yra tik tada, kada oponentas volu yra pakišamas po asfaltu. Ir ne kitaip (tokį požiūrį man teko girdėti ir Pietų Kaukaze). Priešingu atveju net nugalėtam oponentui paliekama galimybė karo veiksmų pabaigą interpretuoti savaip.

Po spalio 7-osios įvykių radikalesnis darosi ir visos Izraelio visuomenės požiūris į problemą. Praėjusiąją savaitę keli į dabartinę koaliciją įeinančių partijų parlamentarai iškėlė pasiūlymą įteisinti šalyje mirties bausmę už teroristinę veiklą. Prieš šią iniciatyvą sukilo spalio 7-ąją įkaitais paimtų žmonių šeimos, nes, jų požiūriu, šitai galėjo pakenkti nelaisvėje esančių artimųjų saugumui. Tačiau nemaža dalis šalies visuomenės tam pritarė.

Įdomu, kad mirties bausmė Izraelio bausmės kodeksuose yra ir niekada nebuvo panaikinta. Tačiau mirties nuosprendžiai buvo įvykdyti tik du kartus. 1948 m. birželio 30 d. ką tik susikūrusio Izraelio armijos karininkui Meirui Tobianskiui už išdavystę (jis buvo sušaudytas, tačiau vėliau – reabilituotas), taip pat 1962 m. gegužės 31 d. Vokietijos nacių režimo žydų naikinimo politikos architektu laikytam Adolfui Eichmannui, kurį 1960 m. izraeliečių specialieji agentai pagrobė Argentinoje, pargabeno į Jeruzalę ir ten teisė (jis buvo pakartas).

Iki praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio mirties nuosprendžių Izraelio teismai paskelbė ir daugiau, taip pat ir Johnui Demjanjukui, kuris buvo apkaltintas žiauriais nusikaltimais Antrojo pasaulinio karo metu, kai buvo nacių mirties stovyklų prižiūrėtojas. Tačiau visus juos iki įkalinimo ligi gyvos galvos švelnino apeliacinės bei kasacinės teismo institucijos.

Jau nekalbant apie tai, kad vienas dabartinio ministrų kabineto narys lapkričio 3-iąją viešai svarstė galimybę kariuomenei Gazos Ruože panaudoti branduolinį ginklą, kas vėl nuo premjerės Goldos Meir (1898–1978) valdymo laikų išprovokavo globalų ginčą: ar turi Izraelis branduolinių ginklų? Ir dėl tokių savo pareiškimų net nebuvo atleistas iš ministro pareigų?