Palaičio nepavyko apdergti. Kaip bus su Pinskuviene?

Lapkričio 13 dieną Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paskelbus, kad jis nenustatė pakankamo buvusio vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio kaltės laipsnio jo materialinei atsakomybei kilti, neliko pagrindo tenkinti regresinį (atgręžtinį) reikalavimą dėl jo, kaip ministro, neteisėtais veiksmais sukeltų materialinio pobūdžio pasekmių.

Raimundas Palaitis buvo kaltinamas, kad eidamas ministro pareigas 2010-ųjų kovą iš darbo atleido Valstybės tarnybos departamento vadovą Osvaldą Šarmavičių. 2011 metais teismas nurodė atleistąjį grąžinti į pareigas ir sumokėti kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Vidaus reikalų ministerija (VRM) teismo nurodymą įvykdė, 2013-aisiais O. Šarmavičius grįžo į tarnybą.

Po kiek laiko į teismą kreipėsi Generalinė prokuratūra, gavusi Valstybės kontrolės prašymą. Pastaroji konstatavo, kad VRM pavaldus Valstybės tarnybos departamentas neteisėtai panaudojo valstybės biudžeto lėšas atleisto ir teismo sprendimu grąžinto į darbą darbuotojo - O. Šarmavičiaus - darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, piniginei kompensacijai už nepanaudotas atostogas ir neturtinei žalai apmokėti bei neteisėtai atleistos darbuotojos išeitinei išmokai apmokėti. Gindama viešąjį interesą, Generalinė prokuratūra pareikalavo, kad šios lėšos būtų išreikalautos iš sprendimą dėl departamento vadovo atleidimo pasirašiusio Raimundo Palaičio.

2015 metų lapkritį Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino Generalinės prokuratūros prašymą ir iš Raimundo Palaičio priteisė 19,9 tūkst. eurų žalos atlyginimą.

Dabar Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad neteisėti Raimundo Palaičio veiksmai nėra padaryti dėl tyčios. Skirdamas nuobaudą Valstybės tarnybos departamentui vadovavusiam Osvaldui Šarmavičiui, Raimundas Palaitis savo įgaliojimų neviršijo. Pasak teismo, jis elgėsi pakankamai apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, o pagrindo vertinti, kad jis akivaizdžiai nesivadovavo bendraisiais teisės principais, tarp jų ir atsakingo valdymo bei gero viešojo administravimo standartais ir nesilaikė teisės aktų reikalavimų ar pažeidė diskrecijos ribas, nėra.

„Vidaus reikalų ministras, skirdamas tarnybines nuobaudas, laikėsi procedūrinių taisyklių, reglamentuojančių tarnybinių nuobaudų skyrimą, tarnybinių nusižengimų padarymas buvo nustatytas kompetentingų subjektų“, - rašoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pranešime.

Išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Kodėl prokurorams nerūpi Vytauto Apavičiaus atleidimo istorija?

Ši istorija Širvintų rajono gyventojui gal ir nebūtų įdomi, jei ne vienas akcentas - pagal aprašytą mechanizmą šiuo metu teismuose nagrinėjamas reikalavimas išreikalauti žalą iš Širvintų rajono merės Živilės Pinskuvienės. Birželio 26 dieną Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė, kad ji turi kompensuoti žalą Širvintų rajono pirminės sveikatos priežiūros centrui, iš kurio vadovės pareigų ji neteisėtai atleido vyriausiąją gydytoją Nijolę Dimšienę.

Ligonių kasos dėl patirtos žalos kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, o ši, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, kad iš merės būtų išreikalauta daugiau kaip 22 tūkst. eurų, kuriuos įstaiga išmokėjo kaip kompensaciją buvusiai vadovei, kai jos atleidimas buvo pripažintas neteisėtu.

Tąkart „Širvintų kraštas“ rašė, jog minėtas teismo sprendimas visuomenėje sukėlė audringą reakciją ir įvairių minčių. Vienas pirmųjų tokio sprendimo pagrįstumu suabejojo Vilniaus universiteto docentas, administracinės, konstitucinės teisės specialistas, žurnalo „Teisės problemos“ vyriausiasis redaktorius, buvęs Teisės instituto direktorius Petras Ragauskas, kuris pažymėjo, kad kol kas turime tik du tokius atvejus: pono Palaičio ir ponios Pinskuvienės. Teismo specialistas minėjo, kad susidaro įspūdis, jog šis teisingumas yra atrankinis.

„Čia - priekaištas ne teismui, o pirmiausia prokuratūrai, juk nuo pono R. Palaičio byloje priimto sprendimo jau prabėgo beveik treji metai. Kyla klausimas, ką veikė prokuratūra kitų neteisėtų atleidimų atveju? Juk tokių atleidimų tikrai buvo, kodėl mes negirdime apie pareikštus ieškinius. Yra tik keli tokie atvejai žmonių atžvilgiu, kurie politiniame elite nėra itin gerai kotiruojami. Galima manyti, kad jų atžvilgiu teisingumas vykdomas, o štai kitų žmonių atveju - ne,“ - sakė specialistas ir pridūrė, kad su tokia teismine praktika atsiranda baimė atleisti veltėdžius ir kenkėjus. - „Vadovas nenorės rizikuoti. Visuomenė dėl tokio vadovų gręžiojimosi atgal patirs daugiausiai žalos, o ne pats vadovas. Įsivaizduokime, didelėje įstaigoje, kurioje atleidžiama dešimtys ir netgi kelios dešimtys darbuotojų per metus, tai net 10 proc. tokių ribinių sprendimų, kai būtų pripažinta, kad ne visai teisėtai buvo atleista, vadovą priverstų bankrutuoti.“

Teisininkai atkreipė dėmesį, kad Vietos savivaldos įstatymas numato, jog merai atsako pagal Darbo kodeksą. Petrui Ragauskui keista abiejose bylose: kodėl už pasekmes atsako tik tas žmogus, kuris deda galutinį parašą?

Po teismo sprendimo kalbinta Živilė Pinskuvienė sakė, kad susidūrėme su bandymu suformuoti teisinį precendentą, kuriuo remiantis būtų teisiami dešimtys merų, ministrų, valstybinių įstaigų vadovų.

„Prieš įstatymą esame lygūs visi. Bet jei šis teisinis precedentas kuriamas tik tam, kad nubausti Pinskuvienę, tai jau selektyvu. Vadinasi, įstatymo vėzdu naudojamasi tik tam, kad Europos Sąjungos valstybėje, kurioje veikia Žmogaus teisių teismas ir deklaruojama žmonių lygybė, būtų galima žmones teisti pasirinktinai. Toks teismingumas, mano manymu, griautų teisinės valstybės pamatus ir privestų prie teisinio chaoso,“ - sakė Širvintų merė ir akcentavo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 str. 2 p. 17 papunktis Savivaldybės merui suteikia įgaliojimus priimti į pareigas ir atleisti iš jų viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė), išskyrus švietimo įstaigas, vadovus. Taigi priimdama sprendimą, ji įstatymo nepažeidė.

Tada Živilė Pinskuvienė paminėjo dešimtis atvejų, kai atleidus iš pareigų vieną ar kitą valdininką, tarnautoją, buvo padaryta žala, nes teismai pripažino tuos atleidimus neteisėtais. Kažkodėl niekas neieško kaltų, kai Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius atleido „Go Vilnius“ vadovą, o dėl to buvo priteista per 20 000 Eur. Tarp daugybės pavyzdžių ji paminėjo ir kelis atvejus Širvintose. Prisiminusi, kai ji pati, rajonui vadovaujant Kęstučiui Pakalniui, neteisėtai buvo atleista iš Administracijos direktorės pareigų, merė paminėjo ir kiek vėlesnį atvejį, kai Širvintų rajono savivaldybės taryba, vadovaujama Vinco Jasiukevičiaus, atleido Širvintų laisvalaikio centro direktorių Vytautą Apavičių. Tada teismas priteisė apie 75 000 Lt. Nors Živilė Pinskuvienė valdančiuosius tada įspėjo to nedaryti, nes jų sprendimai yra neteisėti, šių niekas nesustabdė. Kaip teisingumas buvo atstatytas, jokia Generalinė prokuratūra nepasivargino apginti viešojo intereso ir nesiekė, kad tą žalą atlygintų K. Pakalnis, V. Jasiukevičius ar kitas to meto valdantysis.

Įsitikinęs, kad su juo susidorojo tyčia

Vytautas Apavičius sako, kad jo istorijos atveju savo pėdsaką palikusiai tuometinei rajono valdžiai, ko gero, būtų sunku įrodyti, kad VšĮ Širvintų laisvalaikio centro vadovas nebuvo atleistas tyčia. O juk būtent tyčios motyvas yra pagrindinis vertinant žalos atlyginimą.

Pašnekovo tvirtinimu, debesys virš jo galvos ėmė kauptis, kai jis viešai išreiškė savo nuomonę, kad Živilė Pinskuvienė iš Savivaldybės administracijos direktorių anuomet buvo atleista neteisėtai. Tuomet Vytautas Apavičius, vienas rajono socialdemokratų partijos veikėjų, iš jaunesnių bendražygių ir kai kurių rajono vadovų išgirdo priekaištų dėl rodomo palaikymo Pinskuvienei.

- Ji - buvusi mano mokinė, aš puikiai pažinojau jos tėvą, kartu per visą miestelį brisdavome purvą į mokyklą: jis - apsiavęs guminiai batais, aš - įsispyręs aulinius „kerzo“... Kartą susitikome su Živile baseino patalpose per kažkokį jų renginėlį, gal sporto varžybas, pakviečiau į kabinetą arbatos. Kažkam nepatiko, pasipylė priekaištai. Kai pamatė, kad negali įbauginti ar kitaip paveikti, nusprendė susidoroti, - sako Vytautas Apavičius.

Jis sako neabejojąs, kad tuometinė Savivaldybė sugalvojo būdą, kaip juo atsikratyti. Pašnekovas įtaria, kad buvo tyčia pasamdytas advokatas, kuris sukūrė planą ir jį pateikė. Pasiūlyta sujungti VšĮ Širvintų laisvalaikio centrą ir Sporto mokyklą į vieną darinį. Planas paprastas, užtat genialus: reorganizavus, reikės vieno vadovo, du juk negalės likti. Taip būsią galima jį atleisti iš darbo, pasirenkant kitą kandidatą.

- Taip jie ir padarė, tik apsišovė. Įstatymai reikalauja, kad atstumtajam būtų pasiūlytas lygiavertis jo pareigoms ar kitas analogiškas darbas. Ilgamečiui vadovui jie pasiūlė... valytojos darbą. Net neabejoju - tam, kad galėtų dar labiau mane pažeminti, juk iki pensijos buvo likę labai mažai, berods pusantrų metų, - sako buvęs VšĮ Širvintų laisvalaikio centro vadovas.

Psichologai turi tokį terminą: mobingas. Tai - tikslinis, sisteminis, ilgesnį laiką pasikartojantis kolegų elgesys darbovietėse, kurio dažniausias tikslas - pažeminti, apjuokti kurį nors kolegą, sumažinti vertę, eliminuoti arba net atjungti darbuotoją nuo bendradarbių. Mobingas - tai ujimo atmaina. Psichologija išskiria dvi pagrindines mobingo kryptis, viena jų yra bosingas - kai mobingą vykdo organizacinės hierarchijos aukštesniuose lygmenyse esantys bendradarbiai, t. y. viršininkai. Būtent bosingą Vytautas sako patyręs iš tuometinės savivaldybės vadovų. Pasiūlytas valytojos darbas - tai tik dalis tų patyčių.

Vytautas Apavičius nesusitaikė su padėtimi ir kreipėsi į teismą. Byla dėl atleidimo nukeliavo iki pat Aukščiausio teismo, bet ir ten Vytautas pasiekė pergalę. Teismas priteisė, kad Savivaldybė atleistajam turi sumokėti apie 75 tūkstančius litų.

- Tai tik pinigai, kurie buvo sumokėti man. Nepamirškime, kad visą tą laiką buvo samdomi advokatai, kuriems iš biudžeto buvo mokami pinigai. O kur kitos išlaidos. Susidaro tikrai nemažos sumos, kurios buvo ištaškytos tyčia, norint su manimi susidoroti, mane pažeminti, - sako Vytautas Apavičius ir priduria, kad šiuo atveju reikėtų kalbėti apie dar vieną bylą, kuri irgi buvo suregzta norint įgelti jam už tai, kad ieško teisybės. Nors ten atsakovas buvo kitas - tarybos nario Zenono Miselio įmonė. Ji baseino pastate nuomojosi patalpas kavinei. Valdantieji norėjo apkaltinti, kad kavinė su Vytauto Apavičiaus žinia (ar aplaidumu) „vogė“ šilumos energiją. Ta byla teismuose irgi patyrė fiasko, iš biudžeto teismams ir advokatams buvo ištaškyti tūkstančiai, bet jokie prokurorai taip niekada ir nepareikalavo, kad koks Pakalnis, Jasiukevčius ar Davidavičienė atlygintų neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

Jaučia artėjant rinkimus, užtat ir pasiuto?..

Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą Živilė Pinskuvienė apskundė aukštesnei instancijai. Bet gali nutikti, kad pastarosios instancijos sprendimo gali tekti palaukti. Viename ankstesnių numerių rašėme, kad sužinojome, jog rajono Tarybos opozicija (V. Šimonėlis, J. Šiukštienė, K. Pakalnis, J. Purvaneckas, V. Mateika) sukurpė dar ne vieną skundą ir reikalauja iš merės Živilės Pinskuvienės prisiimti asmeninę atsakomybę dėl L. Meškauskienės ir N. Dimšienės atleidimų. Mūsų žiniomis, šiuos skundus tiria specialiosios tarnybos, o rajono vadovai, užuot dirbę savo darbą, yra priversti važinėti ir aiškintis dėl senų įvykių, kurių kai kurias aplinkybes, ko gero, jau pamiršo net pačios iš pareigų atleistos vadovės.

- Taip, yra naujų skundų. Keista tik, kad dvejus metus po atleidimo opozicijai tai nerūpėjo, o dabar „prisiminė“. Gal buvo svarbesnių darbų? Juk skaičiavo ir matavo asfalto storį, paklotas trinkeles, kalamus polius, išbertų kruopelių, pasodintų gėlyčių skaičių... O gal tyčia laukė, kad prieš artėjančius rinkimus galėtų vėl drumsti vandenį, žmonėms pūsti miglą į akis ir kelti nepasitenkinimą rajone vykstančiomis permainomis.

Gintaras Bielskis