Pakaunėje puoselėjami ne tik dvarai, vilos, bet ir paprasti medinukai

Kultūros paminklų žemėlapis pakaunėje gausus taškelių. Tai bažnyčios, fortai, vilos, dvarai, sodybos įvairiose Kauno rajono vietovėse. Kai kuriose jų yra keli ar net keliolika objektų, įrašytų į Nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių registrą. Štai pušynuose skendinti Kačerginė puikuojasi vilomis, o Kauno–Klaipėdos automagistralės dalijama Babtų seniūnija – dvarais ir dvarų sodybomis.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Babtų apylinkėse būta 18 dvarų. Seniausi ir didžiausi – Babtyno, Muniškių, Pagynės ir Panevėžiuko dvarai. Daugiau dvarų – Antagynės, Bukolainių, Gailiušių pirmasis ir antrasis, Janogrodo, Juodonių, Krivėnų, Lazdynės, Naujatriobių, Pastrebės, Rebzdžių, Šašių, Vareikonių ir Zacišių – XVIII–XIX a.

Išsaugojo pagrindinę funkciją

Laikas padarė savo: kelios dvarų sodybos jau išnykusios, kai kuriose išlikusiose nepavyko išsaugoti ir atgaivinti jas supusių pastatų, tačiau daugumą dvarų atgaivino ir rūpestingai prižiūri nauji šeimininkai.

Lietuvoje dvaras buvo ne tik svarbiausia feodalinio ūkininkavimo forma, bet ir vienas svarbiausių kultūrinio gyvenimo centrų. Pastarąją funkciją šiuo metu itin atliepia Babtynas – vienas seniausių ir didžiausių Babtų seniūnijos dvarų. Jis istoriniuose šaltiniuose paminėtas XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose, o vėliau – XVI a. dokumentuose.

Šiukštų giminės įkurtas dvaras metams bėgant ne kartą keitė šeimininkus. 1830 m. dvarą nupirko grafai Benediktas Emanuelis ir Vanda Tiškevičiai, jie pastatė eklektinio stiliaus rūmus, o dvarvietę tuo metu sudarė net 16 įvairiausios paskirties pastatų. Tiškevičių giminė čia šeimininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukariu dvare gyveno, ūkį ir kultūrines tradicijas puoselėjo generolas Vladas Nagevičius (1881–1952), žemės gavęs už Lietuvos kariuomenės kūrimą.

Antrasis pasaulinis karas nutraukė dvaro klestėjimą. Sovietų okupacijos metais čia buvo kolūkio apylinkės kontora, daugiabutis namas. Nuo 1999 m. prasidėjo naujas dvaro gyvenimo etapas: likusius pastatus įsigijo Mindaugas Šventoraitis, kuriam nuoširdžiai rūpėjo maksimaliai išsaugoti dvaro autentiką. „Neturėjau ir neturiu jokių egoistinių lūkesčių. Sakiau ir sakysiu, kad esu šio nuostabaus dvaro patarnautojas ir sargas“, – patikino M.Šventoraitis. Jis po truputį dvarą sutvarkė, pritaikė gyvenimui ir kultūrinei veiklai.

Kultūros mylėtojams atviras ne tik 1 000 žmonių talpinantis vasaros koncertų sale tapęs kluonas, bet ir pagrindiniuose rūmuose įrengta pokylių-koncertų salė, paveikslų galerija, žaidimų kambarys-šachmatinė, biblioteka.

Savęs dvarininke netituluoja

Krivėnų dvare gyvenanti Genovaitė Galminienė savęs dvarininke netituluoja. Ji XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje įkurtą dvarą, priklausiusį seneliui Miečiui Rašinskui, paveldėjo. Moteriai teko nueiti nelengvą kelią, kol ji dvarą susigrąžino. „Esu ūkininkė“, – šypsojosi moteris, kuri prieš tris dešimtmečius nė karvės melžti nemokėjo.

Altajaus krašte gimusi G.Galminienė iki šiol apie praeitį kalba atsargiai ir nedaug. Į šią vietą Sibire buvo ištremtas ne tik jos senelis M Rašinskas, vienas iš septynių Apeliacinių rūmų teisėjų, bet ir Genovaitės tėtis. Čia jis susipažino su tremtine lietuvaite iš stambaus ūkio. Anot pašnekovės, ar buvo karas, ar okupacija, gyvenimas ėjo, žmonės tuokėsi, gimdė vaikus. Pirmieji dešimt Genovaitės gyvenimo metų prabėgo Sibire.

Į Lietuvą, be teisės apsigyventi Kauno rajone, ji grįžo 1963 m. Genovaitės tėtis buvo vairuotojas, todėl, veždamasis dukrelę greitkeliu Klaipėda–Kaunas–Vilnius, galva mostelėdavo link Krivėnų dvaro ir su neslepiamu liūdesiu tarstelėdavo: „Čia mano namai“. „Pradžioje tiek ir težinojau, vėliau suradau dokumentus, netgi senelio laiškus, o dabar noriu dar labiau pasigilinti į savo šaknis“, – prisipažino pašnekovė.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, moteris ėmėsi žygių susigrąžinti senelių namus ir jiems priklausiusią žemę. Inžiniere Marijampolėje dirbusi moteris ryžtingai persikėlė į Krivėnus. Vyras Alfridas, kuris taip pat yra baigęs tuometį Kauno politechnikos institutą, su trimis vaikas liko Marijampolėje.

Dvare gyveno fermos darbininkai, G.Galminienei dar kurį laiką teko taikstytis su jų kaimynyste, matyti, kaip jie niokoja XIX a. pabaigoje statytą namą ir žalingais įpročiais savo sveikatą. Dvaro teritorijoje buvo ir fermos. „Nepatikėsite, bet man patiko jų kvapas“, – atviravo pašnekovė. Fermos vedėja, kai melžėjos „susirgdavo“, pradėjo kviesti dvaro savininkę į pagalbą. Taip Genovaitė išmoko melžti ir rankomis, ir aparatais. Vis dėlto į ją dauguma žiūrėjo kaip į svetimą atėjūnę.

Bendrovei pradėjus irti, G.Galminienė neabejojo, kad imsis ūkininkavimo. Vietinių požiūris dar kartą pasitvirtino – moteriai nebuvo leista įsigyti fermą, pastatytą ant jos žemės. Pastatu, beje, iki šiol naudojasi kiti ūkininkai. Iš krinkančio ūkio vadovų ji tegalėjo nusipirkti vieną telyčią. Dar kelias atvežė vyro tėvai. Tokia buvo ūkininkavimo pradžia.

G.Galminienė ne tik sutvarkė iš buvusių dvaro pastatų vienintelį išlikusį gyvenamąjį namą, ji puoselėja ir plečia pienininkystės ūkį, kurį pamažu perleidžia kaiman sugrįžusiems vaikams.

Svajonė vis nusikelia

Miestietišku dviejų aukštų mūriniu namu su dviem balkonais ir veranda Nausėdų kaime, kuriame 1938–1945 m. gyveno rašytojas Kazys Aleksandras Puida su antrąja žmona teisininke Stefanija Girdvainyte, dabar rūpinasi ūkininkai Reda ir Alfredas Rinkevičiai.

„Saugome tai, ką galima išsaugoti. Kai kurių statinių net pamatai buvo išvirtę, jų restauruoti nepavyko, gavau leidimą nugriauti. Tikiuosi, kad man dar pavyks iki galo suremontuoti pagrindinį namą, kuriame gyveno K.A.Puida. Vis svajoju, tačiau, modernizuojant ūkį, šiai svajonei įgyvendinti nelieka pinigų“, – neslėpė A.Rinkevičius.

Namas, vietinių vadinamas Puidyne (Puidos dvaru), 1993 m. įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. 1939-aisiais vienkiemiui priklausė ir medinis namas darbininkų šeimoms, dideli ūkiniai pastatai: svirnas, kiaulidė, karvidė, kiaulidė, vištidė ir 23 ha žemės. Rašytojas norėjo įkurti šiuolaikišką ūkį.

„Norėjau statytis namą prie miško, ten, kur stovėjo mano senelio sodyba. Joje aš ir užaugau. Senelis Stanislovas su K.A.Puida buvo geri draugai. Iš Rusijos grįžęs rašytojo sūnus Gediminas pasiūlė man pirkti sodybą. Aš jau prieš tai buvau šalia įsigijęs kiaulides, sandėlius, man toks pasiūlymas pasirodė parankus. Tokia trumpa istorija“, – prisiminė ūkininkas.

Vėl skambės vaikų balsai

Šiuo metu, kai Kaune, paveldo zonoje, be skrupulų ir leidimų pradėtas griauti A.Smetonos laikų namas, Kauno rajone galima rasti ne vieną pavyzdį, kaip rūpinamasi ne tik dvarais ir vilomis, bet ir paprastais medinukais.

Gyventojai jau buvo sunerimę, kas bus su namu, kuriame anksčiau veikė Babtų muziejus. Ši sodyba priklausė ūkininkui Ksaverui Dobkevičiui, tačiau jis, bijodamas tremties, 1948 m. ūkį paliko likimo valiai. Vieno aukšto mediniame name su mansarda, kuriam žavesio suteikia meniškos langinės, ilgą laiką veikė vaikų darželis.

Daug kam tarnavusiame name netrukus vėl skambės vaikų balsai. „Kaip ir visoms jaunoms šeimoms, mums reikėjo erdvesnio būsto, gamtos aplinkui ir pabėgti iš Kauno. Niekada su žmona nenorėjome standartinio būsto. Dar nebuvome užsiėmę paieškomis, medinukas Babtuose buvo pirmasis apžiūrėtas. Kai pamatėme šio namo vidų, likusias plačias dvivėres duris, aukštas lubas, supratome, kad čia – mūsų svajonių namas. Patiko ir kieme augantys didžiuliai klevai, teikiantys namui pavėsį“, – naujasis savininkas Mindaugas Urbanavičius pritarė, kad ne jis namą nupirko, o namas jį.

Pirmaisiais metais Urbanavičiai tiesiog jaukinosi įsigytą namą, naudodami jį kaip vasaros sodybą, o netrukus nusprendė prikelti naujam gyvenimui. „Mūsų tikslas – išsaugoti namo architektūrinę formą, atnaujinsime ir paliksime dvivėres duris, atidengsime rąstų sienas, dvasiai išlaikyti įrengsime medines lubas, restauruosime paliktą medinį senovinį staliuką“, – planais dalijosi Mindaugas.

Kitais metais rudenį Urbanavičiai jau ketina atšvęsti įkurtuves. Du vaikučius auginanti šeima ne mažiau nei namu džiaugiasi ir vietos bendruomene, kuri būsimuosius kaimynus, jų tvirtinimu, priėmė labai šiltai ir nuoširdžiai.