Painiava beieškant Cegelnės kaimo ir plytinės

Esu kilusi ne iš Širvintų krašto, bet mano vaikai ir vaikaitės jau širvintiškiai. Dažnai mano pažįstami pasakoja apie savo kaimus, esančius Širvintų rajone, o aš jų pavadinimus tik užfiksuoju ir, nesmagu prisipažinti, tačiau mažai apie juos žinau.

Taip atsitiko ir su Cegelnės kaimu. Kartą skaičiau Gelvonų bažnyčios istoriją, stengiuosi kuo daugiau sužinoti apie Širvintų kraštą, kad turėčiau ką vaikaitėms papasakoti, atradau Cegelnės kaimą, iš kurio veždavo plytas dabar jau nugriauto Gelvonų vienuolyno statybai. Esu girdėjusi, kad toks kaimas yra netoli Širvintų, tarp Nečionių ir Motiejūnų kaimų. Susidomėjau. Net kilo tokia mintis, kad galbūt tame kaime jau nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų veikė plytinė. Apsidžiaugiau. Savo nuostabai, atradau net tris Cegelnės kaimus Širvintų rajone: Gelvonų, Alionių ir Širvintų seniūnijose. Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose pradėjau ieškoti duomenų apie Cegelnės kaimą, esantį Širvintų seniūnijoje. Deja, teko nusivilti, beveik nieko neradau. Iki XIX a. tokio kaimo Širvintų valsčiuje, regis, net nebūta. Pagal 1887 m. leidimo duomenis, grafams Leduchovskiams, tuomet valdžiusiems Paširvinčio I dvarą, priklausė Nečionių ir Motiejūnų kaimai. Apie Cegelnės kaimą nė minties. Kokius šaltinius bevarčiau, XIX a. minimi tik dabartinio Cegelnės kaimo kaimynai – Nečionys ir Motiejūnai. Tuomet suabejojau, ar apskritai toks kaimas buvo. Bet ramybės nedavė klausimas, kodėl tarp Nečionių ir Motiejūnų yra kaimas pavadinimu Cegelnė ir kaip jame išdygo raudonų plytų kaminas.

Cegelnė minima Giedraičių–Širvintų mūšyje

Širvintų valsčiaus istoriją nagrinėjausi nuo jo įsteigimo pradžios. Ir eureka! Nušvito istorinė šviesa ties 1920-aisiais metais, kai prasidėjo lenkų ir lietuvių nesutarimai, o jų dėka turbūt pirmą kartą minimas Cegelnės kaimas.
Širvintų kraštas buvo lenkų ir lietuvių kovų epicentru. Būtent ties Širvintomis ir Giedraičiais prieš generolo L. Želigovskio kariuomenę lietuviai pasiekė pergalę. Visgi kuo čia dėtas Cegelnės kaimas ir Širvintų–Giedraičių mūšis. Bronius Kašelionis savo publikacijoje „Kapitono Teodoro Balno veiksmai prieš lenkus 1920 metais“, paskelbtoje knygoje „Širvintos. Lietuvos valsčiai“, mini Cegelnės kaimą: „Kpt. Balno vora nuo Barčių slinko miškais, gadino priešo telefono linijas ir pakeliui pasitaikiusius vietinius gyventojus vedėsi su savimi. Be kliūčių pasiekė vieškelį Širvintos–Giedraičiai miške, į šiaurę nuo Cegelnės. Čia apie 7.00 [val.] rengėsi pulti Motiejūnų k.“.
Kodėl tik šiame dokumente minimas Cegelnės kaimas, belieka spėlioti: gal dėl to, kad iki XX a. pradžios jo visiškai nebuvo, viena dalis jo teritorijos priklausė Motiejūnų, o kita – Nečionių kaimams. Be to, toje vietoje žemė nederlinga, molinga. Namai pradėti statyti apie 1930-uosius metus. O kai 1959 m. pastatė Motiejūnų hidroelektrinę, buvo dirbtinai suformuotas Motiejūnų tvenkinys, prie kurio pristatė pirtelių, senbuvių atžalos atnaujino sodybas.
Mano istorinės paieškos ties Širvintų ir Giedraičių mūšiu baigėsi. Nesinorėjo nuleisti rankų. Juk niekas be reikalo nevadina kaimų tokiu keistu pavadinimu. Nusprendžiau surasti to kaimo gyventojų – gyvų istorijos liudytojų.

Cegelnės kaimas mena gal net XIV a.

Nuvykau į Cegelnės kaimą. Atradau vis dar tebestovintį keturkampį raudonų plytų kaminą. Teritorija aptverta, privati. Užeiti neįmanoma. Gerai, kad bent jau pikti šunys nesiputoja.
Kaimas pažymėtas ženklu. Pagirtina. Vis dėlto jame dar yra namų. Iš senų keturių sodybų beliko dvi, dabar jau restauruotos, o kitos dvi – naujai pastatytos. Vieni naujakuriai, kiti susiremontavę savo tėvų sodybas vasaroja. Kaime išlikę du gyentojai, kurie ten gimė, augo ir dabar gyvena – Zenonas Rutkauskas ir savo įmonę įkūręs – Pranas Rutkauskas.
Pranas Rutkauskas labai gerai atmena savo vaikystę. „Labai gerai menu plytinę. Man tebuvo vos ketveri, o aš jau su pusbroliais ten landžiojau. Prisimenu viską, kur kasė molį, kur bėgiai buvo ištiesti, kaip atrodė krosnis, kaip plytas gamino, kas vadovavo.“
Išties patys geriausi istoriniai šaltiniai – tame kaime gyvenantys žmonės.
Pasirodo, Cegelnės kaime būta net dviejų plytinių. Viena veikė dar XIX a., gal ir anksčiau, o kita – XX a. vidury. Paties Prano Rutkausko tėvų namas pastatytas 1931 m. ant vieno iš krosnių, kuriose degdavo plytas. Anot jo amžiną atilsį tėvelio, krosnims buvo iškasamos duobės. Ant vienos iš jų pastatytas ir jų namas. Ant kitos duobės įrengtas Zenono Rutkausko namas. Tokių krosnių būta net penkios. Tuomet greičiausiai plytas gamindavo rankomis, gal net pagal XIV–XVI a. technologijas.

Šis faktas, kad plytos šioje vietovėje buvo gaminamos net ir XIX a., man atvėrė akis ir atsakė į klausimą, iš kur kilo Cegelnės kaimo pavadinimas.
Iš istorinių šaltinių yra žinoma, kad tuomet plytas meistrai formuodavo rankomis. Paruošta molio masė būdavo įkrečiama ir įspaudžiama į medinę formą, o perteklius nubraukiamas rankomis arba medine lentele. Tokiam gaminiui formuoti reikėjo ne tik įgūdžių, bet ir fizinės jėgos, ypač spaudžiant molį į formą ir vėliau – iš jos išimant pusgaminį. Rankomis suformuotos plytų plokštumos buvo nevienodo šiurkštumo: viršutinė, susidariusi nubraukus lentele molio perteklių, lygesnė, o apatinė, gulėjusi ant smėliu pabarstyto formavimo stalo, – šiurkštesnė. Plytose galima matyti meistro įrėžtų ženklų, įspaustų pirštų arba kojų žymių, pasitaiko ir gyvūnų pėdų atspaudų. Daugiau kaip prieš pusę tūkstančio metų molį meistrai brandindavo 10 metų, vėliau, bėgant amžiams ir didėjant plytų paklausai, šis laikas sutrumpėjo iki trejų metų.
Kitą plytinę mena ne tik P. Rutkauskas, bet ir netoliese gimusi ir augusi Vaclava Pavliučionok. Jos močiutė dirbo plytinėje, o ji pati sukdavosi šalia ir pagelbėdavo. P. Rutkauskas su smagumu atsimena praleistas dienas plytinėje, kai su pusbroliais išlandžiojo visus užkaborius. Pasak Vaclavos ir Prano, plytinė veikė maždaug nuo 1950 m. Dėl veikimo pradžios jie labai abejoja, bet dabar neturi, ko paklausti, nes jau nebeliko gyvųjų tarpe plytinės darbuotojų: Marytės Kiškienės, Mykolo Rutkausko, kuris gyveno šalia ir kasdavo molį kastuvu, o po to traktoriumi; vyriausiojo pečkurio Vaclovo Rutkausko, gyvenusio gretimame Nečionių kaime. Netgi gyvųjų tarpe nėra plytinės savininko Liudviko Biloto ir apie 1970 m. plytinę uždariusiojo tuometinio Dzeržinskio (vėliau šį kolūkį pervadino „Tėviškės“ pavadinimu) kolūkio pirmininko Žalkausko.
Pranas Rutkauskas mena, plytinės teritorijoje stovėjo septynios plytų džiovyklos. Plytos džiūdavo iki rudens ant specialiai pagamintų lentynų, po to plytas degindavo šamotinėje krosnyje. „Labai buvo gera krosnis: arkinės durys, arkinės lubos. Su pusbroliais landžiojau po tos krosnies antrą aukštą“, – atsimena Pranas. Pasak jo, molį plytoms kasdavo čia pat: šalia jo namų, netoli gyvenančių Adomavičių sodybos, dabartinėje Zenono Rutkausko sodybos teritorijoje. Tose vietose išlikusios duobės. Be to, čia esama baltojo ir raudonojo molio. Kasdavo darbininkų brigados po keturis. Į „V“ formos vagonėlius sukraudavo molį ir stumdavo iki aparato, kur kažkada buvo Meško sodyba. Aparatą sukdavo rankomis, o kai veikė hidroelektrinė, tuomet jau maišyklė veikė elektra. Įrenginių būta prancūziškų ir geros kokybės. Iš preso išspausdavo molį, o plytas formuodavo specialia forma ir rankomis. „Plytos buvo labai minkštos. Aš net savo pirštų anspaudų esu palikęs, – su šypsena atsimena Pranas Rutkauskas. – Buvo labai daug brokuotų plytų. Mat šioje vietoje molis yra susimaišęs su kalkėmis, o aparato kalkėms pašalinti nebuvo, todėl ir daug broko pasitaikydavo.“
Šalia buvusios plytinės, jau Motiejūnų kaime, yra įsikūrę M. ir G. Gulbinavičiai. Pasirodo, jų sodybos vietoje kažkada pildavo anglis krosniai kūrenti. Šalia buvo nutiesti bėgiai ir anglimis pakrautus vagonėlius stumdavo iki krosnies.
Su liūdesiu prisimena P. Rutkauskas, kai uždarė plytinę. Pasak jo, ji galėjo dar ilgai veikti. Bet visos plytos buvo panaudotos kiaulių fermoms statyti. Deja, Sovietų valdžia tuomet mažai teteikė dėmesio istoriniam paveldui.
Pranas atsimena plytinėje iš lentų įrengta salę – valgyklą. Joje darbuotjojai ne tik pietaudavo, bet ir savaitgaliais susiorganizuodavo šokius, renginius. Vadinasi, šiame kaime virė ir kultūrinis gyvenimas.

Cegelnės kaimo svarba Širvintų kraštui

Cegelnės kaimas virtęs į viensėdį. Jo praeitį mena vis dar jame gyvenantys žmonės, išlikęs plytinės kaminas, kaimo riboženklis ir Cegelnės gatvė. Tikiuosi, kad po šio straipsnio naujakuriai pajus vietos vertę ne tik dėl šalia esančio tvenkinio, bet ir dėl garbingos kaimo praeities, kuri siekia net XIV–XVI a. Kaip sakė Mo Ti: „Reikia būsimosioms kartoms palikti tai, kas praeityje buvo gera, ir atrasti naujų dalykų, jei jie naudingi mūsų laikais.“ Viliuosi, kad šie istoriniai faktai garsins mūsų rajoną kaip kraštą, kuriame kažkada puoselėjo technologinį paveldą – plytų gamybą rankomis.