Paieškokim Elektrėnų savivaldybės istorijos faktų Kaišiadorių muziejuje

Elektrėnų savivaldybė yra viena jaunesnių Lietuvoje, įkurta 2000-aisiais. Seniau nemaža dalis šios teritorijos priklausė Trakų, kita dalis – Kaišiadorių rajonui. Beje, vos atkūrus Lietuvos valstybę praėjusio amžiaus pradžio­je (1918–1940 m.) šitas regionas įėjo į bendrą Trakų apskritį, kurios centras buvo Kaišiadoryse. Tad apie bendrą ir atskirą šio krašto istoriją kalbėjomės su Kaišiadorių muziejaus direktoriumi istoriku Olijardu Lukoševičiumi, kelių knygų ir straipsnių apie šį regioną autoriumi.

Gal pradėkime nuo klausimo, kaip ir kada kilo sumanymas įkurti Kaišiadoryse muziejų?
Kaišiadoryse įkurti muziejų ­bandyta jau prieškaryje. Juk tarpukario laikotarpis yra beveik visų kultūrinių iniciatyvų pradžia, labai gyvybingas ir veržlus, todėl ten galime surasti visko, ko tik ieškome. Ne viską anuomet pavyko įgyvendinti iki galo, bet bandymų būta ne vieno.
Pavyzdžiui, muziejų buvo už­sibrėžęs įkurti žymusis istorijos romantikas kunigas Nikodemas Švogž­lys-Milžinas. Juk Milžinas be muziejaus – kaip nykštukas be kepurės! Kokioje tik parapijoje tarnavo – visur rinko senovės liekanas. Kaišiadoryse parapijos salėje atidarė senienų parodą. Kaišiadoryse kunigas Milžinas pradėjo, o Onuškyje savo iniciatyvas baigė, nes paskui prasidėjo kiti laikai. Socialistinis ­realizmas romantiškai lietuvių se­novei vietos nenumatė…
Kitas senovės mylėtojas Kaišiadoryse buvo Kaišiadorių gimnazijos mokytojas Juozas Petrulis. Jaunystėje energingai keliavęs ir studijavęs keliuose Vakarų universitetuose, atsidūrė Kaišiadoryse jau pasenęs, bet vis dar pilnas tikėjimo, kad lietuviai kilę iš trakų-frygų, kaip skelbė naujosios lietuvybės apaštalas daktaras Jonas Basanavičius. O ko gi bereikėjo mokytojui, atsidūrusiam kaip tik apskrityje, vadinamoje Trakų? Taip gimnazijoje atsirado kraštotyros būrelis „Thracia“, skirtas­ tik geriausiems mokiniams, „mo­kyklos elitui“. Kaišiadorys tuo laiku apskelbti laikinuoju Trakijos centru su romantiška misija Lietuvos pusėje išsaugoti senųjų lietuviškų Trakų dvasią. Mat už Vievio buvo jau pasienis su Lenkija, o pats Trakų miestas buvo „lenkų aro užgrobtas“, jame „lietuviškų kunigaikščių dvasia“ sunaikinta! Tad Sizifo darbų idealistams buvo labai daug. Rideni, rideni tą istorinę lietuvišką dvasią į kalną – o ji ir vėl krenta…
Negalime užmiršti ir gerų valdiškų pastangų. Trakų (Kai­šiadorių) apskrities savivaldybė maždaug 1935 m. nutarė įkurti apskrities muziejų, tačiau nesuradus tinkamų patalpų jis nebuvo atidarytas lankytojams. Nesant tinkamų muziejaus patalpų po karo vertingiausi Kaišiadoryse surinkti eksponatai buvo pervežti saugoti į Vilnių, o kiti išsimėtė.
Dar vienas pusiau valdiškas bandymas įkurti muziejų buvo 1962 m., įkūrus kraštotyros draugiją, tada įsteigtas ir visuomeninis Kaišiadorių kraštotyros muziejus. Bet iš tų ilga­mečių sovietmečio pastangų šiandien mes turime tik ano muziejaus iškabą, visa kita išsimėtė ir neišliko. Taip eilinį kartą likome prie suski­lusios tradicinės lietuviškos geldos!
Prisipažinkime, skaudu tai žinoti ir matyti. Nuolatinis mūsų nesugebėjimas išsaugoti tai, kas geriausio buvo sukurta čia gyvenusių žmonių. Nesugebėjimas susikoncentruoti, prisiimti atsakomybę, tiesiog padaryti tai, ką padarė bet kuri save gerbianti bendruomenė, sutelkdama bendras pastangas ir sukurdama vietinį „kultūrinį banką“, kurios akcininkai yra visi regiono gyventojai. Taigi, kai kuriuose miestuo­se praeityje matome savotišką istorinę ir kultūrinę ubagystę. Kažkas idealistų tarsi ir daroma, bet tinkamai neparėmus savivaldos institu­cijoms viskas nueina perniek…

O kaip ir kada  sumanymas „virto kūnu“?
Sumanymai virsta kūnu, kai sutampa subjektyvios pastangos ir objektyvios aplinkybės. Iki 1998 m. Kaišiadorys liko vienintelė Kauno apskrities savivaldybė, kurio­je nebuvo savivaldybės muziejaus. Kaišiadorių muziejus įsteigtas 1998 m. gegužės 27 d. Kaišiadorių rajono tarybos sprendimu. Ko gero, tai yra vienintelis tų metų tarybos sprendimas, kuris tebegalioja. Kai sutinku to meto tarybos narį, mielai tuo jų nutarimu pasidžiaugiu. Kadangi muziejus yra atminties institucija, taigi šitą protingą tarybos sprendimą amžinai minėsime geruoju. Politikai turi žinoti, kad tik muziejuje jų geri darbai bus prisimenami ilgai, nes istorinės atminties išsaugojimas ir yra jų funkcija. O ten, kur muziejai įkurti jau prieškaryje, galite matyti tokį vaizdą, kad jaunas muziejaus darbuotojas muziejų geradarių gerus darbus primena ir jų anūkams.
Lemiamas sąlygas muziejaus veiklai sudaro vietinė savivaldybė. Kaip ji nusprendžia – tokį muziejų ir turi. Todėl galime palyginti skirtingas Lietuvos savivaldybes padarydami greitąjį testą – pažiūrime į vietinį muziejų ir matome kokia yra savivaldybė, kokia yra vietinė bendruomenė. Nes vietinio muziejaus funkcija tokia ir yra – atspindėti savo miestą, savo regiono kultūrinius bruožus. Muziejus akcentuoja išskirtinumą, vietinę tapatybę, „vietos dvasią“. Pavyzdžiui, Kėdainiai – gana nedidelis miestas, bet su senamiesčiu, didikų Radvilų rezidencija ir kitais didikiškais užmojais, ne Nesvyžius – bet vis tiek miestietiškame Kėdainių muziejuje iki šiol nekyšos vyžos. Telšiai – ne tik senas miestas, bet ir žemaitiško fundamentalizmo centras, užsispyrusiems žemaičiams įkurti ir pasistatyti di­džiulį mūrinį muziejų dar iki karo kažkodėl buvo įkandama tik vieninteliems visoje Lietuvoje. Šiauliai – pusiaukelėje į Rygą, kuriai anais laikais neprilygo joks ten Kaunas ar net Vilnius, gal čia ir slypi jo pranašumo jausmas (viską matėm! viską žinom!) bei kultūrinis separatizmas nesidairant į sostinę. Biržai – ne tik Radvilų įtvirtinta tvirtovė, bet ir kalvinistiškojo protestantizmo citadelė, kur susirinko keli pasiturintys ir ­prasilavinę miestiečiai (gydytojas, notaras, apskrities viršininkas, pastorius…), susinešė savo surinktus senienų krepšelius, sudėjo į bendrą rinkinį – štai ir gavosi miesto, bendruomenės muziejus. Dar kitur muziejai susidarė dėl kitų paskatų, dažniausiai atskirų aktyvistų iniciatyva. Pavyzdžiui, Utenoje – mokyklų inspektoriaus Namiko, Kretingoje – mokyklų inspektoriaus Žilvičio, kuris yra dirbęs ir Aukštadvaryje…
O kas inicijavo dabartinį muziejų Kaišiadoryse?
Kiekvienas muziejus turi savo steigėją. Regioninio muziejaus atveju tai paprastai yra savivaldybė. Kaišiadorių savivaldybei 1998 m. vadovavo meras Kęstutis Jakelis, muziejaus steigimui pritarė absoliuti dauguma tarybos narių, visose frakcijose buvo palaikančių šią idėją. Turime netgi simbolinį muziejaus įkūrimo aktą, kurį pasirašė muziejaus idėją palaikę tarybos nariai.
Man pačiam paskata dirbti muziejuje buvo patirtis dirbant Kaišiadorių savivaldybės paminklosaugininku 1990–1993 m. Tada pirmą kartą ir pamačiau, kiek senovinių daiktų mėtosi tiesiog dirvonuose (pavyzdžiui, akmens amžiaus titnagėlių), guli pas pavienius žmones, mokyklose, bažnyčiose, kiek daug nežinomos, bet įdomios is­torinės informacijos dūlo archyvuo­se. Buvo ir taip, kad surastus pavienius radinius tekdavo perduoti kitiems muziejams, o paskui norint­ tą patį daiktą nufotografuoti lei­diniui jau teko praeiti ilgus kelius, kartais netgi reikalaujama už leidimą fotografuoti sumokėti. Perduodi daiktą kitam muziejui – o paskui turi susimokėti už leidimą paspausti fotoaparato mygtuką! Mat tokia tvarka. Tas daiktas jau kitos įstaigos, kuri priklauso kitam steigėjui, jis nustato tvarką savo įstaigoms. Todėl savaime aišku, kad tokiu atveju atsiranda supratimas – reikia viską rinkti vietoje, nereikia leisti senovės liekanoms ne tik pražūti, bet ir iškeliauti už savivaldybės ribų, nes tai vietinių gyventojų kultūrinis palikimas. Taigi, tam tikra prasme – noras kurti vietinį muziejų atsiranda iš egoizmo, iš „skūpumo“, kad tik neatiduo­ti kitiems…
Kokie Kaišiadorių muziejaus eksponatai seniausi?
Seniausi, aišku, akmens amžiaus. Pirmųjų gyventojų, įsikūrusių čia praėjus ledynmečiams. Vienas didesnių rinkinių – Kalvių akmens amžiaus gyvenvietės titnaginiai dirbiniai, datuojami IX tūkstantmečiu iki Kristaus. Kaišiadorių regione yra gana daug akmens amžiaus gyvenviečių, kurios kūrėsi pirmiausia prie didžiųjų upių – Nemuno ir Neries, prie ežerų ir upelių. Ne tiek jau tie pirmieji gyventojai ir skyrėsi nuo mūsų, kaip mums kartais atrodo. Žmonės medžiojo, žvejojo, rinko grybus ir uogas, kaip ir mes dabar, paskui dar visokių verslų prasimanė, statėsi namus, augino vaikus, šventė šventes, garbino dievus. Didžiausias skirtumas, kad akmens amžiuje pirmesnis buvo tas, kuris stipresnis, o dabar ir fiziškai silpnesnis gali visai neblogai gyventi. Įdomus tai laikotarpis, pats ilgiausias, bet mažiausiai pažintas. Tame laikotarpyje yra daug atsakymų į klausimą, kas mes esame. Pradedant nuo to, kad pirmieji gyventojai čia atsikraustė iš Vakarų. Gal todėl ir dabar į Vakarus dairomės…

Muziejininkai gal dairosi mažiau negu kitų profesijų žmonės… O kokiais Kaišiadorių muziejaus eksponatais ypač didžiuojatės?
Kaišiadorių muziejuje kaupiame archeologijos, etnografijos, istorijos, dailės, gamtos ir memorialinius rinkinius. Iš viso jau turime apie 50 000 eksponatų. Apie pusė jų – archeologijos rinkinyje. Tai ne tik priešistorinių laikų reliktai, bet ir buvusio Paparčių dominikonų vienuolyno, Darsūniškio, Kruonio, Žiežmarių miestelių, kitų vietų archeologinių tyrinėjimų radiniai.
Tarp istorinių eksponatų daugiausia sukaupta fotografijos rinkinyje. Tai fotografijos, negatyvai ir atvirukai. Įdomūs stiklo negatyvai, kurių esama apie 600. Numizmatikos rinkinyje beveik 4000 eksponatų. Raštijos rinkinyje daugiau nei 3700 eksponatų. Raštijos rinkinį sudaro reti leidiniai, dokumentai, tarpukario Lietuvos vadovėliai, maldaknygės, žemėlapiai, periodiniai bei kiti spaudiniai ar rankraščiai lietuvių, lenkų, lotynų, esperanto, prancūzų, rusų, vokiečių bei kitomis kalbomis, apimantys laikotarpį nuo XVII a. iki šių dienų. Beveik 3200 eksponatų bendrajame istoriniame rinkinyje (ginklai, vėliavos, buities daiktai, daiktai iš tremties ir t. t.).
Kiek mažesnis – etnografijos rinkinys (apie 2000 eksponatų), atspindintis vietinę tradicinę kultūrą. Dailės rinkinyje beveik 400 eksponatų. Dalį jų sudaro ikonos, koklių kolekcija, kiti pavieniai kūriniai. Kita rinkinio dalis – vietinių liaudies menininkų (Ele­nos Kniukštaitės, Stanislovo Glinskio ir kitų) kūryba.
Kaišiadorys garsėja žymiais žmo­nėmis, todėl ir muziejuje turime Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko, profesoriaus Viktoro Ruokio ir poeto, eseisto Jono Aisčio naudotus daiktus, memorialinius rinkinius.

Nors Elektrėnų savivaldybės dalis jau nepriklauso Jūsų mu­ziejaus aprėpiamai teritorijai, šie abu kraštai istoriškai buvo labai susiję.  Ar daug bendros Elektrėnų krašto informacijos saugote muziejuje?  Ką turite surinkę iš Elektrėnų savivaldybės teritorijos?
Man ta Elektrėnų savivaldybės dalis, kuri prieš porą dešimtmečių priklausė Kaišiadorių rajonui, liko labai artima ir pažįstama. Ne tik dėl to, kad šitas vietas teko tyrinėti. ­Kažkada dar mokykliniais metais teko metus laiko mokytis Mijaugo­nių aštuonmetėje mokykloje ir laikinai pagyventi buvusiame Mijaugonių dvare, kur gyveno mokytojų šeimos. Tik neseniai teko išsiaiškinti, kad Mijaugonių dvare 1918 m. buvo įrengta viena iš pirmųjų Europoje koncentracijos stovyklų, čia pusmetį buvo laikomi įkaitai iš Prancūzijos. Antrojo pasaulinio karo metais čia laikyti autostrados tiesimo darbuose dirbantys žydai. Beje, ta pačia proga priminsiu, kad autostrados tiesimas tarp Kauno ir Vilniaus suprojektuo­tas dar 1939 m., kai Vilnius prijungtas prie Lietuvos, o tiesimo darbai prasidėjo 1940 m. pradžioje, dar iki okupacijos. Vėliau autostrados tiesimą tęsė ir vokiečiai karo metu.
Muziejuje turime radinių ir iš dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritorijos, nors galėjome turėti dar daugiau. Kai 1994–1995 m. su archeologu Algirdu Girininku organizavome archeologines žvalgomąsias ekspedicijas po Kaišiadorių rajoną, teko dviračiais apkeliauti ir Kietaviškių apylinkes. Tačiau tada surinkti pavieniai radiniai buvo perduoti kitiems muziejams, nes Kaišiadoryse muziejaus dar nebuvo. Be to, norint kaupti archeologinius radinius, reikia būti įtrauktam į specialų Kultūros ministerijos sąrašą, kad turėtum teisę tai daryti, yra nustatytos sąlygos, pavyzdžiui, turi dirbti specialistas archeologas ir pan.
Šiuo metu bene gausiausias muziejuje yra XIV–XV amžių Bajorų degintinio kapinyno rinkinys – apžiesta keramika, darbo įrankiai, bui­ties reikmenys, ginklai, papuošalai, pakinktų dalys. Kapinyną nuo 2006 m. tyrinėjo archeologas Vykintas Vait­kevičius. Šitą kapinyną atradome ta­da, kai rengėme knygą „Kietaviškės“, kurią išleidome 1998 m. Tai buvo dar prieš įsikuriant muziejui Kaišiadoryse, dar tada, kai Kietaviškių apylinkės priklausė Kaišiadorių rajonui. Šis Bajorų rinkinys yra ko gero geriausias ženklas to, kad Elektrėnų ir Kaišiadorių savivaldybės turi bendrą istoriją. Panašiai, kaip Lietuva ir Lenkija dalinasi LDK praeitį, taip ir mes turime daug mus siejančių dalykų, turime daug bendrų temų, daug priežasčių padiskutuoti.
Esate sukaupęs daug informacijos apie savivaldos kūrimąsi šiame krašte, gal ir kitomis temomis. Ką svarbiausia norėtumėte paminėti?
Kaip ir minėjau pradžioje – esame labiau susiję, negu galime tai matyti „plika akimi“. Kokią temą bepaimtume – apie Elektrėnų apylinkes nerašome tik todėl, kad taupome laiką ir vietą. Dirbtinai turime sustoti maždaug ties dabartine administracine riba, nes praeityje tokios ribos „čia jūsų, o čia mūsų“ nebuvo. Šiokia tokia riba buvo ten, kur susikirto Žiežmarių ir Vievio valsčiai.
Prieš porą metų teko rengti knygą apie tarpukario metų savivaldą, apskrities, valsčių ir seniūnijų veiklą. Ji vadinasi „Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1918–1940 m.: tarp val­džios ir savivaldos“, išleista 2019 m. Joje aprašoma ne tik bendrai Trakų apskritis, kurios centras buvo Kaišiadoryse, bet ir kiekvienas apskrities valsčius atskirai – Aukštadvario, Kaišiadorių, Kietaviškių, Kruonio, Semeliškių, Onuškio, Vievio, Žaslių, Žiežmarių. Čia galite rasti informaciją apie kiekvieno valsčiaus viršaičius ir valsčių tarybas, apie visų valsčių seniūnijas ir jų seniūnus… Aprašyti devyni valsčiai, 95 seniūnijos, paminėti šimtai kaimų, šimtai išrinktųjų seniūnų, tarybų narių, kitų tarnautojų, mokytojų, verslininkų ir amatininkų… Šita knyga man pačiam padėjo susidaryti kur kas pilnesnį vaizdą apie mūsų bendro regiono politinį ir visuomeninį gyvenimą. Taigi, šitoje knygoje tilpo ir visa Elektrėnų savivaldybės teritorija.
Vos prieš porą mėnesių Kaišiadorių muziejuje išleidome straipsnių rinkinį „Geležinė uždanga“: Lietuva-Lenkija, 1920–1939 m.“ – apie demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos, kuri ribojosi su Vievio, Semeliškių, Onuškio valsčiais. Šiame rinkinyje viename iš straipsnių kaip tik ir aprašiau Trakų pasienio baro saugojimą, pasienio policijos gyvenimą, incidentus, kontrabandos gabenimą, pasienio gyvenimo ypatumus Vievio, Semeliškių ir Onuškio valsčiuose. Taip praėjusiais metais paminėjome sienos atsiradimo šimtmetį. Siena paliko ryškų pėdsaką šio regiono žmonių gyvenimui. Beje, pasienio policininkai kasdien rašydavo detalius dienoraščius, tad ateityje šio regiono žmonės dar nustebs, kiek jų laukia intriguojančių faktų apie vietinių žmonių gyvenimą – kas varė degtinę, kas pas ką ėjo į šokius, kas susimušė ir taip toliau.
Apie vieną iš šio regiono kultūrinę ypatybę – lietuvių ir lenkų santykius, kalbų vartojimą – 2020 m. su prof. Alfonsu Eidintu paskelbėme ilgoką straipsnį žurnale „Karo archyvas“ (35 tome) – „Lietuvos kariuomenės vadovybės 1933 m. pabaigoje–1934 m. pradžioje inicijuotas lenkiškai kalbančių Trakų (Kaišiadorių) apskrities gyventojų tyrimas“. Straipsnį galima rasti internete. Unikali ir labai atvira medžiaga, tuo metu ji buvo visiškai slapta, tai buvo karinė paslaptis, o šiandieną mums leidžianti atviriau ir be stereotipų gilintis į mūsų tapatybes. Galima skaityti ir suprasti aną laikmetį, tik nenaudoti piktam.
Mane labai domina dabartinei Elektrėnų savivaldybei priklausan­čių buvusių Vievio, Semeliškių, Kietaviškių valsčių istorija, kaip ir toliau esantys Onuškis bei Aukštadvaris. Dar 1998 m. teko išleisti knygą „Kietaviškės: Kietaviškių seniūnijos istorinė apžvalga“, kur rašiau apie Kietaviškių dvaro, valsčiaus raidą, apie Kietaviškių parapijos istoriją. Prieš kelerius metus išleistoje monografijoje „Onuškis“ taip pat pa­skelbiau ilgoką straipsnį apie 1918–1940 m. laikotarpį, kuris man yra ne tik įdomus, bet ir labai reikšmingas. Šiose apylinkėse kartais slypi atsakymai ir į kitų vietovių istorinius klausimus. Tyrinėjant platesnį regioną galima ne tik sužinoti daugiau faktų, bet ir pastebėti gilesnius istorinius reiškinius, jų priežastis, glaudžius tarpusavio ryšius ir įtakas.
Kaip muziejų šiandien veikia internetinės platybės? Jūsų muziejus daug krašto istorijos pateikia virtualioje erdvėje…
Nemažai istorinės medžiagos esame sudėję į virtualią „Kaišiadorių enciklopediją“, kurią galima rasti Kaišiadorių muziejaus internetinėje svetainėje www.kaisiadoriumuziejus.lt. Jeigu čia sau nau­dingos medžiagos randa tolimesni Lietuvos muziejai – tuo labiau ji bus artima Elektrėnų savivaldybės tyrinėtojams, visiems besidomintiems praeitimi, kultūra.

Kaip manote, kas svarbiausia, kad regiono muziejus būtų gyvas, domintų žmones?
To, ką ir paminėjote – kad muziejus būtų gyvas, kad turėtų ką parodyti, ką papasakoti, o žmonės – kad domėtųsi savo regiono istorija, kultūra, ieškotų savo tapatybės ženklų, nebijotų ieškoti atsakymų netgi į pačius sunkiausius praeities klausimus. Lokalinė istorija į tuos klausimus padeda atsakyti aiškiau ir konkrečiau, negu apibendrinančioji istorija. Daugiau tiesos apie praeitį sužinosime tyrinėdami vietinius šaltinius, negu žiūrėdami į įnirtingai besiginčijančias galvas televizoriuje. Todėl ir reikalingi regioniniai muziejai.
Kadangi 2021-ieji paskelbti Archyvų metais, noriu teirautis ir apie muziejaus archyvus. Muziejus – ne archyvas, tačiau abi šios institucijos turi nemažai bendro, yra istorinę atmintį saugančios institucijos. Kaip apibūdintumėte pagrindinius jų panašumus ir skirtumus?
Visos atminties institucijos – muziejai, archyvai ir biblio­tekos – plačiąja prasme yra panašios savo veiklos tikslais, tačiau turin­čios skirtingus išteklius ir metodus. Kaišiadorių muziejuje nuo pat jo įkūrimo 1998 m. renkame ir archyvinę medžiagą. Šiuo metu turime sukaupę per 1000 bylų. Pradžioje perėmėme buvusios kraštotyros draugijos archyvą, rinkome savo aprašus, kitų Lietuvos archyvų dokumentų kopijas, netgi studentiškus tyrimus, kurie susiję su mūsų regionu. Archyvą turėti yra svarbu, nes dirbant turi turėti medžiagą ­„po ranka“. Išvažiuoti į Vilniaus ir Kauno archyvus taip pat yra labai svarbu, nes ten saugomi pirminiai šaltiniai, bet tai reikalauja didesnių laiko sąnaudų.
Archyvinius dokumentus saugome panašiai, kaip ir eksponatus. Kartais paskambina koks nors žmogus ir sako, kad kažkam davė tokią ar kitokią medžiagą, klausia, gal ji pas mus. Bet jei atidavei ne valstybinei saugyklai – tai niekas ir nesužinos, kam tu davei. Bet jei perdavei muziejui ar archyvui – yra archyvinių bylų apskaita, žurnalai, dokumentai archyvuojami ir laikomi saugiai, kad nenyktų. Vienas Kaišiadorių kraštotyrininkas mums išsitarė, kad pas mus jis greičiau susiranda savo padovanotą medžiagą, negu namuose pasiliktą kopiją.
Kiekviena savivaldybė turi savo istorinės atminties saugyklas, nors jos ir reiškiasi skirtingai. Bet svarbiausia, kad valstybinėse saugyklose egzistuoja perimamumas, todėl galima tikėtis, kad istorinė medžiaga išliks ilgam, kad ją paveldės kitos kartos.

Dėkoju ir linkiu sėkmės saugant ir analizuojant, aktualinant istorinę mūsų krašto atmintį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė