Pagrobtų švenčių bylos: kalėdinių nusikaltimų istorijos

Kalėdos ir Naujieji metai – metas, kai pasakos tampa realybe. Tai yra eglių, dovanų, šampano, Kalėdų senelių ir viso to, kas daro šventes šventėmis, metas. Nelaimei nusikaltėliai taip pat dievina dovanas, ypač kitų dovanas, mėgsta persirenginėti ir juokauti… Viso pasaulio policininkai nemėgsta švenčių dėl neišvengiamo įstatymų pažeidimų ir nelaimingų atsitikimų lygio pakilimo. Nemėgsta ir dėl to, kad kažkam iš jų visada tenka atsidurti neramiame budėjime, kai jų kolegos linksminasi šeimos rate. O štai daugelis nusikaltėlių priešingai mano, kad metas, kai žmonės visą dėmesį skiria šventėms, kuo puikiausiai tinka jų piktų kėslų įvykdymui. Vienaip ar kitaip, žiemos šventės įkaitina kriminalinę aplinką. Jau ne pirmą amžių.

Šeimos šventė

Naujieji metai ir Kalėdos laikomos šeimos šventėmis, todėl nenuostabu, kad nemažai šventinių nusikaltimų įvyksta šeimos rate. Dažniausiai, suprantama, kalbama apie įprastus buitinius ginčus (kartais ir girtus pykčius), tačiau būna ir taip, kad švenčių išvakarėse įvyksta tikros šeimos tragedijos, ir netgi prasideda tikros kriminalinės dramos.

Viena iš tokių dramų nutiko 1908 metų gruodžio 21 dieną Glazge. 83 metų senmergė Marion Gilchrist buvo itin turtinga. Senolė labai retai likdavo viena – jos tarnaitė Helen Lamby visada būdavo šalia jos. Vis dėlto kartas nuo karto ponia Gilchrist išsiųsdavo savo tarnaitę nupirkti laikraščių. Taip nutiko ir tą lemtingą dieną. Kol tarnaitė buvo išėjusi, senolės kaimynai išgirdo keistą triukšmą, sklindantį iš senolės buto. Kai jie kilo į jos apartamentus, kaimynai išvydo kažkokį vyriškį, išeidinėjusį iš koridoriaus, tačiau tam didelio dėmesio neskyrė. Jis pabeldė į duris ir suprato, kad jos nėra uždarytos. Sulaukę Helen grįžimo, ji įėjo į vidų ir pamatė M. Gilchrist, gulinčią ant grindų kraujo klane.

Policija nusprendė, kad žmogžudystė buvo įvykdyta siekiant apvogti, nes dingo deimantinė sagė. Kitos brangenybės, tiesa, liko savo vietoje, tačiau tyrėjai paskaičiavo, kad žudikas jų paprasčiau nespėjo rasti. Netrukus atsirado ir įtariamasis. Netoliese ponios Gilchrist namo gyveno Oscaras Slateris, pakankamai įtartinas asmuo. Tai nebuvo tikrasis jo vardas, ir kilęs jis buvo iš Prusijos Silezijos. Slateris spėjo išbandyti ir bandito, ir sutenerio, ir vogtų daiktų supirkinėtojo „profesijas“, o dabar turėjo nelegalius lošimų namus, kuriuose dažnai rinkdavo vagys. Tyrėjai į jį kreipėsi dėl dviejų faktų. Pirma, netrukus po žmogžudystės jis buvo pastebėtas, kai atsikratė kažkokios sagės. Antra, iš karto po nusikaltimo jis sėdo į laivą ir išplaukė į JAV, užsiregistravęs kitu vardu. O. Slateris Jungtinėse Valstijose buvo suimtas, JAV valdžios pareikalavo jį suimti. Įkalčių ekstradicijai akivaizdžiai trūko, tačiau O. Slateris nusprendė grįžti į Glazgą savo noru. Smulkus „banditėlis“ nusprendė pats stoti prieš teismą ir apginti savo „švarų vardą“.

Kaltintojų įrodymų bazė subyrėjo akimirksniu. Sagė, kurią pardavė Slateris, pagal aprašymą panaši į nužudytosios sagę nebuvo. Be to, atsirado liudininkų, kurie Slateriui parūpino geležinį alibi. Jo kalte netikėjo net ir teisėjas. Ir vis dėlto prisiekusieji pripažino jį kaltu. Mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Tačiau daugeliui tai netiko. Atsirado aktyvistų, kurie pradėjo kampaniją už Slaterio išlaisvinimą. Straipsniai ir knygos, pasisakančios už jo išlaisvinimą pasirodydavo viena po kitos, tačiau Slaterį vis laikė kalėjimą. 1912 metais jo byla netgi atkreipė Arthuro Conan Doyle’o dėmesį, ir jis nusprendė pradėti savo asmeninį tyrimą.

Šerloko Holmso kūrėjas gavo bylos medžiagą ir pakraupo. Tyrėjai ignoravo akivaizdžius faktus, įrodančius Slaterio nekaltumą. Visų pirma, buvo akivaizdu, kad ponia Gilchrist pati įsileido žudiką į namus. Tai buvo kažkas iš jos pažįstamų, o greičiausiai – giminaitis. Senolė atidarė duris, manydama, kad tai yra artimas žmogus, užsukęs pasveikinti ją su artėjančiomis šventėmis. Slaterio ji nepažinojo, todėl niekas į butą neįsileistų. Mažytis plaktukas, rastas pas Slaterį, negalėjo būti nužudymo įrankiu, nes šiuo instrumentų tokių didelių žaizdų atsirasti negalėjo. Policija neatkreipė dėmesio ir į didžiulę kėdę, išteptą kraujų, kuriuo, tikėtina, ir buvo praskelta senolės galva. Galiausiai pats Slateris nesielgė kaip žudikas. Apie kelionę į JAV jis buvo paskelbė dar prieš nusikaltimą, o ne savo vardą naudojo tik tam, kad galėtų pasprukti nuo žmonos. Slateris keliavo su meiluže ir nenorėjo, kad kažkas apie tai sužinotų. A. Conan Doyle’is išleido knygą pavadinimu „Oscaro Slaterio byla“. Slaterio nekaltumo šalininkų dar padaugėjo.

Netrukus britų visuomenėje atsirado kur kas reikšmingesnių naujų temų aptarinėjimui. Nuskendęs „Titanikas“ ir pasaulinis karas akivaizdžiai buvo įdomesnis už neteisingai nuteistą žmogų. Tikėtina, kad Slateris taip ir būtų visą gyvenime praleidęs kalėjime, jeigu ne atvejis, vertas Kalėdinės pasakos statuso. 1925 metais iš Peterhedo kalėjimo buvo išleistas žmogus vardu Williamas Gordonas. Šis žmogus į laisvę iš kalėjimo po liežuviu išnešė Slaterio raštelį, adresuotą Conan Doyle’iui. Gordonas raštelį jam nugabeno. Raštelyje Slateris išreiškė savo neviltį, ir žymusis rašytojas bylos ėmėsi su dviguba energija. Kampanija buvo gerokai galingesnė, ir 1928 metais Slaterį pagaliau paleido iš kalėjimo. Jis buvo pripažintas nekaltu ir netgi gavo 6 tūkstančių svarų kompensaciją. Sprendimas buvo priimtas mėnuo prieš Kalėdas, tad 20 metų kalėjime praleidęs Slateris gavo savotišką kalėdinę dovaną.

Kalėdinės žudynės

Ar M. Gilchrist nužudymas buvo kažkieno iš jos giminaičių, svajojusių apie jos palikimą, rankų darbas, visiems laikams liks paslaptimi. O štai dar viena kruvina tragedija, įvykusi 1929 metų gruodžio 25 dieną, buvo tikra šeimynine byla. Charlesas Davisas Lawsonas buvo paprastas fermeris iš Šiaurės Karolinos. Jis augino tabaką ir vos sudūrė galą su galu, nes jam teko maitinti žmoną Fannie ir septynis vaikus. Mary buvo 17 metų, Arthurui – 16, Carrie – 12, Mable – 7, Jamesui ir Raymondui – po keturis ir dvejus metus, o mažutei Mary Lou buvo vos keturi mėnesiai. Šeima turėjo ir rimtesnių problemų už vien tik finansines. Buvo kalbama, kad Lawsonas miega su vyriausia dukra, ir kad Fannie pradeda kažką įtarti.

Kalėdų išvakarėse Ch. Lawsonas visą savo šeimą išsivežė į miestą ir visiems nupirko naujų rūbų. Persirengę Lawsonai nuvyko pas fotografą, kuris padarė jų šeimyninį portretą. Kalėdų dieną Charlesas išsiuntė vyriausią sūnų kažką perduoti kaimynams, o pats ėmėsi… piktų kėslų. Apsiginklavęs Charlesas nušovė savo dukras Carrie ir Mable. Pašautas mergaites jis dar apdaužė ginklu. Vėliau jis nušauna Fannie. Kalėdinį pyragą kepusi Mary išgirdo šūvius ir pabandė bėgti, tačiau tėvas ją pagavo ir taip pat nušovė. Tuo metu Jamesas ir Raymondas jau bandė pasislėpti, tačiau negailestingas Charlesas rado ir juos. Nušovė. Galiausiai jis susidorojo ir sui Mary Lou. Atlikęs kraupų nusikaltimą, jis nuėjo į mišką. Kaimynai, išgirdę šūvius, išskubėjo į Lawsonų fermą, kur aptiko siaubingą vaizdą. Netrukus jie išgirdo ir šūvį iš miško pusės. Miške jie aptiko nusišovusį Charlesą.

Kruviną Lawsonų šeimos tragediją amerikiečiai prisimins ilgai. Jų ferma tapo šimtų ir tūkstančių paslapčių mėgėjų piligrimystės vieta. Žudiko brolis Marionas Lawsonas pradėjo ten už pinigus leisti turistus. Pagrindiniu „muziejaus“ eksponatu tapo Mary keptas kalėdinis pyragas…