Pagerbti Lietuvos partizanai

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, 2019 m. kovo 8 d. Kalesninkų miške (Alytaus r.), buvo pagerbti Lietuvos partizanai prie buvusios Dainavos apygardos štabo bunkerio vietos ir prie Prienų krašto muziejaus pastatyto paminklo vienam žymiausių partizanų Kazimierui Pypliui-Mažyčiui bei visiems pokario kovotojams dėl mūsų šalies laisvės.

Uždegus žvakutes, plazdant Lietuvos valstybės ir Lietuvos valstybės istorinei vėliavoms, sugiedota „Tautiška giesmė“, partizanų kovoms atminti skirtos rimties ir susikaupimo akimirkos. Prisiminta, kad 1949 m. rugsėjo 23 d., Kalesninkų miške, buvusiame Dainavos apygardos štabo bunkeryje, žūtbūtinėje kovoje su sovietų okupacinės kariuomenės daliniais, žuvo Lietuvos partizanai Kazimieras Pyplys-Mažytis ir Juozas Makarevičius-Žilvitis. Šių partizanų bunkeris buvo miške ant kalvelės, todėl jie galėjo užimti patogią gynybos poziciją ir atkakliai priešintis. Narsūs kovotojai sugebėjo nukauti net 18 priešų. Matydami, kad jau baigiasi šaudmenys ir ilgiau neatsilaikys, Mažytis susisprogdino, o Žilvitis – nusišovė.

Legendinis Lietuvos partizanas Kazimieras Pyplys-Mažytis (kiti slapyvardžiai – Audronis, Gintautas, Mindaugas, Mažvydas) gimė 1923 m. sausio 21 d. Prienų r. Pakuonio vlsč. Kėbliškių k. Mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų ir Jėzuitų gimnazijose. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime prieš sovietinius okupantus. 1943 m. baigė Kauno aukštesniąją politechnikos mokyklą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. vasarą tapo Lietuvos partizanu. Kai Tauro apygardos štabe 1945 m. vasarą pasirodė 2,18 m aukščio jaunas kovotojas, štabo viršininkas, priblokštas jo ūgio, nusistebėjo: „Oho, koks mažytis!” Taip atsirado pagrindinis ir žinomiausias Kazimiero Pyplio slapyvardis. Partizano veiklą pradėjęs eiliniu kovotoju, greitai buvo pastebėtas Tauro apygardos vadovybės, nes garsėjo kaip geras sportininkas (boksininkas, Rytų kovos menų žinovas), taiklus šaulys (nuo 15-os metų buvo medžiotojas), drąsus, šaltakraujis ir greitos reakcijos karys, sugebėjęs vairuoti visų rūšių automobilius. Pakviestas į Tauro apygardos štabą specialiuoju pareigūnu, 1946 m. balandžio mėn. paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo adjutantu, nuo rugsėjo 10 d. – Žvalgybos skyriaus viršininku. 1947 m. vasarį perkeltas į Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabą, o balandžio mėn. paskirtas Maironio kuopos, skirtos Tauro apygardos štabo apsaugai ir tiesiogiai pavaldžios šios apygardos vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui, vadu.

Šarūno rinktinė, kurios partizanai veikė Lazdijų krašte, 1946 m. balandžio 23 d. buvo perduota Tauro apygardai, grąžinta Dainavos apygardai tik 1947 m. birželio 27 d. Lazdijų krašto partizanai, veikdami Tauro apygardos sudėtyje, rengė bendras kovines operacijas su kitomis šios apygardos rinktinėmis. Tuo metu Kazimieras Pyplys-Mažytis susipažino ir kartu veikė su žinomu Šarūno rinktinės partizanu, narsiu kovotoju, vėliau – štabo viršininku, Šarūno rinktinės vadu, Dainavos apygardos vadu, Pietų Lietuvos partizanų srities vado pavaduotoju Juozu Gegužiu-Diemedžiu.

Garsiausia kovinė operacija įvykdyta naktį iš 1947 m. vasario 18 į 19 d. Marijampolėje: Trakiškių g. 4 namo antrajame aukšte nuaidėjo šūviai, pakirtę aukštus Marijampolės apskrities ir valsčiaus partinius (komunistų) ir sovietinius veikėjus. Visuomenės atmintyje šis partizanų išpuolis išliko „Mažyčio ir Pušelės blynų baliaus“, „Mažyčio ir Pušelės sužadėtuvių baliaus“ arba „Blynų baliaus“ pavadinimais, nes buvo surengtas per Užgavėnes. „Sužadėtinė“ – Marijampolės apskrities vykdomojo komiteto Socialinio aprūpinimo skyriaus buhalterė Anelė Senkutė-Pušelė, „sužadėtinis“ – Kazimieras Pyplys-Mažytis, tariamas „Sporto komiteto instruktorius iš Kauno“, už kurio pinigus ir „rengiamas“ tas pobūvis. Į pagalbą „sužadėtiniams“ buvo pakviesta Janina Markevičiūtė-Saulutė ir kita slapta pogrindžio pagalbininkė Nijolė Kričėnaitė-Padauža, Vidaus reikalų ministerijos (rus. MVD) Marijampolės apskrities Pasų poskyrio darbuotoja, slapta aprūpindavusi partizanus fiktyviais dokumentais.

Pagal planą, į Pušelės butą turėjo įsiveržti Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras su dar vienu partizanu; laiptinėje, pasirengęs netikėtumams, turėjo laukti kitas partizanas, o Juozas Gegužis-Diemedis dar su dviem partizanais turėjo rūpintis operacijos apsauga iš išorės.

Į „sužadėtuvių“ balių, siekiant likviduoti, buvo pakviesti Marijampolės apskrities ir valsčiaus vadovai, sovietinės administracijos ir represinių struktūrų darbuotojai. Į pokylį neatvyko Marijampolės apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Rutkauskas ir jo pavaduotojas Eugenijus Riauba, Valstybės saugumo ministerijos (rus. MGB) Marijampolės apskrities skyriaus viršininkas papulkininkis T. Kliučenok ir jo pavaduotojas vyr. leitenantas Aronas Greisas, kuris ypač žiauriai kankino suimtus partizanus, pirmiausia – moteris, ryšininkes ar partizanes. Neatvykus į „sužadėtuves“ svarbiems „svečiams“, buvo nutarta pačiam Mažyčiui palikti nuspręsti, ką daryti: įgyvendinti sumanymą ar palaukti kito palankaus karto. Mažytis apsisprendė – su dviem pistoletais rankose įsiveržė į kambarį ir ėmė šaudyti į priešus. Buvo likviduotas Marijampolės apskrities komunistų partijos pirmasis sekretoriaus (aukščiausias sovietinis pareigūnas apskrityje) Steponas Bakevičius, 1947 m. vasario 9 d. „išrinktas“ LSSR Aukščiausiojo Sovieto deputatu, Marijampolės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Jasiūnas, Marijampolės apskrities Pasų poskyrio viršininkas Borisas Gurevičius, valstybinio banko buhalterė komjaunuolė Ona Karvelytė. Po kelių dienų ligoninėje mirė sunkiai sužeistas Marijampolės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Eduardas Franko. Bajanu grojęs MVD padalinio buhalteris Juozas Taraila, sužeistas į kaklą, nusigavo į MVD skyrių ir pranešė apie Lietuvos partizanų įvykdytą akciją. Nuo rikošetu atšokusių kulkų lengvai buvo sužeistos ir abi Mažyčio talkininkės: Pušelei – kairioji ranka, Saulutei – dešinysis petys. Mažytis kartu su Pušele ir Saulute nuskubėjo prie Marijampolės cukraus fabriko, kur jų laukė pirmiau paminėti partizanai. Trumpai aptarę situaciją, kovotojai iškeliavo į bunkerius. Nijolei Kričėnaitei-Padaužai partizanai irgi siūlė pasitraukti kartu, bet ji grįžo į savo butą, netrukus buvo suimta ir nuteista 25 metams pataisos darbų lagerio ir 5 metams tremties. Pušelė žuvo 1947 m. balandžio 27 d. Gulbiniškių kaime, priešų apsuptame bunkeryje susisprogdinus Vytauto rinktinės štabo viršininkui Vytautui Vabalui-Kunigaikščiui. Tų pačių metų spalio 28 d., po išdavystės čekistų aptiktame ir apsuptame bunkeryje, susisprogdino Saulutė.

Jau minėtas MGB (sovietų saugumo) vyr. leitenantas Aronas Greisas, neatvykęs į „sužadėtuvių balių“ ir taip išvengęs mirties, netrukus už žiaurumus ir tyčiojimąsi iš žmonių sulaukė pelnyto atpildo. 1947 m. vasario 24 d., lydimas automatu ginkluoto MGB leitenanto, atvyko į Marijampolės gimnaziją ir išsivedė gimnazistą Bronių Petrauską. Bronius paprašė, kad leistų jam užsukti į namus palikti krepšį su knygomis ir apsivilkti šiltesniais drabužiais. Palikęs automatu ginkluotą leitenantą saugoti duris, Aronas Greisas su vaikinu užėjo į vidų. Bronius, vilkdamasis paltą, pabandė išsitraukti savo pistoletą, bet tai pastebėjęs, A. Greisas stvėrė jaunuoliui už rankos. Grumtynių metu nuaidėjo du šūviai ir sovietinių represinių struktūrų karininkas buvo nukautas. Prie durų budėjęs automatu ginkluotas MGB leitenantas buvo įsitikinęs, kad patyręs čekistas A. Greisas nušovė jaunuolį ir jo namuose daro kratą. Tuo tarpu Bronius, paėmęs nukauto priešo pistoletą, pravėręs duris ėmė šaudyti iš karto abiem ginklais. Nespėjęs pasinaudoti savo automatu, MGB leitenantas paspruko. Bronius Petrauskas-Šarūnas, rezervinis Vytenio būrio partizanas, palydėjęs bėglį dar keliais šūviais, sėkmingai pasitraukė į mišką pas Lietuvos partizanus.

Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu kovotojui Mažyčiui už sumanumą, narsumą ir gerą orientaciją vykdant partizanų operaciją Marijampolėje, buvo pareikšta tarnybinė padėka.

1947 m. pabaigoje Kazimieras Pyplys-Mažytis kartu su kitu legendiniu partizanų vadu Juozu Lukša-Skrajūnu per Karaliaučiaus kraštą, Lenkiją ir laivu per Baltijos jūrą pasiekė Švediją, po to nuvyko į kitas Vakarų šalis. Abu partizanai gabeno daug svarbios medžiagos: Lietuvos katalikų laišką Šv. Tėvui – pavergtos lietuvių tautos kreipimąsi į pasaulio tikinčiuosius, sovietinių okupantų ištremtų žmonių sąrašus, Lietuvos inteligentų kreipimąsi – memorandumą į 4 didžiųjų Vakarų šalių Ministrus Pirmininkus dėl Lietuvos laisvės atkūrimo bei kitus dokumentus.

Būdamas Švedijoje, Mažytis rengėsi tolesnei kovai Lietuvoje, kreipėsi per radiją į Lietuvos laisvės kovotojus. Jis pasiryžo ir toliau kautis su sovietiniais okupantais, nors suprato, kad laimėti nėra jokios vilties. 1949 m. gegužės 1 d. švedų kateriu išplaukė į Lietuvą, kartu su kitais kovotojais buvo išlaipintas ties Palanga ir nuvyko į sutartą vietą Darbėnų miške. Mažytis, nujausdamas kažką negero, atsiskyrė nuo visos grupės ir savarankiškai keliavo į Dzūkiją. Taip jis stebuklingai išsigelbėjo, nes jo bendražygius suėmė partizanais apsimetę smogikai. Iki Mažyčio paskutinio mūšio su sovietiniais okupantais ir didvyriškos žūties buvo likę 5 mėnesiai...

Kazimieras Pyplys-Mažytis dalyvavo 18 kautynių, buvo 4 kartus sužeistas. Po mirties jis buvo apdovanotas už narsumą 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (su kardais ir ąžuolo lapais), jam suteiktas aukščiausias Lietuvos partizanų įvertinimas – Laisvės kovos karžygio garbės vardas (suteiktas tik 8 mūsų šalies partizanams). Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu šis mūsų tautos didvyris po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.

Lietuvos partizanų surengtos sėkmingos operacijos Marijampolėje dalyvis Juozas Gegužis-Diemedis, kartu su dar penkiais bendražygiais žuvo 1951 m. rugsėjo 27 d. Seirijų valsčiaus Bestraigiškės miške. Lazdijų krašte veikusios Dainavos apygardos Šarūno rinktinėje kovojo per 600 partizanų, iš kurių apie 530 žuvo. Lietuvos partizanai siekė atkurti demokratinę Lietuvos valstybę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas, reikšdamas tautos valią, 1990 m. kovo 11 d. priėmė nutarimą, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepriklausoma demokratinė valstybė. Lietuvos Respublika 1991 m. tapo Jungtinių Tautų Organizacijos nare, 2004 m. – NATO ir Europos Sąjungos nare

Lietuvių tautos prisikėlimo šauklys, kunigas, mokytojas, „Žiburio“ gimnazijos direktorius, poetas Motiejus Gustaitis, kurio vardu pavadinta dabartinė Lazdijų miesto gimnazija, dar Pirmojo pasaulinio karo metais rašė:

Mes nusprendę visados

Dirbti, mirti dėl tautos,

Nes jos kraujas ir dvasia

Plaka mūsų širdyse:

Lai galinga ir laisva

Viešpatauja Lietuva!

Iš kartos į kartą perduodama mūsų Tautos laisvės dvasia. Lietuvių ir kitų šioje žemėje gyvenančių tautų žmonių kova už Lietuvos Laisvę ir jos Nepriklausomybės stiprinimą niekada nesibaigia!