Pagerbta istorija, jos didvyriai ir džiaugtasi laisve...

Jau 29-tus metus skaičiuojame nuo krauju pažymėto 1991 metų sausio. Tiek laiko esame laisvi. Atrodo, kad tie įvykiai šiek tiek pasimiršo, tačiau kaskart minint Sausio 13-tąją ir vėl stipriau suplaka širdys, o ypač tų, kurie atsimena, kaip tuomet vienybe, daina ir meile buvo iškovota pergalė.

Ignalinos krašto muziejuje šiltai ir jautriai paminėta Laisvės gynėjų diena, pagerbti mūsų krašto laisvės gynėjai, klausytasi jų prisiminimų ir palinkėjimų saugoti laisvę, ja džiaugtis kiekvieną dieną, nes tai didžiausia vertybė.

Nuostabią muziką ir nemirtingas dainas dovanojo Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos mokiniai ir mokytojai. Pristatyta paroda "Kelias į laisvę. Lietuva 1988-1991 metais." Renginio dalyviams buvo įsegti neužmirštuolių žiedeliai, sugiedotas Lietuvos himnas, žuvusieji už tėvynės laisvę pagerbti tylos minute.

Sausio 13-osios įvykiai ir beginklių žmonių iškovota pergalė mums primena, kad turime kuo didžiuotis ir džiaugtis,– sakė renginį vedusi muziejininkė Agnė Skunčikaitė, kalbėjusi apie daugelio renginyje dalyvavusiųjų asmeniškai išgyventus ir širdyje saugomus istorinius įvykius, jų prasmę ir svarbą šiandienos žmogui. Buvo skaitomi mūsų krašto gyventojų – Arvydo Rastenio, Cicėnų šeimos – prisiminimai.

Savo, tuomet septynmečio vaiko, išgyvenimais dalijosi savivaldybės meras Justas Rasikas. Tomis dienomis jo šeima buvo Ignalinoje. Išgirdę žinias tėvai tuoj pat susiruošė važiuoti į Vilnių. „Gyvenome prie pat televizijos bokšto. Nuvažiavę iškart nuskubėjome ten. Buvo kažkas baisaus: didelė minia žmonių, daug triukšmo. Mama mane nuvedė pas senelius, pati sugrįžo pas tėvą. Ji budėjo kaip medikė. Aš girdėjau šūvius, nuo kurių drebėjo langai. Buvo labai baisu...Vėliau per tikybos pamokas melsdavomės už žuvusius...“,– pasakojo meras. Jis sakė labai gerbiantis kiekvieną žmogų, kuris tuo metu nepabūgo ir stojo prieš tankus, iškovojo mums laisvę: „Jų atmintis gyvuos amžinai, ją perduosime ateities kartoms“.

Meras pasveikino renginyje dalyvavusius laisvės gynėjus. Ne visi galėjo atvykti. Dalyvavo Nijolė Nagurnaitė, Arūnas Domininkas Grabažis, Albinas Gruzdys, Andrius Bandza, Žilvinas Aigiris Bulovas, Vytautas Potapovas, Artūras Staniukaitis. Visų jų vardu kalbėjo Vytautas Potapovas, sakęs, kad to laiko nuotaikų neįmanoma perteikti. Arūnas Domininkas Grabažis prisiminė, kaip buvo kuriama pasienio tarnyba, kaip vyko budėjimai Seimo rūmuose. „Laisvė patvirtinome savo drąsa ir ryžtu, nieko svarbiau už ją negali būti...“,– sakė laisvės gynėjas.

Laisvės gynėjus taip pat sveikino Vilniaus pasienio rinktinės Puškų užkardos vadas Saulius Nekraševičius, linkėjęs dalintis atsiminimais, kad istorija būtų gyva. Seimo nario Gintauto Kindurio dovanas laisvės gynėjams perdavė jo padėjėjas Enrikas Doviakovskis.

Ignalinos krašto muziejaus direktorė Renata Veličkienė labai jautriai prisiminė savo, tuomet studentės, išgyvenimus ir dalyvavimą budėjimuose bei skaudžią patirtį, kai grįžę į mokslo įstaigą visi pamatė juodu kaspinu perrištą nuotrauką rėmelyje ir degančią žvakę. Tai buvo Loretos Asanavičiūtės atvaizdas... „Dabar gyvenkime, dabar džiaukimės, mylėkime ir šypsokimės, būkim laimingi šioje Lietuvoje“,– linkėjo direktorė ir kvietė visus aktyviai dalyvauti šių metų renginiuose.

Renginio pabaigoje buvo pristatyta istorinių nuotraukų paroda ir jos autoriai Zenonas Nekrošius ir Virgilijus Usinavičius. Fotografai dalijosi jausmais, kuriuos išgyveno svarbiausių Lietuvai įvykių sūkuryje. Parodoje "Kelias į laisvę. Lietuva 1988-1991 metais." jie surinko įspūdingiausias akimirkas iš to metų mitingų, renginių ir kraupių Sausio įvykių. Kaip patys sakė, teko bėgioti ir prieš tankus, ir tarp tankų, žiūrėti mirčiai į akis...

Fotografams dėkota už atvežtą parodą ir galimybę ignaliniečiams dar kartą pažvelgti į tautos dvasią ir didybę atskleidžiančius laisvės kelio ženklus, įamžintus žmonių veiduose, akyse, vienybe, drąsa ir ryžtu alsuojančiose miniose...

Renginį papuošė ir praturtino muzikos mokyklos styginių kvarteto atliekama muzika, jaudinančios atlikėjų Birutės Paukštienės ir Aldonos Čeponienės dainos. Vienos iš jų eilutės puikiai tinka palinkėjimui Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų: „Lietuva, išskleiski sparnus, išsaugok namus...“.