Pagerbė partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą

Kovo 6 dieną minint Adolfo Ramanausko-VANAGO – partizanų pulkininko, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracijos signataro, LLKS gynybos pajėgų vado – 100-ąsias gimimo metines, Zarasų krašto muziejuje įvyko minėjimas. Jame dalyvavo mero patarėjas Vilhelmas Kuzmickas, tarybos narys Rimantas Jurevičius, Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos gimnazistai, kiti zarasiškiai.

Išsamų pranešimą apie partizaninį judėjimą Lietuvoje 1944–1953 metais ir apie partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą parengė Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Rimutė Morozovienė. Lektorė pabrėžė, kad pokario partizanų kovos – vienas tragiškiausių ir herojiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių, nurodė priežastis partizaniniam judėjimui atsirasti: tai ir pirmosios bolševikinės okupacijos patirtis, ir nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais, pagalbos iš kitų šalių viltis bei, žinoma, patriotizmas. Šiuo judėjimu buvo siekiama atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, sukliudyti mobilizaciją į SSRS kariuomenę, masinius areštus, deportacijas ir kt.

Lektorė glaustai išdėstė ginkluoto pasipriešinimo Lietuvoje etapus, partizaninio judėjimo sritis, apygardas ir rinktines. Nemažai dėmesio buvo skirta Antazavės Šilo mūšiui 1944-ųjų gruodžio 26 dieną, kur su NKVD kariuomene ir vietos stribais kovėsi Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanai. Kalbėta ir apie Lietuvos žymiausius partizanų vadus: Joną Žemaitį (Vytautą), Juozą Lukšą (Daumantą) bei kitus ir, žinoma, daugiausia – apie Adolfą Ramanauską-Vanagą, kurio vardu Seimas paskelbė 2018-uosius.

Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. Niu Britene, JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. 1936 m. A. Ramanauskas baigė „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai 1945 m. balandį tapo partizanu. Pasak lektorės, A. Ramanausko kelias į ginkluotą pogrindį kiek skyrėsi nuo jo bendražygių – jis nebuvęs karys iš prigimties, priešingai – buvo pasirinkęs taikią mokytojo profesiją ir tikėjosi šį mėgstamą darbą dirbti visą gyvenimą, tačiau atėjus lemtingai valandai nedvejodamas paėmė į rankas ginklą ir nepaleido jo iš rankų visus vienuolika kovos metų. Tokį apsisprendimą lėmė daugelis veiksnių – kiekvieną dieną matomos tautiečių kančios, jau veikiančių partizanų platinami atsišaukimai, pagaliau tėvų įskiepyta Tėvynės meilė ir troškimas gyventi ne prklausomoje valstybėje.

A. Ramanauskas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu. Jam vadovaujant vyko įnirtingi mūšiai su stribais ir enkavedistais.

1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – LLKS gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. 1951 metais iš susirgusio vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas.

Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. Tuo metu jis parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“

1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė- Ramanauskienė buvo išduoti ir suimti Kaune, žiauriai KGB kankinti. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas A. Ramanauskui skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. B. Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo nuteista aštuoneriems metams kalėti.

1997 m. gruodžio 22 d. A. Ramanauskui-Vanagui pripažintas kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. sausio 26 d. dekretu jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipnis. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais: Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. kovo 6 d. dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), o 1999 m. vasario 1 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius) (po mirties).

A. Ramanausko žmona B. Mažeikaitė-Ramanauskienė mirė 1996 m. kovo 19 d. Kaune. Palaidota Romainių kapinėse. Jai 1998 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Prezidento dekretu 2009 m. lapkričio 17 d. ji apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).

Informatyvią paskaitą jautriai atliekamomis dainomis nuspalvino Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos mokinių Gilmės Dainytės ir Viltės Tumėnaitės duetas. Įvairių laikotarpių karo dainų padainavo Zarasų kultūros centro folkloro ansamblis „Seluona“. Rekrūtų dainose „parduoti braliukai“ „aina raudodami“, o štai Lietuvos kariuomenės ulonas sako: „Laimingas išėjau, laimingas parėjau“...

Savo mintimis apie pokario metų partizanų kovas pasidalijo minėjime dalyvavęs tarybos narys Rimantas Jurevičius.

Parengė Danutė PULOKAITĖ

Vasilijaus Kukonenkos nuotr.