Pagarbos žingsniais – partizanų kovų keliais

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vinco Kudirkos Marijampolės apskrities skyrius kartu su partneriais organizavo žygį, skirtą „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tauro apygardos vadui, aviacijos majorui Zigmui Drungai-Mykolui Jonui atminti”. Žygyje dalyvavo apie 800 dalyvių iš visos Lietuvos bei žygeiviai iš Lenkijos, jie galėjo rinktis du skirtingus maršrutus – 20 ir 38 kilometrų su lankytinomis vietomis.

Vasario 9 d. Lekėčių miestelį nuo pat ankstaus ryto užplūdo pėsčiųjų žygio dalyviai: 200 šaulių, nešini vėliavomis kariai savanoriai, šeimos su vaikais, moksleiviai, netgi žygeiviai, vedini keturkojais augintiniais. Lekėčių mokyklos-daugiafunkcio centro salė vos talpino norinčius užsiregistruoti, čia buvo išduota dalyvio kortelė su žygio schema.
10 val. ryto didžiulė minia trepsėjo verždamasi žygin, bet pirmiausiai visi sustojo prie paminklo Lekėčių krašto partizanams. Gerų įspūdžių palinkėjo vienas iš organizatorių, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vinco Kudirkos Marijampolės apskrities skyriaus pirmininkas Edgaras Rašimas, Lietuvos himną sugiedoti pakvietė rajono meras Edgaras Pilypaitis.
Duotas startas ir žygeiviai pasipylė Lekėčių miško keliuku pirmojo kontrolės punkto link. Keliukas tiesiog užtvindytas žygiuojančių, tempas greitas, po kojomis girgžda smėlis, susimaišęs su sniegu. Pirmieji kilometrai įveikiami gana greitai, pirmas sustojimas – partizanų Julijono Būtėno ir Petro Jurkšaičio žūties vieta. Dauguma kalbintų žmonių čia lankosi pirmą kartą. Štai Asta atvyko iš Visagino, ji patyrusi žygeivė, jau keliavo ir kituose pėsčiųjų žygiuose „Protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais“. Žygeivė norėtų daugiau sužinoti apie šioje vietoje kovojusius partizanus, tačiau tik tylomis pastovi prie partizanams pastatytų paminklų. O sutikti Laukinio trail bėgimo nariai prisipažino, kad šią vasarą Lekėčių seniūnijos teritorijoje organizuos bėgimo turą. Čia sutinkame ir lekėtiškį Zenoną Rakauską bei kraštietį Vincentą Aleknavičių, kurie tik apgailestavo, kad tokiam gausiam būriui žmonių papasakoti apie čia vykusias kovas tikrai neįmanoma.
„Man šioje vietoje tai gražiausias yra ant grandinių pakabintas Vyties kryžius, kuris buvo mano iniciatyva čia atgabentas iš karto Lietuvai atgavus nepriklausomybę“, – į didingą tarp medžių kabantį kryžių žvelgdamas sakė V. Aleknavičius.
Gavę žymą žygio kortelėje iš čia visi skuba toliau. Čia žygeivių greitos jau praretėja. Užkalbiname su vaikščiojimo lazdomis sparčiai einantį senolį, nesuklystame, jam 81-eri. Šiauliečiui Bronislovui tai 35 žygis, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos narys susipažinęs su daugelio Lietuvos partizanų kovomis už laisvę ir nepriklausomybę, prieš keletą metų yra dalyvavęs panašiame žygyje Plokščiuose.
Ties 36 kuopos partizanų „Vilko“ (Vitartas Budrys), „Vigėlos“ (Vaclovas Urbaitis) ir „Šarūno“ (Jonas Skamarauskas) žūties vieta dar vienas kontrolės postas. Galima ir kojas pailsinti, žygeiviai iš kuprinių traukia sumuštinius, siūlo vienas kitam atsigerti arbatos gurkšnelį. Ir vėl miško keliuku pasukame Valkų kalvų link. Priekyje sparčiai žengia ir rajono meras E. Pilypaitis, bendrauja su žurnalistais, užkalbina nepažįstamus žmones – čia kiekvienas tampa tarsi artimas draugas, mielai papasakoja apie save, iš kur, ką veikia.
Staiga žygio organizatoriai žygeivius nukreipia eiti per mišką – anksčiau praėjusių žygeivių numindžiotu siauru takeliu miela eiti, nes po kojomis samanų paklotas, čia žygeivių gretos visai praretėja, per tankmę net už dešimties metrų jokio žmogaus nematyti, bet baimės jokios, kas keli metrai spalvotomis juostelėmis nužymėtas maršrutas. Išeinam į vėl gerą miško keliuką. Čia sparčiu žingsniu aplenkia karių savanorių būrys iš Trakų. Eilinio Tomo Kašpono žodžiais, nors jie kitos kartos savanoriai, jų žygio tikslas pagerbti Lietuvos partizanus, be to, jiems šis žygis – pasiruošimas artėjančioms pratyboms – vyrai ant pečių nešasi didžiules kuprines, kuriose kario ekipuotė.
Netoli Valkų kalvų iš tolo pakvimpa pietumis, čia žygeiviai vaišinami savivaldybės mero koše. Šiame punkte žygeiviai išsiskiria – einantieji 38 km pasuka Novaraisčio link, likusieji vėl eina į miško glūdumą, jiems iki finišo lieka maždaug 10 km: ėjimas ne iš lengvųjų, vingiuojantis takelis užverstas medžiais, taigi tenka laipioti ne tik per apledėjusius medžius, bet kartais kojas statyti į šernų išknaisiotas duobes.
Gavę žymą Lakūno būrio partizanų žūties vietoje, einam paskutinio – penkto kontrolės punkto link. Užkalbinta šakiečių šeima – Vaida ir Jonas – sako, kad jiems ši žygis – tai puikus laiko praleidimas gamtoje, kartu žengia ir aštuonmetis Rokas. Pasivejam ir žygių entuziastus iš Kudirkos Naumiesčio – vaikų ir jaunimo klubo „Ledlaužis“ narius bei jų mokytoją Aną Povilaitienę, kuri teigė, kad šį žygį skiria Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.
Prie penkto kontrolės posto kūrenasi lauželis, čia gaunama penkta žyma. Belieka grįžti į Lekėčius. Atvažiavusi Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės 205 lengvosios pėstininkų kuopos vadė Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė skuba pagelbėti žygeiviams, automobiliu pavėžėja iki finišo susižeidusią koją merginą ar prastai pasijutusius kitus žygio dalyvius. Vėliau autosporto klubo „4x4 Šakiai“ net du ekipažai vežė iš trasų žygeivius į Lekėčius.
Jau po pietų 20 km atstumą įveikusiems 490 žygeiviams už dalyvavimą įteikiami diplomai bei medaliai.
Pasak E. Rašimo, net 250 dalyvių pasirinko 38 km atstumą, jie dar aplankė Zigmo Drungos-Mykolo Jono žūties vietą. Jis 1946 m. birželio 12 d. miške prie Agurkiškės kaimo su vienuolikos partizanų palyda pateko į NKVD pasalą. Kautynėse jis buvo sužeistas ir, nenorėdamas patekti į enkavėdistų rankas, susisprogdino.
„Noriu padėkoti lukšiečiui Gintarui Korsakui, kuris savo iniciatyva žygio dalyvius pavaišino žuviene bei Kazlų Rūdos 407-osios kuopos šauliams, kurie penktame kontrolės punkte virė plovą“, – pasakojo E. Rašimas.
Pasak jo, į finišo vietą paskutiniai keturi dalyviai grįžo apie 20 val. E. Rašimas teigė, kad, išskyrus žygeivių nutrintas kojas, žygio metu rimtų traumų žmonės nepatyrė. Jis dėkojo žygio partneriams ir rėmėjams, jo planuose jau kito žygio – pasieniečių takais – mūsų rajone organizavimas.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“