| Naujausi | Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | Specialiosios rubrikos | +Projektai |  etaplius TV |
Seime vykusioje konferencijoje „Priklausomybės ligos: dabarties situacija ir perspektyvos ateityje“ dalyvavęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pasidžiaugė šalyje vykstančiais pokyčiais, atsakė į susirinkusių nevyriausybininkų ir medikų klausimus bei pateikė kelias temas, kurias visuomenė artimiausiu metu turi išdiskutuoti ir priimti bendrus sprendimus, priešingu atveju kai kurios situacijos taip ir liks neišsprendžiamos, pavyzdžiui, priklausomų asmenų anonimiškumas gydymo įstaigose.
– Kaip vertinate priklausomybių ligų gydymo ir priežiūros situaciją mūsų šalyje? Kokią vietą sveikatos sistemoje užima priklausomybių gydymas?
– Sudėtinga taip trumpai įvertinti... Mes turime specialias institucijas: priklausomybių ligų gydymo centrus, psichikos sveikatos centrus, turime reabilitacijos bendruomenes, tad struktūrą ir infrastruktūrą turime. Nuo pačios pradžios pradėjome tam tikrą reorganizaciją, tų pačių priklausomybės ligų centrų – tai nėra lengvas procesas. Nėra lengva atsisakyti senų įsitikinimų, senų ydingų norų (kalbu apie mokslu nepagrįstus gydymo metodus ir apie kitus dalykus, kurie sistemoje egzistavo), bet po truputį galiu pasakyti, kad judame į priekį ir tikrai tvarkomės. Taip pat teko savo kailiu asmeniškai pajusti, ką reiškia siūlyti priemones visuomenei, kurių tikslas padaryti, kad kuo mažiau žmonių taptų priklausomi, kuo mažiau žmonių įklimptų į tą liūną ir mažiau jų paskui reikėtų gelbėti.
Lietuvos priklausomybės ligų instituto surengtoje konferencijoje aš minėjau, kad apskritai priklausomybių turintys pacientai nėra patys mėgstamiausi net ir sveikatos priežiūros specialistų, ir tų pačių psichiatrų. Anksčiau retas psichiatras, pabaigęs studijas, norėdavo savo gyvenimą susieti su priklausomybėmis. Dabar situacija keičiasi, daugiau jaunų žmonių ateina į šitą sritį. Man sunku paaiškinti, kodėl: gal stigma mažėja, gal visuomenėje nusistatymas keičiasi. Situacija tikrai po truputį gerėja, gal ne taip greitai, kaip mes norėtume, bet tikrai taisosi.
Aš noriu palinkėti žiūrėti vizionieriškai į priekį. Galima susirinkti ir pasibėdavoti, pasiskųsti, bet mano prašymas – pagalvoti ir pasakyti, ką reikia padaryti.
– Tikriausiai tenka girdėti tokių kalbų, kad gydymo paslaugų prieinamumas priklausomiems asmenims yra sudėtingas, kad tenka laukti eilėse. Ar tai yra tiesa?
– Kai kuriais atvejais taip, nes žmonės renkasi įstaigas pagal įvairius parametrus: kur labiau patinka, atrodo saugiau, kur, jų supratimu, dirbama efektyviau ar jaukesnė aplinka. Tad norint patekti į tokias įstaigas tenka palaukti. Bet tikrai ne visur taip yra, ir kai kuriuose priklausomybių ligų centruose nėra eilių. Aišku, gali būti taip, kad ten, kur nėra eilių, ta įstaiga bus toliau nuo žmogaus gyvenamosios vietos.
Turėkime omenyje, kad kalbant apie priklausomybes ne visuomet tai vien tik lovų klausimas. Yra plečiamos žemo slenksčio paslaugos, yra priklausomybių konsultantai, yra rengiamas aprašas, kad Minesotos programa būtų kompensuojama iš PSDF. Galų gale yra neformalios grupės: anoniminiai alkoholikai, anoniminiai narkomanai, kur jokių eilių nėra ir nieko mokėti nereikia. Žodžiu, yra įvairių pagalbos būdų.
Neneigiu, kad būna problemų ir kyla jų, kai reikia detoksikuotis, atsigulti į stacionarias gydymo įstaigas. Būna, kad tenka palaukti. Su priklausomais žmonėmis tokia problema, kad, kai jie sugalvoja, jog nori gydytis, tai reikia čia ir dabar, jiems būna sudėtinga palaukti. Bet palaukti eilėse turi bet kokią ligą turintys pacientai. Padaryti taip, kad niekur nieko nereikėtų laukti, reiškia, kad reikia laikyti pustuštes įstaigas, kurios tada neužsidirbtų pajamų – iškiltų kitų problemų. Mes žinome tą problemą, stengiamės ją spręsti, bet taip, kad visiškai niekur nereikės palaukti, matyt, nebus.
– Dalis nevyriausybinių organizacijų ir žemo slenksčio kabinetai, teikiantys paslaugas priklausomiems asmenims, skundžiasi reikalavimu vykdant projektus nurodyti dalyvaujančių priklausomų žmonių asmeninius duomenis. Tai labai apsunkina jų darbą ir mažina norinčių dalyvauti projektuose žmonių skaičių. Kaip šią situaciją būtų galima pakeisti?
– Labai sena diskusija dėl duomenų viešinimo įvairiuose projektuose. Kai kurių projektų prižiūrėtojų tikslas prašant asmeninių duomenų susijęs su noru užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama pinigais ir lėšomis. Kartais tai sukelia papildomų problemų. Tokių, kurių visai nesitiki projektų sumanytojai ir priežiūros institucijos.
Aš noriu paraginti diskutuoti, ar mes kartais patys savęs neapgaudinėjame. Mes diskutuojame ir su jaunais, ir su vyresniais psichiatrais, ko mes iš tikrųjų norime. Kaip visuomenė susitarkime, kad mes nusprendžiame, jog yra saugu gyventi šalia asmenų, turinčių įvairių priklausomybių, kad jie gali vairuoti, turėti ginklą. Taip nusprendę nustojame reikalauti įvairių pažymų. Dabar mes patys sau meluojame leisdami visokius anoniminius, mokamus mechanizmus, kur gudrūs ir turtingi žmonės jais pasinaudoja. Tai yra dviveidystė. Iš vienos pusės sakome, oi neduokime, neleiskime, negalima, iš kitos pusės – bandome ieškoti būdų, kaip neregistruoti, niekur nieko nerašyti. Kaip tai išspręsti? Reikia sutarti. Čia tik sutarimo klausimas. Ko mes norime? Žmogus nenori eiti gydytis ir ieškoti pagalbos, nes praras ginklą ir vairuotojo pažymėjimą? Bet tas gydymas ir ta pagalba jam leistų likti gyvam! Gal mums tokį supratimą reikia ugdyti?
O gal mes visi kaip specialistai sutarsime, kad čia yra saugu, priklausomi žmonės turi daug teisių, ir pasaulis juda ta linkme. Yra šalių, kur nedraudžiama ne tik vairuoti, bet ir lėktuvus pilotuoti. Yra ir toks kelias. Bet pasikartosiu – tai yra sutarimo klausimas. Apie tai reikia diskutuoti.
Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos priklausomybės ligų institutu.
0 0 1 0 0 0 0
1 1
0 0 0 0 0 2 0
0 0 0 2 2 0 0 0 1 0 0 0 0 0 8 0 0 0 2 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
