Pačkėnų krašto bendruomenės pirmininkė švenčia vadovavimo sukaktį

Už Pačkėnų krašto bendruomenės vairo jau 20 metų stovi Utenos krašte žinoma aktyvistė Dana Žigienė. Tiesa, šio kaimo bendruomenę prieš 22 metus įkūrė pirmoji bendruomenės pirmininkė Genutė Adomėnienė. Tačiau po dvejų metų vykusiame susirinkime, kuriame buvo renkamas naujas bendruomenės pirmininkas, atsitiktinai sudalyvavusi moteris net minties krašteliu nepagalvojo, kad bus išrinkta.

Skirtingų gebėjimų moterys išgarsino bendruomenę

„Man įteikė lagaminą su dokumentais, tačiau aš jo net paimti nenorėjau. Draugė parnešė jį man į namus. Tuomet supratau kur įklimpau, o draugė mane guodė, kad viskas bus gerai, ir žadėjo padėti“, – prisiminimais apie netikėtai prie 20 metų pečius užgulusią atsakomybę pasakojo D. Žigienė.

Pačkėnų bendruomenė garsi savo iniciatyvumu, įvairia projektine veikla ir kaimo vardo garsinimu ne tik Lietuvoje. Tačiau iki 2008 metų bendruomenė neturėjo savo patalpų ir glaudėsi kultūros namuose. Ten, kaip pasakojo pašnekovė, jiems skirtose patalpose teturėjo tik seną seifą, kur laikydavo dokumentus.

„Nors ir tų dokumentų daug nebuvo, nes tuomet dar tiek veiklų nevykdėme. Įdirbis atsiranda būnant ir bendraujant su žmonėmis. Mes bendruomenėje vadovaujamės tokia nuostata – kas daugiau padarys, jei ne mes patys. Tai tapo lyg ir mūsų šūkiu. O mūsų vizitinė kortelė – Pačkėnų prieigose iš plytelių suformuotas užrašas „Čia mūsų namai“. Ir iš tiesų, jeigu ne mes, Pačkėnų, tokių kokie jie yra dabar, neturėtume“, – kalbėjo D. Žigienė.

Pašnekovė neslėpė, kad ir dabar vis dar yra žmonių, kurie nevertina bendruomenės nuveiktų darbų. Kai kurie mano, kad jeigu vadovui nebūtų naudos, tai šio darbo jis ir nedirbtų. D. Žigienė tikino, kad į tokias kalbas jau seniai išmokusi nekreipti dėmesio ir džiaugėsi, kad vis tik nemažai yra ir tokių žmonių, kurie ne tik vertina, bet ir savo darbais prisideda prie bendruomenės veiklų.

Bendruomenę stiprinti ir auginti pradėjo trys aktyvistės – pirmininkė D. Žigienė, Loreta Prosvirova ir Zinaida Sirvydis. Visos moterys turi skirtingų stiprybių – viena turi daugiau meninių gebėjimų, kita moka rašyti projektus ar skaičiuoti finansus.

„Mūsų bendruomenėje yra daug aktyvių žmonių, tik vieni bėgant metams jau sensta, bet džiugu, kad prisijungia nauji žmonės. Mus tris, tuos tris tvirtus bendruomenės stulpus, dabar jau paremia vis daugiau žmonių. Mums didele paspirtimi tapo prie bendruomenės prisijungusi seniūnaitė Aušra Glasgienė, Aldona Ylienė bei kitos jaunos šeimos. Papildomų rankų mums labai reikia“, – kalbėjo bendruomenės pirmininkė.

Tinkamu laiku – tinkamoje vietoje

D. Žigienė, prisimindama pirmininkavimo pradžią, atviravo, kad pradžioje nemokėjusi rašyti net projektų, nežinojusi visos virtuvės.

„Pirmuose susirinkimuose sėdėdavau nieko nesuprasdama kas, kur ir kaip. Net ir pirmasis mūsų sporto aikštyno projektas buvo pasmerktas žlugti. Jo tuometinė vietos valdžia nenorėjo, buvo kalbama, kad šitos moterys vis tiek projekto nelaimės. Tai buvo vienas iš pirmųjų, ir vienas iš didžiųjų mūsų projektų. Bandėme ieškoti lėšų, ir niekas mūsų neparėmė, tada mes, nuslėpdamos tiesą nuo savo šeimos narių, sudėjome savo turimas santaupas. Tai buvo dideli pinigai, mes investavome net nežinodamos, ar gausime finansavimą. Ir tik laimėję projektą pasisakėme artimiesiems apie tai, kad slapta nuo jų šiam tikslui buvome paskyrę savas santaupas“, – apie nelengvą pradžią auginant bendruomenę pasakojo D. Žigienė.

Per tiek metų Pačkėnų bendruomenė įvykdė daugybę projektų – ne tik įrengė, bet jau spėjo ir atnaujinti aikštyną, pastatė treniruoklius, įrengė erdvę vaikams, kuri yra lankoma ne tik pačkėniškių, bet ir iš Utenos atvykstančių, įkūrė vaikų dienos centrą bei atliko daug kitų bendruomenei naudingų darbų.

„Mūsų bendruomenės vaikų dienos centrui labai daug padėjo amerikietė Judi Wampler. Ji atvykdavo į Utenos šeimos ir vaiko gerovės centrą, bet būti mieste jai nelabai patiko. Ji norėjo kaimo, tad atvykusi į Pačkėnus susižavėjo ir pasakė, kad būtent čia darysime vaikų stovyklas kiekvieną vasarą. Pradėjome organizuoti stovyklas, bet talkinantiems savanoriams atsidėkodavome tik sūriu, lašiniais ar dar kažkokiomis gėrybėmis“, – pasakojo Pačkėnų bendruomenės pirmininkė.

D. Žigienė įsitikinusi, kad posakis, jog vienoms durims užsidarius, atsiveria kitos, yra teisingas. Tai, anot pašnekovės, galioja ir Pačkėnų bendruomenei.

„Mums visada kažkaip pavyksta atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Įkūrus raganų muziejų, mums taip pat buvo pranašaujama, kad jis išsilaikys tik keletą metų. Bet dabar jis garsus visoje Lietuvoje. Jei tai būtų tik muziejus, žmonėms nebūtų įdomu. Bet mes pradėjome organizuoti edukacijas, virti košę su varlės kojomis, katės akimis. Šia koše vaišiname svečius iš medinių indų, su mediniais įrankiais“, – pasakojo D. Žigienė, atviraudama apie tai, kad ir raganų muziejų bendruomenės aktyvistės kūrė be projektinių lėšų. Viską planavo, organizavo ir dirbo pačios. Ir tik trečiais muziejaus gyvavimo metais buvo pradėti rengti projektai įvairioms muziejaus reikmėms.

Ieško įpėdinio

„Šie metai jau buvo septinti, kai organizavome gyventojų lankymą prieškalėdiniu laikotarpiu. Su vaikais lankėme vienišus, garbaus amžiaus žmones. Jie labai laukia, džiaugiasi ir graudinasi, nes pas juos retai kas beužsuka. Anksčiau užeidavo paštininkas, kaime veikė parduotuvė, dabar nieko nebėra. Kol veikė mokykla, dar buvo šurmulio, klegesio, buvo gyvybės. Mokyklai užsidarius pastatas liko tuščias ir šaltas. O vaikų mūsų kaime yra daug, gyvena daug jaunų šeimų, dėl to mes ir įsteigėme vaikų dienos centrą“, – apie išeičių paieškas, kaip kaime išsaugoti gyvastį, pasakojo pašnekovė.

Pasak D. Žigienės, aktyvios bendruomenės sėkmės paslaptis ta, kad bendruomenėje nesiskirstoma darbais ar teritorijomis, neskaičiuojama, kiek žmonių yra užsiregistravę bendruomenėje, vadovaujamasi nuostata, kad bendruomenė – tai visi gyventojai – nuo mažamečio vaiko iki garbaus amžiaus senolio.

„Aš niekada gyvenime nemokėjau gyventi vien dėl savęs. Šeimoje buvau vyriausias vaikas, todėl man visada teko rūpintis visais kitais žmonėmis. Nors esu suvalkietė, bet aš niekada nieko nedarau tik dėl savęs. Man nėra tos ribos, kad čia ne mano. Bendruomenėje viskas yra mūsų visų. Ir galbūt garbaus amžiaus senolis jau neateis į organizuojamus renginius, bet mes jį aplankysime“, – kalbėjo pašnekovė.

Bendruomenės pirmininkė džiaugiasi, kad į Pačkėnus keliasi gyventi jaunos šeimos vien dėl to, kad čia veikia stipri ir aktyvi bendruomenė.

Moteris yra paskaičiavusi, kad nuo jos vadovavimo pradžios bendruomenė yra įvykdžiusi virš 70 projektų. Įprastai per metus įgyvendinama po 8–9 projektus, o šiais metais dar daugiau.

„Bendradarbiaujame su kitomis bendruomenėmis, dalijamės patirtimi, bet Utenos rajone mums jau nėra iš ko mokytis. Dažniau kiti į mus kreipiasi su prašymais pakonsultuoti. Bendruomenės pirmininko darbas sunkus, o ypač turint šeimą ir mažus vaikus. Kol aš dirbau mokykloje, taip pat nespėdavau nudirbti visų darbų, bet dabar jau pora metų esu pensininkė, tačiau labai mažai turiu laisvo laiko sau. Visą savo laiką atiduodu bendruomenei. Didžiausia mūsų svajonė – kad atsirastų jaunas iniciatyvus žmogus, kuris galėtų tapti mano įpėdiniu. Nesvarbu, ar tai bus vyras ar moteris, svarbu, kad mylėtų kaimą, o mes dar spėtume perduoti visą patirtį, užgimusias, bet dar neįgyvendintas svajones ir vizijas, pamokyti dirbti. 20 metų vadovavimo sukakties proga bendruomenei linkėčiau nesibaigiančios bendrystės, mylėti savo kaimą, ir kad nebūtų karo. Nes sveikata ir taika yra svarbiausia“, – baigdama pokalbį sakė Pačkėnų bendruomenės pirmininkė.