Pa­bė­gi­mo ke­lias – api­plė­ši­nė­jant ma­ro­die­riams

Dau­giau nei mė­ne­sį tę­sian­tis Ru­si­jos ka­rui Uk­rai­no­je, pa­bė­gė­lių srau­tas šiek tiek slops­ta, ta­čiau šiau­lie­čių dos­nu­mas ir pa­bė­gė­lių dė­kin­gu­mas – ne. Re­gio­ne jau už­si­re­gist­ra­vo dau­giau nei 3 tūkst. pa­bė­gė­lių, o pa­gal­bos cent­rams vos už­si­mi­nus, ko trūks­ta, šiau­lie­čiai rea­guo­ja aki­mirks­niu. Ta­čiau tiek pa­bė­gė­liams, tiek au­ko­jan­tie­siems sa­va­no­riai tu­ri ką pa­tar­ti.
 

Maitinimas – „Karpatuose“, rūbai ir daiktai – VU ŠA

Pabėgėlių registracijos centre Šiaulių arenoje antradienį stebėtinai ramu. Jei anksčiau per dieną registruodavosi per 200 karo pabėgėlių, daugiausia moterų ir vaikų, dabar tokie skaičiai fiksuojami per savaitę.

Savanorė Irina atvirauja, kad buvo dienų, kai pritrūkdavo kažkokių buities daiktų, pavyzdžiui, vaikiškų vežimėlių. Tačiau vos pakanka pagarsinti, ko prireikia, šiauliečiai greitai reaguoja ir daiktų atveža.

Registracijos centre dokumentus pildančios dvi vidutinio amžiaus ukrainietės atsiprašo – kalbėtis negali. Vos išgirdusios Bučos miesto pavadinimą, apsipila ašaromis – praėjusį savaitgalį vaizdai iš Bučos apskriejo visą pasaulį. Po Rusijos karių pasitraukimo ten buvo rasti šimtų civilių palaikai. Išniekinti vietos gyventojų kūnai mėtėsi arba gatvėse, arba buvo užkasti masinėse kapavietėse.

„Patikėkite“, – tarsteli ir centre su kolege budinti policijos pareigūnė, paklausta, kad turbūt nepavyksta be ašarų pabendrauti su kai kuriais pabėgėliais.

Užsiregistravę centre ir įsikūrę miesto viešbučiuose, svečių namuose, išsinuomotuose kambariuose ar dovanai suteiktuose butuose ir namuose, ukrainiečiai informuojami, kur gali gauti rūbų, buityje reikalingų daiktų. Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos (VU ŠA) pastate, esančiame P. Višinskio g. 25, antrojo ir trečiojo aukšto koridoriuose ir salėse sukrauti kalnai šiauliečių suaukotų rūbų, avalynės, indų, higienos priemonių ir kt. Šiaulių akademijos vadovams ir darbuotojams akimirksniu atskubėjus į pagalbą ukrainiečiams ir suteikus patalpas labdarai, ją administruoti ėmėsi Šiaulių
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos „Caritas“.

„Carito“ atstovė Jovita Vičienė sako, kad organizacija „Karpatai“, pirmosiomis karo dienomis ėmusi organizuoti visokeriopą pagalbą pabėgėliams, nebesutalpino savo patalpose gaunamos labdaros. VU ŠA vadovei Renatai Bilbokaitei išsyk sutikus, daiktai imti kaupti akademijos erdvėse. Labdarą iš gyventojų priimti ir dalyti pabėgėliams apsiėmė „Carito“ savanoriai, o „Karpatams“ liko pabėgėlių telkimo, informavimo, maitinimo ir kiti pagalbos būdai. Pasidalijus funkcijomis, paramą organizuoti tapo aiškiau ir paprasčiau.

Bėda ta, kad dalis gyventojų paaukotų rūbų ir avalynės netinkami dėvėti – nunešioti, purvini. Savanoriai suneštus rūbus rūšiuoja, tad dalį tenka sukrauti į maišus ir išmesti, specialiai tam išsikvietus atliekų vežėjus.

„Paprašykite, kad tokių daiktų neneštų“, – fotografiją telefone parodo savanoris. Joje – moteriškos sudėvėtos šlepetės su purvinu išplyšusiu ties kulnais pamušalu...

Ukrainiečių vaikams pradėjus lankyti miesto mokyklas ir darželius, prireikia kanceliarinių priemonių. Savanorė Laura sako, kad Savivaldybė galėtų paruošti mokyklinių reikmenų krepšelius-paketus vaikams – taip priemonėmis būtų paprasčiau ir greičiau aprūpinti pabėgėlius.

Tačiau labiausiai reikia avalynės ir rūbų paaugliams berniukams (keičiasi žiemos sezonas į pavasario) bei puodų, keptuvių, stalo įrankių. Šeimyniškos ukrainietės pačios namuose ruošia vaikams maistą, indų joms labai trūksta. „Per dieną būna, kad apsilanko ir iki 130–150 ukrainiečių. Jei kokio daikto neranda, užsirašome telefonų numerius, skambiname, kai gauname, kad atvyktų pasiimti“, – sako Jovita.

„30 metų elnius ganė, o man aiškins, kaip gyventi?“

„Peilio ieškau“, – kukliai nusišypso ukrainietė Nataša, kuri į Šiaulius atvyko iš Poltavos su drauge ir judviejų 14 ir 16 metų vaikais. Apsistojo Aleksandrijoje esančiuose svečių namuose, o į labdaros centrą atėjo pristigusi buityje reikalingo aštraus kokybiško peilio.

Moterys į Šiaulius atvyko kovo 10-ąją, vyrai liko Ukrainoje. Sieną pasiekė maršrutiniu autobusu, trylika valandų pasienyje stovėjo, kol pasiekė pabėgėlių centrą Lenkijoje. Tada vyko į Varšuvą, paskui Balstogę, o tada buvo atvežta į Šiaulius. „Mes nesupratome, kur vykstame, plano neturėjome, tad pasilikome čia“, – sako ji.

Nataša su drauge džiaugiasi jau gavusios darbus. Ji pati įsidarbino kavinėje, plauna indus, o draugė prekybos centre, daržovių rūšiavimo padalinyje. Vaikai mokosi Ukrainoje nuotoliniu būdu. Per karantiną tokiu būdu mokėsi, tokia pat praktika taikoma ir emigracijoje.

„Kompiuterio neturime, telefonu mokosi. Pakanka. Interneto korteles trims mėnesiams gavome pabėgėlių registracijos centre. Ne, nereikia kompiuterių, tikimės greitai namo grįžti. Balandžio 15-ąją planuoju. Dirbu didelėje brokerių kompanijoje, manęs neatleido, kviečia grįžti“, – kalba moteris, pridurdama, kad jai viskas Šiauliuose tinka, ji labai dėkinga visiems.

„Tik oro erdvę prašome uždaryti. Jei mūsų iš oro nebombarduotų, miestai negriūtų, karo nebūtų, pėstininkai iki mūsų taip paprastai neateitų“, – sako ji.

Nataša neslepia pasižiūrinti, ką per Rusijos televizijų žinias apie karą pasakoja žurnalistai. „Nekenčiu jų. Tai nenormalu. O ką patys gyventojai kalba? Net jei juos informacija zombiais pavertė, kaip galima karą palaikyti? Kaip galima prieiti ir nužudyti žmogų į kaktą? Dirbantis, šeimą mylintis žmogus taip nepasielgtų“, – sako ji.

Žiūrėdama vaizdo įrašus, ką Rusijos kariai padarė su Bučos gyventojais, Nataša atvira: „Matėte jų veidus? Jie visi – elnių piemenys. Prieš 30 metų jie skaityti nemokėjo, o dabar atėjo mūsų mokyti, kaip reikia gyventi? Mes sąžiningai dirbome, turėjome gerus būstus, automobilius. O dabar tas, kuris 30 metų nežinojo, ką reiškia valytis dantis ir lankyti mokyklą, man aiškina, kaip vaiką auklėti, kaip gyventi. Mano sūnus kovos menų Ukrainos šalies čempionas.“

Marodieriai daiktus pagrobė

Vyrų į paramos centrą VU ŠA užsuka labai mažai – ukrainiečiai vyrai iš šalies neišleidžiami. O moterys labai ieško kedų, jų labai prašoma aukoti. Pirmadienį punktas gavo 40 porų, per dvi valandas nebeliko.

Sportiniais aulinukais nešina, iš salės išeina ukrainietė Liuda su vyru ir dviem sūnumis. Šiauliuose jie gyvena vos dvi dienas. Tolimųjų reisų vairuotoju kelerius metus mūsų mieste dirbantis vyras pats vyko parsivežti šeimos iš visiškai sugriauto Mariupolio – miesto, kurio nebėra, kurio atstatyti nebeįmanoma.

„Stebuklingu būdu ištrūkome. Štai, pasižiūrėkite, kas iš mūsų namo liko“, – fotografiją telefone rodo moteris. Devynaukštis sugriautas nuo viršaus iki apačios. Jų butas buvo trečiajame daugiabučio aukšte, pinigus šeima taupė penkerius metus, būstą įsigijo už 27 tūkst. JAV dolerių.

Keturis tūkstančius kilometrų automobiliu šeima įveikė net per 20 dienų. Iš Mariupolio vyko per Krymą, Rusiją, Latviją. Visur buvo stabdomi, tikrinami dokumentai, teko daug laukti postuose.

„Ten visur labai pavojinga, visur krenta bombos. Karinės technikos kolonos milžiniškos į Ukrainą važiuoja. Kareiviai mašinas stabdo, žmones iš mašinų ištraukinėja, liepia nusirengti, tada apsirengti. Važiavome beveik be daiktų, paskutinius sportinius batus atėmė. Paprašė. Ginkluotas automatu. Kaip neatiduosi...“ – paaiškina moteris.

Iki pabėgimo iš Mariupolio moteris su sūnumis gyveno namo rūsyje be elektros, vandens, šilumos, dujų. Lauke buvo 11 laipsnių šalčio.

Nepaisant visų išgyvenimų, šeima sako dabar esanti viskuo patenkinta, už viską dėkinga – savanoriai būstą surado, arenoje visą informaciją suteikė. Vaikai tik mokyklos kol kas nelanko. „Sakė, paskambins, pasakys, kas ir kaip“, – paaiškina vyras.

Tiesa, Liudos sutuoktinis priduria, kad ukrainiečiams Lietuva galėtų padėti, suteikdama galimybę šalyje gyventi nuolat, o ne ribotą laiką. „Lenkija suteikia šią teisę be problemų, o Baltijos šalys kažkodėl ne“, – sako jis.

Dėkingi

Jei daiktai gausiai dovanojami „Caritui“, šiauliečiai su labdara žygiuoja ir į organizaciją „Karpatai“, esančią Aušros al. 15 pastate. Arbatos mandagiai pasiūliusi savanorė Aliona – prieš porą savaičių iš Ukrainos pabėgusi moteris. Vyriausiąja buhaltere vienoje valstybės įstaigoje dirbusi ukrainietė gyveno pietryčių Ukrainoje esančiame mieste Dniepropetrovske. Karo pradžioje ji teikė pagalbą iš bombarduojamo Charkovo bėgantiems žmonėms, lydėjo juos iki Lenkijos pasienio. „Mano vyras dirba Lietuvoje, palydėjusi pabėgėlius į Lenkiją, atvykau į Šiaulius. „Karpatai“ pakvietė padėti, mielai sutikau savanoriauti“, – sako ji.

Pasak Alionos, per dieną į „Karpatus“ įvairios pagalbos ateina 20–30 ukrainiečių šeimų. Paskutinėmis dienomis daugiausia pabėgėlių sulaukiama iš Mariupolio.

„Ukrainoje nebeliko nė vieno miesto, kurio iš oro nebombarduoja. Po Bučos tragedijos žmonės stengiasi palikti miestus. Štai prieš dvi valandas jauna mama su kūdikiu ant rankų buvo. Ji visiškai viena. Dažnai ateina jaunų mamų vien tik arbatos atsigerti, pasitarti, pabendrauti. Nes liko visiškai vienos, Ukrainoje artimųjų gyvų nebeliko“, – pasakoja savanorė.

„Karpatai“ padeda pabėgėliams rasti būstą, darbus Šiauliuose, gauti medicinos pagalbą, surasti mokyklas ir darželius, dalija Raudonojo Kryžiaus, prekybos centrų surinktus maisto paketus, higienos priemones, sauskelnes, net maistą augintiniams. „Nemažai žmonių atvyko su augintiniais, daugiausia katėmis“, – sako ukrainietė.

Aliona atvirauja esanti priblokšta sutiktų Lietuvos žmonių geranoriškumo, inteligencijos, žavisi puikiu išsilavinimu, kultūra. „Vienas patarimas pabėgėliams – būti dėkingiems. Ukrainiečių vaikus lietuvaičiai priima į savo tarpą be jokių kliūčių, vaikai kieme kartu žaidžia, nepaisant kalbos barjero. Ketiname vaikams surengti šv. Velykų šventę. Kai tik atvykau, dėkinga širdimi apsilankiau bažnyčioje“, – sako ji.