Pa­bė­gė­lių šei­mos – šo­ko bū­se­nos (vaizdo įrašas)

Uk­rai­na api­pil­ta vi­sų mū­sų aša­ro­mis. Dėl ka­ro ša­lį jau pa­li­ko dau­giau nei pu­sė mi­li­jo­no uk­rai­nie­čių, ku­riems į pa­gal­bą at­sku­ba ir šiau­lie­čiai. Mū­sų mies­to žmo­nės pa­bė­gė­liams at­vė­rė šir­dis ir na­mų du­ris: sek­ma­die­nį at­ve­žė tiek pa­ra­mos, kiek pla­nuo­ta priim­ti per tris die­nas, o Šiau­lių uk­rai­nie­čių aso­cia­ci­jai „Kar­pa­tai“ siū­lo ne tik daik­tų, bet ir na­mus, kam­ba­rius, bu­tus pa­bė­gė­liams įsi­kel­ti.

Aušros al. 15 įsikūrusioje „Karpatų“ būstinėje durys neužsiveria – keturi žmonės sėdi prie didelio stalo, be perstojo atsakinėja į skambučius, kalbasi telefonais su tautiečiais Ukrainoje, geradariais Šiauliuose ir užsirašinėja: vienas gali dovanoti skalbimo mašiną, kitas – sofą, trečias – suteikti būstą. Dar maždaug dešimt žmonių rūšiuoja šiauliečių nešamą paramą: maistą, higienos priemones, rūbus, buities daiktus ir kt. Savanoriai ruošia specialius paketus, nes į Šiaulius šią savaitę jau atvyko pirmosios šeimos. Antradienį buvo atvežta moteris su dviem mažamečiais vaikais – dvejų berniuku ir ketverių mergyte.

Žhanna Mihal, „Karpatų“ narė, neslepia: į Šiaulius atvykusi šeima bus apgyvendinta name, kurį pasiūlė paskambinęs šiaulietis, bet su žurnalistais kalbėti dar negalės. Moteris vis dar šoko būsenos. Nors yra siaubingai pavargusi nuo 36 val. trukusios kelionės, sėdint ant autobuso grindų su dviem vaikais, ji negali nei valgyti, nei miegoti. Verkia ir pasakoja, kokias kliūtis įveikė, kaip buvo baisu. O vaikai mamos vis klausinėja, kada reikės bėgti slėptis į rūsį...

Iki penktadienio Šiauliuose, tarpininkaujant vien „Karpatų“ nariams, bus apgyvendinta apie 15 šeimų – moterų su mažais vaikais ir vienas pensinio amžiaus vyras. Žhanna sako labai laukianti savanorio – brandaus išsilavinusio žmogaus, kalbančio rusiškai, kuris pabėgėlių šeimoms suteiktų visą informaciją apie migraciją, papasakotų, ką pabėgėlio statusas reiškia, ką reiškia humanitarinės pagalbos gavėjo statusas, palydėtų į Migracijos skyrių ir kt.

„Dar labai reiktų psichologų. Jaunos moterys po išgyvento siaubo neatsigauna, krūpčioja, vis apsipila ašaromis“, – sako pašnekovė.

Žhanna dėl savo dukros Sofijos, kuri gyveno Ukrainoje, jau rami – sekmadienį ją apkabino. Kartu su Sofija iš Ukrainos pabėgo ir Žhanos brolio žmona su pusantrų metų dukrele ir dar viena 25-erių giminaitė su šešerių metų sūnumi. Jie gyveno mažame miestelyje Vinycos apskrityje, esančiame 600 kilometrų atstumu nuo Lenkijos sienos. Aplinkybės susiklostė taip, kad atsirado žmogus, sutikęs pavėžėti iki pasienio. Pabėgėliai į Šiaulius atvyko beveik be jokių daiktų.

Šiaulietė Žhanna, dabar esanti motinystės atostogose, nes augina 3 metų sūnų, apkabinti galėjo ne visus savus – mama ir sesuo su trimis vaikais liko karo siaubiamoje šalyje. „Jie gyvi. Slepiasi rūsiuose. Jiems viskas gerai, jei taip galima pasakyti“, – susijaudina pašnekovė.

Moteris sako, kad ukrainiečiai labai bijo išvykti, nes yra gąsdinami, kad bombarduojami geležinkeliai, keliai. Kiti neišvyksta, nes nežino, ar pagalbos svečioje šalyje sulauks, kur gyvens, ką dirbs...

„Atsigulu, ištiesiu rankas, o jos dreba“

Pagalbos pabėgėliai tikrai sulaukia. Iš Šiaulių ir kitų šalies miestų Lenkijos pasienį pasiekia autobusai, prikrauti humanitarinės pagalbos. Ją iškrovus, susodinamos mamos su vaikais, pensininkai ir atgabenami į apgyvendinimo vietas.

„Ne žinia atėjo, kad turime tautiečiams padėti. Atėjo suvokimas“, – sako Žhanna, kuri praėjusį penktadienį ir inicijavo „Karpatai“ narių susirinkimą – pasitarti, ką daryti.

Asociacijos nariai socialiniuose tinkluose išplatino pranešimą apie laukiamą ir teikiamą pagalbą, susisiekė su artimaisiais, kad jie kuo skubiau vyktų į Šiaulius. „Kitiems mūsų nariams pasisekė ne taip, kaip man. Aš savo dukrą apkabinau, o Jana – ne. Rytinėje Ukrainoje gyvenantys jos artimieji apsupti priešų, bombarduojamoje teritorijoje jos septyniolikmetis sūnus ir ji jo iš ten negali ištraukti. Ji be perstojo verkia“, – susigraudina Žhanna.

Besikalbant, Žhannai paskambina dukra – ukrainietiškai moterys tariasi, ką daryti, nes susirgo giminaitės vaikas. Reikia surasti, kas nuvežtų juos į ligoninę dėl konsultacijos. Dar paskambina vyras, jie tariasi, kad Lenkijos pasienyje stovi du „Busturo“ autobusai, kurie laukia pabėgėlių ir kt. Darbų milijonas, bet reikia kažkaip susikaupti ir išlikti ramiems, beskaitant informaciją apie žūvančius Ukrainoje tautiečius, stebint siaubingus vaizdo įrašus.

„Galvojome, kad bus baisu, bet negalvojome, kad bus taip baisu. Apskritai net neįtarėme, kad bus karas. Mano draugai socialiniuose tinkluose vis rašė nekelti panikos, nes juk XXI amžius. Štai jums ir technologijų amžius – sproginėja bombos, raketos griauna namus, kuriuose gyvena vaikai, viskas dega, sugriauti keliai“, – jaudinasi moteris.

Žhanna atvirauja, kad iš šoko būsenos ir ji dar neišėjo. „Penktą dieną namo grįžtu 23 val. Atsigulu, ištiesiu rankas, o jos dreba. Vyras mano nugarą glosto, ramina“, – sako ji.

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.