Paaiškėjo, dėl ko Pusiaukelės namuose mirė viena iš „juodųjų Šiaulių kanibalių“, gabalais sukapojusių bendraklasę

2011 m. vasarą Lietuvą sukrėtė iki šiol precedento neturintis nusikaltimas, tuo metu pašiurpinęs ir visko mačiusius kriminalistus – dvi aštuoniolikmetės šiaulietės nužudė ir gabalais sukapojo septyniolikmetę Nedą, kurios kūno dalis išmėtė negyvenamoje teritorijoje. Netikėtų siužeto vingių šioje istorijoje netrūksta net ir praėjus keliolikai metų.

Poetiškas teisingumas ar karma. O gal – prabilęs sąžinės jausmas? Taip ne vienas galėtų įvertinti naujausią skyrių „juodųjų kanibalių“ istorijoje.

Prieš 14 metų šaltakraujiškai bendraklasę nužudžiusios paauglės, Viktorija Lietuvninkaitė, vėliau pasikeitusi pavardę ir tapusi Mikalauskaite, bei Viktorija Vaitiekaitytė, taip pat pasikeitusi pavardę ir tapusi Uždavinyte, greitai buvo pramintos „Šiaulių kanibalėmis“ ar tiesiog „juodosiomis Šiaulių kanibalėmis“, o jų pavardės žiniasklaidoje linksniuotos dar ne vienus metus po nusikaltimo.

O linksniuoti būta už ką – merginų padarytas nusikaltimas buvo toks nežmoniškas ir žiaurus, kad iki šiol Lietuvoje sunku rasti panašią istoriją.

Nupjovė rankas ir kojas, išėmė organus

Net ir praėjus beveik 14 metų, „Šiaulių kanibalių“ padarytas nusikaltimas atrodo sunkiai suvokiamas protu ir visiškai nepaaiškinamas: nužudžiusios bendraklasę, aštuoniolikmetės merginos kūną supjaustė į gabalus ir juos išmėtė Šiauliuose.

Daugiau nei kilogramas nužudytos merginos kūno buvo rastas pas vieną iš žudikių šaldiklyje, o dalies kūno dalių surasti taip ir nepavyko. Kadangi, kaip vėliau paaiškėjo, žudikės kalbėjosi, kaip valgyti žmogieną, įtarta tai, dėl ko merginos ir gavo kanibalių pravardes.

O viskas prasidėjo tuomet, kai 2011-ųjų liepos 17 d. Šiaulių policija išplatino iš pirmo žvilgsnio gana įprastą pagalbos prašymą: pareigūnai tuo metu ieškojo be žinios dingusios septyniolikmetės.

Pranešime buvo rašoma, kad mergina dingo Šiaulių mieste liepos 14 d., apie 16 val. Apie jos buvimo vietą nėra jokių duomenų. Dingusiosios požymiai: ūgis apie 166 cm, smulkaus kūno sudėjimo, tamsiai rudų plaukų. Galėjo būti apsirengusi juodos spalvos džinsais, juodos spalvos marškinėliais be rankovių, juodos spalvos odiniu švarku. Su savimi galėjo turėti vyšninės spalvos rankinę.

Tipiška situacija – iš namų pabėgo maištaujanti paauglė. Taip tuomet greičiausiai manė daugelis perskaičiusių žiniaklaidoje apie dingusią merginą. Tada dar beveik niekas nežinojo, kad ieškomos gimnazistės jau nebėra tarp gyvųjų ir kad ji nužudyta itin žiauriai.

Tik tada, kai dingusi Neda naktį negrįžo namo, imta labiau nerimauti. O kai paauglė ir vėliau nesirodė, ėmė aiškėti, kad ši istorija – ne paprastas paauglės maištas.

Galiausiai paaiškėjo, kad iš pažiūros neypatingas merginos dingimas išties yra viena nežmoniškiausių kriminalinių istorijų, nutikusių Lietuvoje.

Iš pradžių įtariamųjų gretose atsidūrė dvi aštuoniolikmetės Stasio Šalkauskio gimnazijos mokinės ir septyniolikmetis vaikinas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, su šia istorija neturėjo nieko bendro.

O merginos pamažu ėmė atsiverti.

Galima įtarti, kad žudikės visgi nesididžiavo tuo, ką padarė. / Dmitrijus Radlinskas Alfa.lt

Sulaikytos moksleivės iš pradžių melavo, kad neįsivaizduoja, kur dingo jų pažįstama, teigė, kad dingimo dieną buvo ją sutikusios, tačiau keliai greitai išsiskyrė. Bet pareigūnai netruko išsiaiškinti, kad paauglė dingo išėjusi susitikti būtent su šiomis bendramokslėmis. Apie tai bylojo ir kompiuteriuose likusios žinutės, telefono pokalbių bei SMS žinučių išklotinės.

Užspeistos į kampą žudikės pagaliau prisipažino, ką padarė, tačiau melavo, kur išmėtė nužudytosios kūno dalis. Dėl to policija dar porą dienų be rezultatų šukavo įvairias žudikių nurodytas vietas, kol galiausiai aptiko dalį merginos palaikų.

O kai galiausiai ėmė aiškėti visos nusikaltimo detalės, merginoms netgi buvo paskirta psichiatrinė ekpertizė, siekiant išsiaiškinti, ar jos apskritai pakaltinamos.

Kaip paaiškėjo, nusikaltimą žudikės suplanavo iš anksto. Bendraklasę jos atsiviliojo į V. Vaitiekaitytės močiutės butą Tilžės gatvėje, kur užmetusios ant galvos maišą ėmė talžyti ją kirviu ir plaktuku, mušė metaliniu strypu.

Nuo smūgių septyniolikmetė greičiausiai neteko sąmonės, tačiau tai šioje istorijoje – geras dalykas: jei taip nutiko, merginai neteko kęsti tolimesnių kančių. Žudikės savo aukai skutimosi peiliuku perpjovė gerklę.

Teismo medicinos ekspertai vėliau konstatavo, kad paauglė mirė būtent dėl žaizdų kakle, perpjovus stambiąsias kaklo kraujagysles ir atskyrus galvą nuo kūno.

Virtuvėje nužudytą bendraklasę „Šiaulių kanibalės“ nutempė į vonią, ten nupjovė rankas bei kojas ir išėmė vidaus organus. Į polietileninius maišus sudėtas kūno dalis žudikės dviračiais išvežė ir išmetė dykynėje tarp Aukštabalio ir Liejyklos gatvių – visai netoli nužudytosios namų.

Pareigūnams teko gerokai paieškoti nužudytos Nedos kūno dalių, kol žudikės mėtė pėdas. / Etaplius.lt archyvo nuotr.

Ši negyvenama teritorija, skirianti pramoninę miesto dalį nuo gyvenamųjų kvartalų, tuo metu buvo apaugusi krūmais ir aukšta žole. Todėl, nepaisant to, jog kasdien čia esančiu takeliu eidavo daugybė žmonių, niekas merginos palaikų tankiuose krūmuose taip ir nepastebėjo.

O atskleisti tikslaus nusikaltimo motyvo tyrėjams taip ir nepavyko. Viena iš tuo metu vyravusių versijų – kad auka bendravo su vaikinu, kurį buvo įsižiūrėjusi viena žudikių.

Teisingumą, kurio neįvykdė teismas, įvykdė pati?

„Šiaulių kanibalių“ istorija iki pastarųjų dienų žinoma ne tik dėl žiaurumo, kurį pademonstravo jaunos merginos.

Nemaža dalis visuomenės iki šiol įsitikinusios, kad žudikės nesulaukė pelnytos bausmės, o nužudytos mergaitės šeima – teisingumo.

Nors už tokį nužudymą, kokį įvykdė, V. Vaitiekaitytei ir V. Lietuvninkaitei grėsė laisvės atėmimo bausmės iki gyvos galvos, to atkakliai prašė ir nužudytos bendraklasės tėvai, abi merginos galiausiai sulaukė tik po 20 metų laisvės atėmimo.

Tuo metu tai reiškė, kad hipotetiškai į laisvę „kanibalės“ galės išeiti nesulaukusios net 40-ies ir dar turės galimybę pasimėgauti gyvenimu laisvėje, kai iš jų aukos geriausiu atveju tebus likę tik kaulai.

Prieš keletą metų ši istorija dar labiau pakurstė aistras, kai paaiškėjo, kad abi žudikės greičiausiai net neatliks visos joms skirtos laisvės atėmimo bausmės – 2023 m. abi Viktorijos iš Panevėžio moterų kalėjimo buvo perkeltos į taip pat Panevėžyje veikiančius Pusiaukelės namus.

Pastaroji įstaiga – dar ne laisvė, bet jau ir ne kalėjimas: čia kalinčios moterys gali dirbti, naudotis telefonu, internetu, mėgautis kitais laisvės teikiamais džiaugsmais.

Žinia, kad liūdnai pagarsėjusias žudikes galima išvysti laisvėje, netruko pasklisti – 2023 m. rugsėjį Alfa.lt rašė, kad pavardę pasikeitusi ir iš Lietuvninkaitės Mikalauskaite tapusi, jau moterimi virtusi nuteistoji buvo nufotografuota dirbanti kasoje vienoje iš Panevėžyje esančių „Iki“ parduotuvių.

Kol nužudytos bendramokslės jau buvo likę nebent kaulai, pati žudikė pamažu grįžo į gyvenimą. / Alfa.lt

Pasidomėjus išsamiau tuo metu buvo paaiškėję, kad V. Mikalauskaitė ne tik dirba ir gali vaikščioti laisvėje, bet ir greičiausiai aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, kuriuose skelbia savo kūrybą. Tiesa, vėliau šios nuteistosios paskyros socialiniuose tinkluose liko tuščios.

Kaip minėta, ši naujiena, kad brutalų nusikaltimą įvykdžiusi žudikė, atlikusi kiek daugiau nei pusę paskirtos bausmės, jau gali būti sutinkama laisvėje, sukėlė nemažai aistrų, o kartu buvo ir nemenkas siužeto vingis šioje istorijoje. Tačiau ne vienintelis.

2024 m. gruodžio 12 d. „juodųjų kanibalių“ istorija pasipildė dar vienu skyriumi, tik kiek liūdnesniu – paaiškėjo, kad bent daliniu grįžimu į laisvę jau kurį laiką galėjusi džiaugtis V. Mikalauskaitė Panevėžio Pusiaukelės namuose buvo rasta negyva.

1992 m. gimusi moteris buvo sulaukusi vos trijų dešimčių metų, todėl natūralios mirties priežastis neatrodė tikėtina. Tuo labiau kad V. Mikalauskaitė buvo rasta su pjautine žaizda kakle.

Net ir galėjusi besitikėti bent kiek šviesios ateities V. Mikalauskaitė mirė ganėtinai jauna. / Dmitrijus Radlinskas Alfa.lt

Kadangi pjautinė žaizda negalėjo atsirasti iš niekur, o pati „Šiaulių kanibalė“, kaip minėta, nebuvo itin mėgstama visuomenės, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti – nors įtarta, kad V. Mikalauskaitė galėjo pati prieš save pakelti ranką, neatmestos ir kitos galimybės. Pavyzdžiui, keršto ar prisiimto teisingumo vykdytojo vaidmens.

Alfa.lt pastarąjį pusmetį ne kartą domėjosi vykstančiu tyrimu – paaiškėjo, kad mirties priežasčiai nustatyti prireikė beveik pusmečio.

„2025-05-14 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūra, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 212 str. 1 d. 1 p., nutraukė ikiteisminį tyrimą, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“, – portalui atskleidė Lietuvos kalėjimų tarnyba po jau kelintojo pasiteiravimo apie vykstantį ikiteisminį tyrimą ir mirties priežastį.

Dar pasiteiravus, dėl ko gi mirė V. Mikalauskaitė, paaiškėjo, kad oficialiai galiausiai patvirtinta versija – iš kalėjimo jau ištrūkusi ir visiškos laisvės galėjusi besitikėti moteris išties pati pakėlė prieš save ranką.

Kokios priežastys V. Mikalauskaitę privedė prie tokio sprendimo, dabar galima tik spėlioti.