Pa­sa­ko­ji­mai apie ak­men­tašį pro­se­nelį – lyg iš pa­sakų

Koks džiu­gus ne­tikė­tu­mas – po pub­li­ka­ci­jos apie ak­men­tašį An­taną Rau­donį su sa­vait­raš­čio re­dak­ci­ja su­si­siekė jo proanūkė! „Mo­čiutė sa­ky­da­vo: ge­ras, šil­tas, bet ne iš to pa­sau­lio“, – nu­si­šyp­so šio straips­nio kal­ti­ninkė Dia­na Kuk­taitė. Jos mo­čiutės – vie­nos A. Rau­do­nio dukrų – na­mai bu­vo Dia­nos ke­lio ga­las. Pa­sa­ko­jimų apie pro­se­nelį ir Šiau­lių miestą ji galė­da­vu­si klau­sy­tis kaip pa­sakų, o mo­čiutės keptų ban­de­lių su kopūs­tais sko­nis dar da­bar jau­čia­mas bur­no­je…

Istorija su paslapties šydu

Pirmasis straipsnis savaitraštyje „Etaplius“ apie A. Raudonį išėjo be jo nuotraukų – jų beveik neišlikę. Prosenelio nuotraukų sako neturinti ir Diana, kuri į redakciją atvyko su giminės albumu. Bet moteris pradžiugina – tebeturi išsaugojusi laikraščio „Raudonoji vėliava“ puslapius, kuriuose į mus žvelgia jos prosenelis.

O štai atsineštose nespalvotose fotografijose sustabdytos akmentašio žmonos Liudvikos, dukterų ir pačios Dianos gyvenimo akimirkos. „Štai čia aš su babūniuku, o čia su močiute“, – šiltai nusišypso, rodydama nuotraukas, Diana. Šitaip gražiai ji vadindavo savo promočiutę. Rodo ji ir daržinę, jų vadintą kūte, kurioje gimdavo A. Raudonio akmens darbai. Dar vienoje fotografijoje stovi penki jo vaikai iš šešių, nes vienas sūnus, t. y. Stepukas, jau buvo žuvęs – nušautas.

„Kitas sūnus Juozas gyveno Amerikoje, Ilinojaus valstijoje. Nežinau, ar gyvas, ar jau ne. Buvo seserys Helė Alūzienė ir Liuda Kaziliūnienė. Su Liuda močiutė buvo labai artima, dažnai jos susitikdavo. O apie ketvirtąją seserį, vyriausiąją, niekada niekada nepasakojo. Kas, kaip ir kodėl nutiko, nežinau“, – pasakoja Diana, kurios tėčio mama buvo A. Raudonio dukra Marija Dorienė.

Kur dingo Marijos vyras, taip pat niekas nežino. Dianai pasakojo tik tiek, kad per karą išėjo į darbą „Elnio“ fabrike ir negrįžo...

Šalia inteligento vyro – buitimi besirūpinantis babūniukas

Nors prosenelio gyvo matyti jai nebeteko – mirė karo metu, tačiau, Dianai esant mažai, gyva dar buvo A. Raudonio žmona, kuri gyveno kartu su jos močiute. Dėl mažo ūgio ir smulkaus kūno sudėjimo Diana švelniai ją vadindavo babūniuku. „Močiutė buvo skruzdėlytė, o babūniukas tai išvis, – prisimena pašnekovė. – Ji buvo tokio darbštumo! Eidavo ir eidavo į daržą, kuris buvo apie 17 arų.“

Apie savo tėvą, t. y. A. Raudonį, labai mėgdavo pasakoti močiutė. Diana pamena istoriją apie garsiuosius atvirukus, kuriais proseneliams teko išklijuoti namų sienas. „Jos mama labai keikdavosi, kad atseit jau biznierius… Užsimanė čia kažko, o tik į bačką krito“, – močiutės pasakojimą prisimena Diana. Beje, sako pati norėjusi surasti nors vieną atviruką namuose, bet liko nieko nepešusi.

„Apie tėvelį močiutė atsiliepdavo visada labai gražiai, prisimindavo su meile, šypsena, švelnumu. Sakydavo, kad inteligentas: pareina iš darbų, nusiprausia, persirengia tuo, ką turi geriausia, atsisėda virtuvėje ir skaito laikraštį. Bet nuo A iki pat paskutinės raidės! Visą visą. Buvo labai apsiskaitęs“, – patikina.

A. Raudonio aistra akmentašystei jo šeimos moterims džiaugsmo nekėlė. Finansinės naudos taip pat nebuvo jokios. „Vietoj to, kad savaitgaliais padėtų darže ar buityje, apsirengdavo, užsidėdavo skrybėlę ant galvos, pasiimdavo lazdelę ir išpėdindavo į laukus. O paskui grįždavo, iš kokio nors ūkininko pasisamdęs arklius, ir atsiveždavo vėl kokį nors akmenį. Ir vėl, močiutės pasakojimu, sėdime – dantys ant lentynos, – juokiasi prisiminusi Diana. – Bet sutardavo visi labai gerai, be jokių skandalų gyveno.“

Medinis jų namas, anot Dianos, nebuvo standartinis – turėjo du įėjimus: vieną iš kiemo pusės, kitą iš gatvės. „Gyveno Vilniaus g. 279. Buvo trys kambariai ir dvi virtuvės. Kodėl taip darė, nežinau. Gal senelis, gal močiutės vyras norėjo, kad ten būtų arbatinė ar kažkas kitas, o įėjimas būtų ir iš gatvės pusės – lankytojams. O babūniukas buvo prieš – sakė, pradės čia eiti pijokai… Tai taip ir paliko“, – pasakoja pašnekovė.

Liaudies skulptoriumi pramintas A. Raudonis buities tikrai nemėgo – tą patvirtindavo ir močiutė, ir babūniukas, ant kurios smulkių pečių gulė visi darbai. Ko gero, sunki buities našta kažkiek prisidėjo ir prie greitesnės jos mirties. Diana mano, kad jei ne persitempimas, keliant lietaus vandens pilną statinę prie malkinės, ji dar būtų galėjusi gyventi kur kas ilgiau, nes buvo sveikut sveikutėlė. O mirė perkopusi daugiau nei 90 metų.

Močiutės tortus ragaudavo miesto valdžia

Bet daugiausia šiltų žodžių iš Dianos lūpų nuskamba močiutei – A. Raudonio dukrai. „Gal negražu taip sakyti, bet ją mylėjau labiau nei savo tėvus, – prisipažįsta pašnekovė. – Mes buvome superartimos. Kaip dvi obuolio puselės. Daugiau gyvenime nesutikau žmogaus, kad taip atitiktų biolaukai ar dar kažkas. Su ja galėjai kalbėti apie viską. Ji man davė patarimą: visada klausyti širdies.“

Diana šiltai prisimena, kaip puikiai jos močiutė mokėjo sekti pirmiausia pasakas, o vėliau ir istorijas apie Šiaulius. „Kaip aš sakydavau, tai būdavo pasaka iš burnos. Man labai patikdavo, kaip ji pasakodavo apie Šiaulius. Prašydavau ir prašydavau“, – juokiasi pašnekovė.

Laikas pas močiutę būdavo ne tik labai brangus, godžiai klausant jos pasakojimų, bet ir skanus – buvo labai gera konditerė. „Ji taip skaniai valgyti darydavo! Kepdavo ir tortų pagal užsakymus, o tarybiniais laikais jų užsisakydavo miesto valdžia: Vykdomojo komiteto, partijų atstovai, parduotuvių vedėjai… Kartais Naujiems metams darydavo ir tris tortus, o sverdavo jie ir po penkis, ir po šešis kilogramus… Gamindavo naktimis – numiega porą valandų ir vėl dirba. Didžiausias tortas kainuodavo 35 rublius“, – atsiminimus pasakoja anūkė.

Beje, Diana šypsosi, prisimindama, kaip, būdama maža, su pirštuku nubraukdavo likusi kremą nuo dubens. „Labiausiai patikdavo kakaviniai“, – nusijuokia ir priduria, kad be galo skanios būdavo ir bandelės – su raugintais kopūstais, su lašinukais… Labai mėgdavo močiutė gerti juodą arbatą – anglišką ir su pienu. „Ir aš taip pripratau – visada 4 valandą yra laikas arbatai su pienu“, – šypsosi.

Patarėja visais gyvenimo klausimais

Pasak Dianos, močiutė buvo puiki žolininkė, tad vaistų vartodavo labai retai – tik nuo širdies ligų. Rinkdavo įvairių vaistažolių ir ant aukšto džiovindavo jas. „Užsilipi laiptukais ir tokie kvapai tų visų žolių pasitikdavo…“ – mena Diana, pridurdama, kad žolelėmis įvairius negalavimus dabar gydosi ir ji pati, ir jos dukra.

Močiutė su anūke mielai dalijosi daržininkystės patirtimi: Dianai patardavo, kaip ir kada sodinti, pagirdavo, kad turi „gerą ranką“ ir jaučia, kada tinkamas metas sėti ar persodinti. Beje, močiutės sklype Diana turėjo ir savo lysvę, vėliau – ir šiltnamį.

Tiesa, perimti virtuvės paslapčių ir pakartoti to brangaus vaikystės skonio nepavyko. „Nei aš, nei kas nors kitas iš giminės neperėmė jokių jos receptų. Aš pati virtuvės nemyliu… Be to, buvome taip įpratę: močiutė skaniai gamina, tai kam mums reikia daryti… Ji pridarydavo, mes parsinešdavome namo“, – pasakoja Diana.

Širdį suvirpina dar vienas mielas prisiminimas. „Ant aukšto ji turėjo tokį pintą lopšį. Kai aš pati laukiausi, pasakiau: močiut, aš noriu lopšio. Gerai, imk – ir atnešė man jį. Tėtis padarė kojas, o močiutė neleido dėti jokių pirktinių čiužinukų. Čiužinuką prikimšo šiaudų, pagalvėlę irgi kažkokių šiaudų ir apynių. Tame lopšyje augo mano dukra“, – jautriai pasakoja Diana.

Po močiutės mirties – svajonė ateičiai

Iš šio pasaulio Marija iškeliavo 2001-aisiais prieš pat Velykas. Tai išgyventi Dianai buvo be galo sunku: „Po jos mirties labai daug kas pasikeitė. Gyvenimas, atrodo, skilo į dvi puses – prieš ir po.“

Pokyčiai palietė ir Dianos tapatybę. Paradoksas: su močiute ją jungė labai stiprus ryšys, tačiau Doraitės pavardė jai tarsi buvo svetima… „Galvojau, kokią pavardę pasirinkti. Gal mamos – Rimkevičiūtės, bet ilga. O kitos močiutės buvo Kuktaitė. Pasirodė graži, trumpa. Man psichologiškai ir emociškai daug geriau būti Kuktaite negu Doraite. Nežinau kodėl, bet nuo pat mažens jutau, kad ne mano ta pavardė, kažkas slėgė... – atvirauja pašnekovė. – Dar močiutės buvau klaususi, ar ji nesupyks, jei pasikeisiu pavardę. Atsakė, kad daryčiau taip, kaip man geriau.“

Nuo pat vaikystės pas močiutę daugybę laiko praleisdavusi Diana vietai, kur stovėjo jos namai, jaučia stiprią trauką. „Atrodo, miesto centras. Bet vos tik aš pereinu S. Daukanto gatvę, man tarsi išnyksta miestas ir atsiranda kaimas, kur daug namų, visi visus pažįsta… Turėdavo didelį daržą, sodą. Užtat mane ten ir traukdavo, – sako ji. – Didžiausia dabar svajonė – susirasti mažą namuką Kuršėnkelio rajone ir ten gyventi senatvėje. Jaučiu nostalgiją tam rajonui.“