P. Višinskis – pirmasis, prabilęs apie nepriklausomybę

Šešiolika gimnazistų ir keturi mokytojai iš Šiaulių Didždvario gimnazijos susiruošė į keturių dienų ekspediciją. Šįkart jie vyko į Užventį, kur domėjosi Povilo Višinskio ir Nepriklausomybės Akto signataro Jono Smilgevičiaus gyvenimais, lankė žydų žudynių vietas. „P. Višinskis yra pirmasis žmogus, 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime iškėlęs Lietuvos nepriklausomybės idėją, jis pats pirmas paminėjo, kad Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė“, – teigia ekspedicijoje dalyvavęs istorijos mokytojas Paulius Baranauskas.

Gimnazistas

Ekspedicijos dalyviai pėsčiomis keliavo į Ušnėnus, Kelmės r., kur laisvųjų valstiečių šeimoje 1875 m. birželio
28 d. gimė P. Višinskis. Įveikę 21 km žygį, gimnazistai ir mokytojai turėjo progą pažinti beveik 16 savo trumpo gyvenimo metų Šiauliams ir Šiaulių kraštui atidavusio lietuvių rašytojo, spaudos darbuotojo, režisieriaus, lietuvybės propaguotojo ir politinio veikėjo gyvenimą.

Povilas gimė Adomo Višinskio (1837–1906 m.) ir Magdalenos Žymantaitės (pirmojoje santuokoje Montrimienės) (1836–1906 m.) šeimoje. Abu jo tėvai mirė tą pačią 1906 m. gruodžio 8 d. tik skirtinguose – Ušnėnų ir Minupių – kaimuose. Visi Povilo seneliai buvo laisvieji valstiečiai.

1885 m. rudenį dešimtmetis Povilas buvo priimtas į Šiaulių berniukų gimnazijos (dabar J. Janonio gimnazija) parengiamąją klasę. Jis buvo stropus mokinys, pasižymėjęs pareigingumu ir kruopštumu. Kitais metais sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus ir pateko į pirmąją klasę.

P. Višinskio tėvai tikėjosi, kad vaikinas, baigęs mokslus, pasirinks kunigo kelią, bet dideliam jų nusivylimui Povilas atsisakė tai daryti. Tuomet jis neteko tėvų paramos, grįžo į gimnaziją, kaip gabus mokinys buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą, o pragyvenimui užsidirbdavo vesdamas privačias pamokas. Bet jaunuolis gyveno vargingai, tai labai atsiliepė jo sveikatai.

Mokė ir skatino

Dar būdamas gimnazistas, P. Višinskis pastebėjo kaimynės Julijos Žymantienės talentą ir pradėjo su ja bendradarbiauti, atvežė jai į Ušnėnus „Aušros“ komplektą ir kitos lietuviškos spaudos. Galiausiai ji iškilo kaip žinoma lietuvių rašytoja Žemaitė.

„Tik P. Višinskis prikalbėjo Žemaitę vykti į JAV. Jis mokėjo įtikinti, argumentuoti. Tu važiuok, tu šviesk, ten gyvena lietuviai, papasakok, kaip gyvena Lietuvoje žmonės ir t. t.“ – kalbėjo
P. Baranauskas.

1891 m. P. Višinskis buvo pakviestas į dvarininkų Pečkauskų namus, kur Marijos Pečkauskaitės broliui Steponui turėjo padėti pasirengti gimnazijai. Ten jis susipažino su būsimąja Šatrijos Ragana, rūpinosi jos ugdymu, skatino rašyti, atveždavo jai iš Šiaulių lietuviškos literatūros.

P. Višinskis jau tuo metu buvo įsitraukęs į judėjimą už tautinį atgimimą. Paskatinta prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo Marija su dideliu entuziazmu mokėsi lietuvių kalbos, nuo 1896 m. Lietuvos periodinėje spaudoje pradėjo spausdinti apsakymus – įvairius kaimo gyvenimo vaizdelius, kuriuose buvo aukštinami kilnieji žmogaus dvasiniai pradai, smerkiamos moralinės ydos. Būtent P. Višinskis ją dėl juodų plaukų ir didelių juodų akių pradėjo vadinti raganėle, o po išvykos į Šatrijos kalną prigijo ir Šatrijos raganos slapyvardis.

Darbai ir vargai

1894 m. baigęs gimnaziją, P. Višinskis įstojo į Petrapilio universiteto Gamtos fakultetą. Nors buvo toli nuo Lietuvos, nepamiršo Šiaulių ir gimtojo krašto. Studijuodamas dalyvavo lietuvių studentų draugijos, tuo metu turėjusios apie 40 narių, veikloje, rašė „Ūkininkui“ ir „Varpui“.

Geografijos katedrai paskelbus konkursą moksliniam darbui, jis, trečio kurso studentas, ėmėsi tyrinėti Šiaulių apskrities gyventojų antropologiją ir etnografiją, kurios dalis buvo išspausdinta 1935 m. „Mūsų tautosakos“ istorijos knygoje, visa – 1964 m. „Raštuose“. 1897 m. vasarą Šiauliuose jo ir P. Avižonio iniciatyva įvyko pirmoji studentų konferencija, kurioje buvo aptarti lietuvių spaudos ir literatūros klausimai.

Susirgęs džiova, 1896 m. ir 1898 m. P. Višinskis gyveno ir gydėsi Jaltoje bei Sevastopolyje. 1898 m. jis grįžo į Lietuvą, dirbo mokytoju įvairiuose Šiaulių apylinkių dvaruose, dalyvavo beveik visuose svarbiuose renginiuose, susitikimuose. 1899 m. vasarą jis buvo vienas uoliausių Palangoje vykusio vaidinimo A. Keturakio „Amerika pirtyje“ rengėjų. P. Višinskis režisavo spektaklį, pats atliko siuvėjo Vinco vaidmenį.

1900 m. žandarai darė kratą jo bute, rado kito, iš pradžių leisto, vėliau atšaukto spektaklio plakatų ir iškėlė bylą, bet tik 1903 m. šios bylos pagrindu Rusijos senatas pripažino, kad 1867 m. slapti aplinkraščiai, draudžiantys lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, neturi įstatymo galios.

Šiaulių gegužinės

Didžiosiomis gegužinėmis, Lietuvos inteligentų suvažiavimais ir kitais skambiais vardais vadintos šventės, organizuotos nuo 1899 m., buvo neįsivaizduojamos be P. Višinskio. Tokie susitikimai buvo viena iš legalių tautinio judėjimo formų priespaudos ir rusinimo metais. 1903 m. Bubiuose, Zubovų dvare, P. Višinskis pats vieną suorganizavo. Joje buvo aptarta lietuviškos spaudos padėtis, dalyvavo Žemaitė, J. Biliūnas, J. Janulaitytė, A. Povylius, P. Avižonis ir kiti inteligentijos atstovai.

„Zubovai tai rėmė, o P. Višinskis yra pirmasis žmogus, 1905 m. Seime iškėlęs nepriklausomybės idėją, jis pats pirmas paminėjo, kad Lietuva turi būti nepriklausoma. Jo ir Žemaitės muziejuje yra 1905 m. laikraščio fotografija, kur minima Lietuvos nepriklausomybė“, – pasakoja P. Baranauskas.

P. Višinskis būrė bendraminčius, buvo jauno amžiaus ir labai brandaus proto, matė tikslą – nepriklausomą Lietuvą.

„P. Višinskį supo tokie žmonės kaip V. Kudirka, M. K. Čiurlionis, J. Biliūnas. P. Višinskis buvo pakankamai jaunas, perėmė iš jų idėjas, jas sudėliojo. Tai tuo metu buvo išties įspūdinga. Niekas, net tas pats J. Basanavičius, 1905 m. nėjo taip drąsiai į Lietuvos valstybingumą“, – teigė P. Baranauskas.

P. Višinskiui vadovaujant buvo surengta ir 1904 m. didžioji Šiaulių gegužinė, vykusi Kairių dvare. Tai buvo pirmoji gegužinė, surengta panaikinus lietuviškos spaudos draudimą. Vienoje Šiaulių gegužinėje P. Višinskis susipažino su savo būsima žmona akušere J. Mikuckaite, su kuria susituokė 1905 m. Tais pačiais metais vykusioje Šiaulių gegužinėje jis nedalyvavo, nes jau gyveno Vilniuje, o sveikata vis blogėjo.

Šiauliai P. Višinskio nepamiršo

P. Baranauskas pasakoja su mokiniais skaičiavęs, kiek ir kaip P. Višinskis yra prisimenamas. „Iš tiesų, Šiauliai P. Višinskį kaip ne šiaulietį, tik kaip kraštietį labai gerbia – paminklas, biblioteka, gatvė. Net signatarai, kurie čia mokėsi, nėra taip pagerbti, pvz., Biržiškos. Nieko neturime“, – sakė mokytojas.

Ir tikrai – dar 1927 m. pradėjęs veikti Liaudies universitetas vadinosi P. Višinskio vardu, Mažajame teatre 1985 m. buvo pastatyta E. Liegutės pjesė „Povilas ir Marija“ (režisierė R. Steponavičiūtė), nuo 1991 m. gabiausiam Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto studentui skiriama P. Višinskio stipendija, 1991 m., per Povilines, Šiauliuose atidengtas paminklas P. Višinskiui (skulptorius S. Žirgulis), Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas P. Višinskio memorialinis fondas: 9 laiškai, 3 rankraščiai, 24 respondentų laiškai jam, ikonografinė medžiaga, P. Višinskio ir jo žmonos nekrologai ir kt., šiaulietė garbės kraštotyrininkė I. Rudzinskienė sudarė Višinskių giminės genealoginį medį, Kurtuvėnuose, mokyklos kieme, stovi iš ąžuolo išdrožta skulptūra (skulptorius V. Lukošaitis), kurioje iškalti P. Višinskio žodžiai „Kilk ir kelk“.