Orus žmogus neskriaudžia kitų ir nėra skriaudžiamas

Šiandien, spalio 21-ąją, minima Pasaulinė orumo diena. Daugybė žmonių išgyvena dėl pernelyg didelės savikritikos, prasto savo vertės pajautimo, žeidžiančių patyčių, nuvertinimo. Kaip pasitikėti savimi, kelti savo vertę, kas apskritai yra žmogaus orumas, kalbamės su šiauliete psichologe Vitalija Monkiene.

– Tai, kad 2008-aisiais pasaulyje atsirado nauja minima diena – Orumo diena, rodo, jog įgimtas žmogaus vertingumas tampa svarbesnis šiandienos visuomenėje?

– Visi mes norime būti laimingi. Laimės galbūt kiekvienas ieško savaip, bet, matyt, žmonės pastebi, kad jei esi žeminamas, jei iš tavęs tyčiojasi, niekina, skriaudžia, nepaiso tavo nuomonės, iki laimės yra labai toli. Vienas iš aukštesniųjų bendražmogiškų mūsų poreikių – kad žmogus patirtų pasitenkinimą, laimės jausmą, ne vien būtų sotus, kas taip pat labai svarbu, jis turi būti neskriaudžiamas. Pasaulyje, matyt, todėl ir įvesta Orumo diena, nes pradedama suprasti, kad valdyti patenkintą bendruomenę yra lengviau nei piktą, nežinančią, ko nori. Kažkas turi rūpintis visuomenės sveikata, todėl atkreipė dėmesį į orumą. Nors orumu rūpintis reikia kiekvieną dieną.

– Kai mes girdime sąvoką „orus žmogus“, ką turime apie šį žmogų išgirsti?

– Orus žmogus, svarbiausia, kaip aš tai suprantu, neskriaudžia kitų ir nėra skriaudžiamas. Jis gyvena tokiomis sąlygomis, kokios jam reikalingos, kokios jam normalios. Jam netrūksta pinigų, resursų patenkinti būtiniausius išgyvenimo poreikius. Jis turi bendruomenę, kurioje jaučiasi suprastas ir supranta kitus. Jis taip pat turi galimybę be socialinių poreikių patenkinti kažkokius savirealizacijos, kūrybinius poreikius.

Taip pat svarbus dalykas – orus žmogus padeda kitiems jaustis oriai. Nelabai įsivaizduojama, kai žmogus žemina kitus ir jaučiasi orus. Taip nebūna. Ir ori bendruomenė yra tokia, kurioje vieni kitiems leidžia jaustis oriai. Gal net tokia mūsų visuomenės siekiamybė.

– Turbūt du trečdaliai Lietuvos žmonių šiandien galėtų pasakyti, kad oriai jie negyvena?

– Stebiu Lietuvoje vieną dalyką, kaip naikinamas orumas, – tai pašalpų sistema. Apie tai gal dar negarsiai kalbama, bet užsimenama, kad žmogaus savivertę pašalpos mažina. Kai skaitau, kaip šiomis dienomis, prasidėjus šildymo sezonui, žmonės skatinami eiti, ieškoti pašalpų, kompensacijų už šildymą, galvoju, kaip reikia žmogui jaustis, kai jam siūlo jaustis vargšu ubagu. Žmogus turėtų jaustis oriai – jis turi žinoti, kad ne maldaus, o užsidirbs pakankamai ir sumokės už šildymą pats, susiras papildomą darbą. Juk žymiai smagiau yra ne prašyti, o sumokėti ir dar paremti kitą. Neseniai sugalvojau paremti „Maisto banką“ – dviem minutėms nosis pakilo, pasidžiaugiau, kad galiu tą padaryti. Turėtų būti ne vargšų sistema, bet žmonių galimybių sistema.

– Panaršius socialiniuose tinkluose – feisbuke, instagrame, ima atrodyti, kad daug lietuvių tokio dalyko kaip asmens orumas iš viso nesuvokia. Vertingi jaučiasi, kai ką nors iškoneveikia, įsideda fotografijų, atkišus lūpas, kaip nors seksualiai išsirietus, ar visose vietose, kur lankėsi, savimi užstoja vaizdus. Bet gal tokia realybė – tik mados dalykas?

– Tokie dalykai, manyčiau, – savivertės klausimas. Jei mergina nuotraukoje neišsiries atitinkama poza, ji jausis prastesnė už kitas. Tai nesąmoningi dalykai, susiformavę nuo kūdikystės. Tai ne šaknys, o žiedeliai. Tokiu būdu žmogus save pakelia į aukštesnį ar jam pakankamą lygį, kad nesijaustų blogai. Galiu pakartoti, kad kai žmogus nesukuria savo darbu rezultato, gal nelabai turi kuo pasidžiaugti.

– Bet gal bėda ta, kad vaikas, kuris nejautė esąs mylimas, vėliau ir naudoja savo atvaizdą, kūno dalis kompensuoti meilės stygių, gauti susižavėjimo šūksnių?

– Kad vaikams trūksta meilės ir dėmesio, pastebiu savo kasdieniame darbe. Daugėja vaikų, kurie užauginti mobiliųjų įrenginių. Dirbu su specialiųjų poreikių vaikais, ateina vaikų, kurie nemoka lietuviškai bendrauti. Girdi, kad vaikas anglakalbis, nors jis iš jokio užsienio negrįžo – vaikas nuo mažumės buvo auklėtas telefono.

Kūdikis savo poreikius išreiškia verksmu, kniurksėjimu, o paskui jau išmoksta pasakyti, kad jam šalta, šlapia ar kt. Tada ateina suaugusysis ir vaiko poreikį patenkina. O dabar visus poreikius išsprendžia telefonas. Kai vaikas kažkaip sutrikdo tėvo ar mamos ramybę, jam jie pakiša planšetę ar telefoną. Vaikams dabar gyvo dėmesio labai trūksta. Atsiranda žema savivertė, nes vaikui atrodo, kad jis nepakankamai mylimas. Vaikui net atrodo, kad jis blogas, kaltas, negeras, nes tėvas juk nepatenkintas jam planšetę ištiesė. Taip susiformuoja pojūtis, kad man kažko trūksta, ir prasideda nuotraukų kėlimas į instagramą. Neįsisąmonintu būdu bandoma poreikį patenkinti.

– Ką daryti?

Kiekvienas žmogus gali pajusti, kad jo savivertei kažko trūksta, kad jam kažkas negerai. Nėra taip, kad jis tai pajus, gulėdamas lovoje ar sėdėdamas prie stalo, be jokio postūmio. Dažniausiai tai pajuntama, nuėjus pas psichologą, psichoterapeutą, socialinį darbuotoją, suprantama, kad kažką gyvenime reikia keisti. Galima ieškoti šaknų, dėl ko taip atsitiko. Be psichologo to nepadarysi, bet galima skaityti ir daug knygų. Labai tam pritariu, kai žmonės save tobulina, skaitydami literatūrą. Net jei tu ir nesuprasi, kodėl tavo savivertei ko nors trūksta, galima visokių pratimų susigalvoti ir, būdama psichologė, galiu patarti, ką daryti ar ko nedaryti, kad jaustumeisi oresnis, laimingesnis.

Pirma – sumažinti blogą informacinį foną. Reikia ne kasdien analizuoti ir studijuoti informacinį srautą, kuriame daugiausia neigiamos informacijos, bet pasirinkti patinkančios televizijos žinių transliaciją ir tik šią pusvalandžio laidą pasižiūrėti. Apsiriboti vienu žinių kanalų ir daugiau savo sąmonės neteršti neigiama informacija, kuri tikrai priverčia blogai jaustis ir galvoti, kad niekada nebus gerai.

Antra – nekalbėti apie kitus blogai. Kalbu apie apkalbas, kurios labai populiarios. Kiekviename darbe jų atsiras, visi turi, ką blogo pasakyti apie kolegą jam už akių. Darbo kolektyvuose gali būti nutarta kalbėti apie nesančiuosius tik gerai arba nieko. Mes tikrai rastume, ką apie kitus pasakyti gero, bet svarbiausia nesakyti blogo. Tam žmogui, apie kurį kalbame blogai, kai jis negirdi, nei šilta, nei šalta. Bet mums patiems apkalbos sukelia negerą vidinę būseną.

Trečia – išlaisvinti savo kūrybinį potencialą. Tai labai svarbu. Kiekvienas žmogus turi keisčiausių pomėgių, hobių, kur jis gali pasiekti tai, ko niekas nepasieks. Gal mums atrodys dalykai keisti, bet pačiam žmogui savirealizacija būtina. Tai ypač svarbu vaikams. Jei vaikui nesiseka mokslai, tėvai turi surasti dalyką, kur vaikui sekasi, kur vaikas gali pajusti, kad jis yra nuostabus.

Psi­cho­lo­gė Vi­ta­li­ja Mon­kie­nė: „Tam, kad sa­vi­ver­tė ne nu­ken­tė­tų, o tik di­dė­tų, svar­bus vie­nas da­ly­kas. Kai mums sa­ko: „Ačiū“, mes įpra­tę tei­sin­tis, kad nė­ra už ką, kad čia nie­ko to­kio ir pan. Taip ne­ge­rai. Į „Ačiū“ rei­kia at­sa­ky­ti „Pra­šom“. Ne­nu­si­ver­tin­ti sa­vęs. Nes jei tau dė­ko­ja, va­di­na­si, ta­vo pa­slau­gos bu­vo nau­din­gos.“