Oro paštui – 100 metų

Pirmąją Kalėdų dieną sukanka šimtas metų nuo tada, kai vienas drąsus prancūzų pramonininkas pirmasis pasaulyje pasiūlė oro pašto paslaugą.

Taip skrydžiu iš Tulūzos miesto Prancūzijos pietvakariuose į Barseloną Ispanijos šiaurės rytuose 1918 metų gruodžio 25 dieną prasidėjo nepaprasta istorija, kurios herojais tapo bendrovės, geriausiai žinomos pavadinimu „Aeropostale“, pilotai, skraidinę laiškus į Maroką ir Senegalą Afrikoje, o vėliau ir į Lotynų Ameriką.

Mintis pasiūlyti reguliarią oro pašto paslaugą pramonės magnatui ir svajotojui Pierre-Georges Latecoere (Pjerui Žoržui Latekoerui) kilo paskutiniaisiais Pirmojo pasaulinio karo mėnesiais.

Jeigu šis sumanymas būtų sėkmingas, pramonininkui būtų tekę savo Tulūzos gamykloje gaminti efektyvesnius lėktuvus.

Tais laikais, kai pilotai skrydžio metu galėjo pasikliauti tik savo regėjimu, o ne sudėtingais prietaisais, ir kai pilotų kabinos tebebuvo atviros, tokia mintis atrodė beprotiška.

Pats P. G. Latecoere sakė: „Dar kartą viską perskaičiavau – skaičiai patvirtina specialistų nuomonę. Mūsų idėja neįgyvendinama.“

„Taigi mums belieka viena – tai padaryti.“

„Beprotiška“ ir „nepagrįsta“

Kai pirmąją 1918 metų Kalėdų dieną dvisparnis lėktuvas „Salmson“ išskrido į Barseloną, P. G. Latecoere sėdėjo už piloto Rene Cornemonto (Renės Kornemono) nugaros, rašoma 2010 metais išleistoje knygoje „Aeropostale“.

Laiškų ir siuntų maišą gabenęs lėktuvas maršrutą įveikė per 2 valandas ir 20 minučių. Taip užgimė civilinis oro paštas.

Po devynių mėnesių – 1919 metų rugsėjį – pradėjo veikti oro pašto linija tarp Prancūzijos ir jos kolonijos Maroko, kurią aptarnavo 14 lėktuvų „Breguet“, vedinų buvusio karo lakūno Didier Daurat (Didjė Dora).

Pagal sutartį su Prancūzijos valstybe, per mėnesį turėjo būti vykdomi aštuoni skrydžiai iš Tulūzos į Rabato miestą Maroko šiaurės vakaruose.

Tačiau 1920 metų spalį bendrovė per lėktuvo katastrofą prarado savo pirmuosius pilotus. Per kitus mėnesius įvyko ir daugiau mirtinų nelaimių.

Spauda mirgėjo antraštėmis apie „beprotišką sumanymą“ ir „nepagrįstas aukas“.

Įkaitų drama ir literatūros legendos

Visgi, tobulėjant orlaiviams ir plečiantis verslui, oro linija buvo pratęsta iki Kasablankos.

Iki 1923 metų pabaigos bendrovė, kuri tuomet jau vadinosi „Compagnie Generale d'entreprises aeronautiques“ (CGA), eksploatavo apie 100 lėktuvų ir jau buvo pervežusi 3 mln. laiškų bei 1,344 tūkst. drąsių keleivių.

Plėsdama savo veiklą, bendrovė nusitaikė į Senegalo – dar vienos Prancūzijos kolonijos – sostinę Dakarą.

Tai reiškė skrydžius virš šimtų kilometrų dykumos, kurioje gyveno maištingosios maurų gentys.

Todėl tam maršrutui buvo skirti du lėktuvai, kad vienas iš jų suteiktų pagalbą kitam, jei šis būtų priverstas nusileisti.

1926 metai bendrovė oro pašto maršrutą tarp Kasablankos ir Dakaro patikėjo prancūzų aviatoriui Jeanui Mermozui (Žanui Mermozui).

Šis pilotas tapo tikra legenda, kai po variklio gedimo buvo maurų paimtas įkaitu ir po kelių dienų išpirktas.

Dar viena tarptautinės pašto aviacijos legenda tapo prancūzų rašytojas Antoine'as de Saint-Exupery (Antuanas de Sent-Egziuperi), savo pirmąjį romaną „Pietų paštas“ („Courrier sud“) parašęs tuo metu, kai praėjusio amžiaus 3-iojo dešimtmečio pabaigoje dirbo aerodrome Džubi kyšulyje Ispanijai priklausiusioje Pietų Maroko zonoje.

Būtent ten, tarp Atlanto vandenyno bangų ir gelsvų Sacharos dykumos kopų, jis rado veiksmo vietą savo būsimai pasakai „Mažasis princas“ („Le Petit Prince“), pasakojančiai apie lakūną, kurio lėktuvas sudužo Sacharoje, kur jis sutiko mažą berniuką.

Pasiekta Lotynų Amerika

1927 metais P. G. Latecoere savo bendrovę pardavė prancūzų pramonininkui Marceliui Bouilloux-Lafontui (Marseliui Buju-Lafonui), kuris gyveno Lotynų Amerikoje. Jis pradėjo teikti oro pašto paslaugą šiame žemyne, o bendrovę pervadino į „Aeropostale“.

1930 metų gegužės mėnesį J. Mermozas lėktuvu „Latécoère 28“ atliko pirmąjį komercinį skrydį per pietinę Atlanto vandenyno dalį – iš Sen Luji miesto Senegale į Natalį Brazilijoje.

Kitas „Aeropostale“ pilotas Henri Guillaumet (Anri Gijomė) reguliariai skraidė virš pavojingųjų Andų kalnų, gabendamas korespondenciją tarp Buenos Airių ir Santjago miesto Čilėje.

1930 metų birželį pilotas lėktuvu „Potez 25“ įvykdė avarinį nusileidimą kalnuose. Po kelių dienų sniegynuose klaidžiojusį pilotą rado vietos gyventojas.

„To, ką padariau aš, joks kvailys nebūtų daręs,“ – pasakė jis A. de Saint-Exupery, su kuriuo susitiko po kelių dienų.

Tada „Aeropostale“ jau buvo įklimpusi į finansinius sunkumus. 1933 metais bendrovės turtą įsigijo aviacijos bendrovių grupė, vėliau tapusi „Air France“.

J. Mermozas dingo jūroje 1936 metais. Po kelių dešimtmečių jo susirašinėjimas su šeima ir draugais buvo paskelbtas knygoje „Debesų pionierius“ („Defricheur du ciel“).

Įvykių kupina bendrovės „Aeropostale“ istorija buvo tik pati tarpukario oro žygdarbių pradžia.

Tarp šių žygdarbių buvo ir pirmasis britų aviatorių Johno Alcocko (Džono Alkoko) ir Arthuro Browno (Arturo Brauno) skrydis per Atlantą 1919 metais, kurį lakūnai įvykdė nė karto nenutūpę.

Tais metais pradėjo kurtis ir pirmosios stambios nacionalinės oro bendrovės – pirmoji buvo įkurta Nyderlandų KLM. Kiek vėliau, 1926-aisiais, atsirado Vokietijos „Lufthansa“, o 1927-aisiais – Jungtinių Valstijų „American Pan Am“.

BNS