Orios pensijos beieškant

Ankstyvaisiais viduramžiais žmonės ieškojo jaunystės eliksyro, nes norėjo būti amžinai jauni. Kai nerado – ieškojo filosofinio akmens, mat tikėjo, kad jis šviną paverčia auksu. Mūsų laikų politikai nerimsta ieškodami orios pensijos recepto.

Triukas, aišku, yra tame, kad nei jaunystės eliksyras, nei filosofinis akmuo – neegzistuoja. Kalbos apie „orią“ pensiją kartais irgi skamba panašiai. Suprask, jei rastume „orios pensijos“ receptą, tai pensijos būtų dideles, būtų mokamos iš stebuklingo gausybės rago, ir visi iki vieno senatvėje jaustųsi gerai ir džiaugtųsi gyvenimu.

„Orumo“ požymių reikėtų paieškoti realiame pasaulyje. O čia randame iš esmės dvi skirtingas sistemas. Viena – kai senatvėje gyveni iš savo kišenės. Antra – iš kito malonės. Jei ieškoti tikslesnių institucionalizuotų atitikmenų Lietuvoje, tai pirmasis variantas yra panašus į taupymą senatvei (pensijų fonduose, ar kitomis formomis), o antrasis – į „Sodros“ sistemą. Pažiūrėkime į šias sistemas per keletą prizmių: kas daugiau gauna? kas sprendžia, kiek kas gauna? ir kas nutinka su tavo pinigais, jei pensijos nesulauki? Galbūt tai nušvies kuri sistema yra „oresnė“.

Kas daugiau gauna?

Kaupimo sistemoje tavo pensija priklauso nuo to, kiek pats sukaupei, t.y. kiek įdėjai. Mokėjai daug ir dažnai – sukaupta daug. Mokėjai mažai ir retai – sukaupta mažai. Pasirinkai tokią veiklos formą, kuri nedaug pinigų atideda senatvei? Puiku, tavo pasirinkimas. Nori pinigus leisti šiandien, o ne atsidėti senatvei? Gerai, bet nesitikėk, kad tavo pensijos fonde bus kažkas sukaupta. Taigi, kaupimas yra tikslus ir šaltas, bet bent jau nedalija nepamatuotų pažadų. Mažai įdėjai, mažai ir pasiimsi.

„Sodros“ sistemoje pensija iš esmės priklauso nuo to, kiek sistemoje bus pinigų, kai išeisi į pensiją. O tiksliau – kiek bus dirbančių ir mokančių įmokas į „Sodrą“. Jei 2040-aisiais bus mažai mokančių (t.y. dirbančių) ir daug gaunančių (t.y. pensininkų), tai ir pensija bus maža. Kiek sumokėjai nuo 1995 m. iki 2040 m., t.y. kol dirbai, iš esmės neturi lemiamos įtakos.

Tiesa, „Sodros“ tipo sistemos kartais bando atkartoti principą, kad daugiau įdėję, daugiau ir gautų. Vis dėlto, ši sistema skriaudžia tuos, kas įdeda daug ir myli tuos, kas įdeda mažai. „Sodros“ sistemoje kuo daugiau sumoki, tuo tavo senatvės pensija bus santykinai mažesnė. Į „Sodros“ sistemą įdėjęs tris kartus daugiau, negausi tris kartus didesnės pensijos.

Kas sprendžia, kiek gauni?

Kaip jau minėjau, kaupimo sistemoje pensija iš esmės priklauso nuo to, kiek įdėjai. Aišku, yra ir kitas veiksnys – rinka. Kaupimas nebūtų kaupimas, jei tavo pinigai tiesiog gulėtų stalčiuje ir nuvertėtų dėl infliacijos. Kad nenuvertėtų ar net uždirbtų, jūsų pinigai yra investuojami.

Žinoma, stebuklų nebūna. Kuo didesnę grąžą kažkas žada, tuo didesnė ir nuostolių rizika. Taip pat – nereikia pamiršti, kad pensijų fondai ar šiaip investicijų valdytojai už investavimą ima komisinius. Jei per mėnesį į senatvės fondą atsidedate tik po 20 eurų, nesitikėkite pensijoje žarstyti milijonus.

Tačiau, jei 40 metų kas mėnesį skirsite po 20 eurų, tai įdėsite 9 600. Jei investicijos uždirbs po 5 proc., tai po 40 metų turėsite apie 30 000. Bet iš tos sumos mintyse reikėtų atimti infliaciją ir aptarnavimo mokesčius. Be to, gali nutikti ir taip, kad, jei į pensiją išeinate būtent per ekonominę krizę, jūsų investicijos gali būti nuvertėjusios.

Valdiškoje pensijų sistemoje jūsų pensijos dydį nusprendžia politikai. Ar sprendžia tiesiogiai iš serijos „padidinkime pensijas prieš rinkimus“, ar nustatydami kokią nors formulę, vis tiek tai yra politinis sprendimas. Jei padidino, gali ir sumažinti. Jei skyrė – gali ir atimti.

Beje, valdiška pensijų sistema irgi nėra nepriklausoma nuo ekonomikos. Gerais laikais (kaip dabar) pensijas galima didinti, nes yra pinigų. Blogais – jas tenka mažinti, nes pinigų nėra. Jei ištiks ekonominė krizė, tai nei „Sodros“, nei valstybės biudžete nebus pinigų didelėms pensijoms. Valdžia gali porą metų „pratempti“ skolindamasi, bet tai būtų tik problemos atidėjimas.

Kas atsitinka su tavo pinigais, jei nesulauki pensijos?

Kalbos apie senatvę nenoromis primena, kad jaunystės eliksyro niekas taip ir nerado. Klausimas, kas bus su mano šeima ir vaikais, kai manęs nebebus, jaudina kone kiekvieną. Fonde ar santaupose sukaupti pinigai yra paveldimi. Paprastai tariant, jei kaupėte pinigus pensijų fonde, bet pensijos nesulaukėte, jūsų sukaupti pinigai atiteks sutuoktiniui ir vaikams.

Valdiškoje sistemoje jūsų sukaupti pinigai pasilieka valdiškai sistemai. Žinoma, valdiškos sistemos gali bandyti eksperimentuoti su tam tikrais paveldimumo elementais (pvz., karo laikais populiarios būna kariškių žmonų pensijos, mokamos žūties atveju). Egzistuoja ir našlaičių pensijos, tačiau jos labiau panašios į pašalpas. Jūsų šeimos nariams jos būtų mokamos ne dėl to, kad daug sumokėjote, o dėl to, kad šeima atitinka „pašalpinės“ šeimos reikalavimus.

Kuri sistema „oresnė“?

Taigi privačioje sistemoje daugiau pensijos gauna tie, kurie daugiau įnešė. Valdiškoje – daugiau sumokėję gauna ne tiek daug, o sumokėję mažai – ne tiek mažai. Jei pensijos nesulauki, privačioje sistemoje tavo sukaupti pinigai atitenka tavo šeimai. Valdiškoje – atitenka kitiems. Privačioje sistemoje tavo pensija priklauso nuo tavęs paties ir nuo ekonominės aplinkos. Valdiškoje – nuo ekonominės aplinkos ir nuo politikų.

Kuri sistema jums atrodo „oresnė“ – spręskite patys.

Pikta dėl dviejų dalykų. Pirma, kodėl politikai neleidžia žmonėms spręsti patiems? Dabar politikai sprendžia už žmones, ką žmonėms daryti su savo uždirbtais ar sutaupytais pinigais. Priminsiu, kad pagal siūlomą pensijos reformą – net jei kažkiek sutaupėte pensijų fonde, išėję į pensiją, savo santaupas privalėsite nunešti… atgal į „Sodrą“.

Antra – politikų veidmainystė. Keliant mokesčius, politikai sako: „Žmonės yra protingi, žmonės mus išrinko, tad didindami mokesčius mes vykdome jų valią”. Bet, kai reikalas pakrypsta link sprendimo, ar drausti žmonėms pasirinkti, ką daryti su savo pinigais, politikai pakeičia plokštelę į: „Žmonės yra neprotingi, ištaškys savo santaupas, todėl mes liepsime jas nunešti atgal į „Sodrą”.

Bandymai šviną paversti auksu pagimdė chemijos mokslą. Jaunystės eliksyro paieškos pasauliui davė... paraką. O ką mums duos „orios“ pensijos paieškos? Žvelgiant į tai, kokia pensijų reforma atkeliavo į Seimą ir klausantis politikų kalbų: dar mažiau pasirinkimo, dar daugiau priklausomybės nuo politikų, ir dar mažiau orumo.

Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas