Organų donorystė: pasiekimai ir problemos

Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos korpuso konferencijų salėje vyko mokslinė praktinė konferencija „Organų donorystės pagrindai“. Konferencijos rengėjai - Nacionalinio transplantacijos biuro specialistai šiuos mokymus rengs visose 27 šalies medicinos įstaigose, kuriose ruošiami organų donorai. Šiauliuose surengta trečia konferencija, kurioje ne tik aptarti pasiekimai donorystės srityje, bet ir organų donorystės problemos.

Abipusis bendradarbiavimas lemia sėkmę

Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotoja Audronė Būziuvienė apžvelgė donorystės ir transplantacijos Lietuvoje pasiekimus. Pasidžiaugta ir Respublikinės Šiaulių ligoninės praėjusių metų rezultatais bei padėkota Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus anesteziologams reanimatologams už efektyvių donorų identifikavimą, išlaikymą ir paruošimą. Praėjusiais metais skyriuje dirbantys anesteziologai-reanimatologai identifikavo penkiolika potencialių donorų iš kurių aštuoni buvo tinkami organų donorystei.

Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotoja A. Būziuvienė padėkojo Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios tepapijos skyriaus vedėjai Rasai Bracaitei ir visam kolektyvui už dalyvavimą organų donorystės ir transplantacijos procese.

Nacionalinis transplantacijos biuras informuoja, kad 2018 metų organų donorystės rodikliai, lyginant su 2017-aisiais, buvo geresni. Pasak specialistės, organų donorystės ir transplantacijų statistika Lietuvoje yra „banguojanti“ – vienais metais rezultatai šioje srityje būna geresni, kitais metais – šiek tiek prastesni.

„Tokie rodiklių svyravimai būdingi ne tik Lietuvai – jie pastebimi ir kitose šalyse. Donorystės ir transplantacijų sėkmę lemia du esminiai veiksniai: komandinis medikų darbas, konstatuojant smegenų mirtį, pokalbis su mirusiųjų artimaisiais dėl donorystės, ir artimųjų sutikimas dovanoti mirusiųjų organus transplantacijai. Kai artimųjų sutikimo nėra – procesas neįmanomas, o kai medikams stinga motyvacijos ruošti organų donorus – procesas taip pat neįmanomas“, - teigė A. Būziuvienė.

2018 metais Lietuvoje atliktos 158 organų ir audinių (ragenų) transplantacijos, inkstai persodinti 74 recipientams, gyvo donoro inkstų transplantacijų pernai atlikta kone dvigubai daugiau, negu 2017 metais – atitinkamai 11 ir 6. Pernai transplantuota 10 širdžių, atliktos 44 ragenų transplantacijos, daugiau transplantuota ir kepenų.

Per praėjusius metus buvo užregistruoti 105 potencialūs donorai, o efektyviais donorais pernai tapo 48 žmonės.

Lietuvoje šiuo metu yra per 400 organų laukiančių žmonių. Tarp jų – ir vaikai.

Darbas Nacionalizme transplantacijos biure vyksta visą parą, nes gydytojai apie potencialų donorą pirmiausia praneša biuro koordinatoriui. Niekas nežino, kokiu paros metu gali gydymo įstaigoje atsirasti tinkamas donoras. Pasak biuro direktoriaus pavaduotojos A. Būziuvienės, abipusis bendradarbiavimas tarp biuro ir gydymo įstaigų lemia organų donorystės sėkmę.

Smegenų mirtis – lemiamas sprendimas

Biuro koordinatorė gydytoja Jakaterina Romanovienė konferencijos dalyviams kalbėjo apie smegenų mirties sampratą, diagnozavimo būdus bei sunkumus, nagrinėjo konkrečius atvejus.

Pasak gydytojas, smegenų mirtį nustato specialistų komanda: neurologas, anesteziologas bei kitos srities specialistas. Būtinai atliekamas angiografijos tyrimas. Aptarti keturi būdai, kuriais diagnozuojama smegenų mirtis.

Konstatavus smegenų mirtį laukia sekantis etapas – donoro ištyrimas ir išlaikymas. Aptarta smegenų mirties patogenezė ir organizmo pokyčiai. „Kaip donoras išlaikomas, kaip paruošiamas donorystei, lemia tai, kaip organai funkcionuos po transplantacijos“, - teigė specialistė.

Medikų rūpesčiai tuo nesibaigia. Pasak gydytojos J. Romanovienės, gydytojai reanimatologai, kuriems po pacientui konstatuotos smegenų mirties tenka pradėti pokalbį su mirusiųjų artimaisiais dėl organų donorystės, vieningai pripažįsta: tai – viena sunkiausių darbo dalių. Tokių pokalbių metu gydytojai patiria didžiulį psichologinį stresą ir įtampą.

Ypatingai atsakingas ir svarbus vaidmuo, organizuojant donorystės procesą, tenka Nacionalinio transplantacijos biuro budintiems koordinatoriams. Jų darbas prasideda vos sulaukus skambučio iš ligoninės reanimacijos skyriaus apie čia atsiradusį donorą ir surinkus visą išsamią informaciją apie jį. Būtent budintis koordinatorius organizuoja visą darbą, minučių tikslumu suderindamas kiekvieną veiksmą: kad laboratorijas laiku pasiektų tyrimams reikalingas donoro kraujas, kad eksplantacijai būtų skubiai sutelkti visi medikai, kad laiku skrydžiui pakiltų donorų organus gabenantis sraigtasparnis. Budintis koordinatorius derina visų šiame procese dalyvaujančių tarnybų (orlaivių pilotų, policijos, greitosios pagalbos) darbą. Menkiausia klaida – ir donorystės procesas gali užsitęsti arba ir visai nutrūkti. Maža to, kartais gydytojai reanimatologai budintį koordinatorių kviečia ir į pokalbį su mirusiojo artimaisiais.

Pusė nuomonę pakeistų

Gydytojams tenka ne tik pranešti apie artimo žmogaus mirti ir galimybę aukoti organus, bet ir išklausyti prislėgtų artimųjų reakcijas, kurios dažnai būna labai priešiškos medikų atžvilgiu.

Gydytoja J. Romanovienė papasakojo apie apklausą, kurios metu buvo pateikti klausimai mirusiųjų artimiesiems, atsisakiusiems aukoti artimojo organus donorystei. Kalbėta ne tik apie priežastis, dėl kurių buvo atsisakyta šio kilnaus sprendimo. Pusė apklausos dalyvių teigė, jog, praėjus laikui, jie būtų kitos nuomonės. Medikai neabejoja, jog geras ir teisingas pokalbis su artimaisiais lemia 70 proc. sėkmės.

Organų donorystės ir transplantacijos procesas – itin specifinė medicinos sritis. Vienų žmonių gyvybę čia pratęsia kitų žmonių mirtis, sukasi mirties ir gyvybės ratas. Užtenka menkiausios negatyvios žinios, net iš piršto laužtų gandų – ir pritariančiųjų donorystei sumažėja: mažiau artimųjų sutinka aukoti mirusiųjų organus, padaugėja atsisakančiųjų pasirašytos donoro kortelės.

Gydytoja J. Romanovienė Nacionalinio transplantacijos biuras vardu reiškė nuoširdžią padėką visų donorų artimiesiems, sutikusiems paaukoti mirusiųjų organus donorystei, nes jie pagalvojo apie kitus, visai nepažįstamus žmones, kenčiančius dėl sunkių ligų.

Viltis pasveikti pernai šalyje buvo suteikta 158 sunkiai sergantiems ligoniams – tiek transplantacijų buvo atlikta. Organų donorystė – išskirtinė medicinos sritis, kurioje visuomenė priima kilniausius, kitų gyvybę gelbstinčius sprendimus.

Respublikinės Šiaulių ligoninės chirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja Rasa Bracaitė padėkojo konferencijos organizatorėms už nuoširdų bendradarbiavimą, atsakingą ir kruopštų darbą, kurio dėka vykdoma labai sunki, bet labai reikalinga veikla – organų donorystė.