Orai ir kitos negandos

Mes įpratę skųstis orais, tačiau, geriau pagalvojus, šiais metais tikrai nederėtų ant jų burnoti. Ir žiema buvo kaip žiema, ir pavasaris pavasariškas, o vasara pakankamai šilta, ruduo irgi gražus kaip niekad. Gal tik lietaus šiek tiek trūksta ir todėl, sako, užterštumo lygis pakilęs. Bet ką darysi, juk nepasiųsi dangun laistomosios kaip Šiauliuose į Aušros alėjos, J. Basanavičiaus ir Žemaitės gatvių trikampį gali kas valandą ją nukreipti ir neleisti aparatūrai padidinto užterštumo fiksuoti.

Iš visų dienų, kurios esą prognozuoja būsimus orus, labiausiai tikiu lapkričio 11 – šv. Martyno diena. Jei Martyno dieną pašąla, šv. Kalėdos bus be sniego, jei tą dieną šilta – Kalėdų metu brisime per pusnis ir gal net sulauksime speigų.

Žemė yra kupina dangaus

Kaip ten bebūtų, orais niekad nebūsime patenkinti. Taip jau yra, kad jie niekad negali visiems įtikti. Man jų net gaila. Orai blogi, valdžia nevykusi (kas tokią ir išrinko?), atlyginimai maži, medicina tampa mokama, maiste prigrūsta konservantų, futbolas Lietuvoje žlugęs...

Kad nuvyčiau mintis apie mus apsupusias negandas, kartais paskaitau, kas ką rašo feisbuke. Feisbukas – tai ne komentarai, kurių paskaitinėjęs jautiesi tarsi purvais aptaškytas, feisbuke yra daug gražių ir šviesių minčių. Žmonės džiaugiasi gyvenimu. Nufotografuoji gėlę ir visi „laikina“, jog gėlė labai graži.

Visad perskaitau rašytojos Dalios Jazukevičiūtės žinutes. Tapkite jos draugais – daug sužinosite, dvasią praskaidrinsite. Štai Dalia pristato vieną žymiausių Anglijos poečių Elizabethą Barrett Browning (1806–1861),
gyvenusią Viktorijos epochoje. „Žemė yra kupina dangaus“, – taip rašė ji. Jos eilėraščiai genialūs. Buvo krikščionė ir labai mylėjo Kristų. Mylėjo savaip, nes viską ji darė savaip. Kartą parašė, kad Kristaus mokymas yra poezijos viršūnė ir pats tikriausias poezijos pašlovinimas. O ir labai graži moteris.

Dar viena Dalios pristatoma poetė – Emily Dickinson (1830–1886) iš JAV. Gimė ir mirė Masačusetso valstijoje, mažame Amhersto miestelyje, iš kurio mažai kur buvo išvykusi. Tik septyni iš beveik 2 000 jos eilėraščių buvo publikuoti, jai gyvai esant. Kelias į pripažinimą prasidėjo po mirties, kai 1890 m. buvo išleistas pirmasis eilėraščių tomelis. „Viltis – plunksnuotas sutvėrimas. Jis tūno sieloje ir nesiliaudamas gieda bežodę giesmę“; „Meilė tai viskas ir tai viskas, ką apie ją žinome“.

Dalia pateikia ir daug trumpų pastebėjimų. Kad ir perliuką iš Rytų išminties.

Mokinys paklausė Meistro – koks žmogus yra pats nuodėmingiausias? „Tas, kuris mano, kad kažkoks žmogus yra nuodėmingesnis už jį“, – atsakė Meistras. „Gero ir ilgo gyvenimo paslaptis: valgyti puse, vaikščioti dvigubai, juoktis trigubai, o mylėti be ribų.“ Tai Tibeto išmintis.

Ir trumpas jos šūkis: „Vaikai yra geri. Nemuškite jų, niekšai.“ Į laiko atsukimą viena valanda atgal ji reaguoja vienu žodžiu: „Nenoriu!“ Nors aš pagalvojau, jog galėtume laiką po valandą atgal sukti kiekvieną mėnesį ir taip turėtume po vieną papildomą gyvenimo valandą.

Du karveliai klane gėrė,
Begerdami sudūmojo
Ar mums gerti, ar negerti,
Ar sparneliais paplasnoti?
Gerkim gerkim, karvelėli,
Kai pagersima, paplasnosima.

Lietuvių liaudies daina, kurią Dalia išmoko iš poeto Jono Meko. Daina labai tinkama repuoti.

D. Jazukevičiūtė siūlo skaityti senas knygas ir rasti ten kažką naujo. F. Dostojevskio „Demonai“, anot Dalios, net labai istorinė-psichologinė knyga, įrodo, kad pirmieji teroristai arba net terorizmas, kaip mokykla, gimė Rusijoje 1914 m.,
kai „narodovolcai“ ėmė dažnai šaudyti valdžios žmones arba bet ką.

Idealių žmonių nebūna

Žmona žiūri laidą „Ryto suktinis su Z. Kelmickaite“. Rodo apie moterį iš Labanoro, kuri audžia škaplierius. Po to apie Skapiškių žmones, kurie iš visų apylinkių surinko riedulius ir pastatė čia gyvenusiesiems paminklą, mat sovietmečiu sunaikintos kaime buvusios kapinaitės.

„Štai tokių žmonių reikia klausytis ir apie tokius laidas žiūrėti, o ne „TV pagalbą“ ar „KK2“, – sako ji. Sutinku. Nors tų laidų ir nežiūriu. Nežiūriu ir „Farų“, prie jų dar prijungiau „Yra kaip yra“, nors anksčiau pasižiūrėdavau.

Regėjau įsidarbinti norinčio piliečio surašytą autobiografiją. Jis rašo, jog yra penkiasdešimties, baigęs du aukštuosius, nevedęs, negeria, nerūko, neturi kitų žalingų įpročių... Pagalvojau, koks darbdavys gali tokį priimti. Žmogus be fantazijos. Arba meluoja.

Vieną dieną perskaitai, jog šie ir anie maisto produktai kenksmingi, kitą dieną, žiūrėk, jau skelbiama apie jų naudą. Štai burokėliai, skaičiau, gali sukelti vėžį, o kitur atradau, jog jie apsaugo nuo vėžio. O pirmauja tame sąraše, pastebėjau, kava. Kiek daug porinančiųjų apie jos kenksmingumą, bet ne mažiau ir kalbančiųjų apie jos naudą.

Dar viena problema – tėvų ir vaikų santykiai. Idealių žmonių nebūna, tad nebūna ir idealių tėvų. Tėvai tvirtai suspaudžia vaiko ranką, kad šis nebėgtų per gatvę, o ne norėdami sukelti jam skausmą. Esu tuo tikras, todėl manau, jog niekas kitas taip nemyli savo vaikų kaip jų tėvai. Tačiau išimčių, atrodo, yra. Tad pritariu minčiai, jog reikia ne „Matuko“, o „Matuko tėvų reformos“. Ką darysi, kad gyvename visuomenėje, kuri patyrė daug smurto. Vieni, pamatę tėvus, nesuprantamai (gal ir smurtaujančiai) besielgiančius su savo vaikais, skambina vaikų teisėms, kiti siūlo neskubėti ir nesusirgti Pavliko Morozovo sindromu, o prieiti prie tėvų, paklausti, gal reikia kokios nors pagalbos. Nežinau, ar mūsų kraštui tas tiktų, mes ne amerikiečiai, kurie tuoj lenda su tuo savo „Are you OK?“.

Sako, pasaulis pilnas trūkumų. Jei didelis ir piktas šuo pririštas, dar nėra kuo džiaugtis, nes jis gali būti pririštas grandine, pagaminta Kinijoje.

Lapkritį prisimenami išėjusieji

Mirusiuosius mes prisimename pirmosiomis lapkričio dienomis, bet ir visą šį mėnesį pavadinčiau išėjusiųjų mėnesiu. Lapkričiui tai tinka. Praėjusios savaitės tekste paminėjau ne vieną išėjusįjį ir pamiršau visai neseniai mus palikusį šiaulietį dailininką Romaną Vilkauską. Išėjo jis, prasidedant 2018-ųjų vasarai, sulaukęs 69-erių. Šiauliečių dailininkų darbų daug kur pasaulyje užtiksi, tačiau tik jo vieno kabo garbingame Zimmerli muziejuje JAV.

Ylaliuose, šalia Mažeikių, gimęs Romanas po Dailės instituto baigimo atvyko į Šiaulius ir čia visam liko ir visą laiką dėstė Šiaulių universitete. Tapybos kelią pradėjęs nuo figūrinių kompozicijų, vėliau ėmėsi net politinių temų. 1985 m. nutapė pirmąjį „Pergalės interjerą“ – laikraščiais nutapetuotą sieną su ant jų krentančiu Stalino šešėliu. Anuomet tai buvo drąsu, nes iki perestroikos pradžios Stalinas tebebuvo tabu. R. Vilkausko nepriimdavo į parodas, bet dailės kritikai iškart pastebėjo jo meninį novatoriškumą.

Įsiminė jo paveikslai „Interjeras su pašto dėžutėmis“ (1981), „Tvora“ (1982), „Raudonos garažo durys“ (1982), o ir visas ciklas „Kiemo motyvai“ (1982–1983). A. Kuras tapė šiukšlynus, A. Vaitkūnas – aptriušusias laiptines, R. Vilkauskas – apleistus kiemus. Nepatraukliuose kiemuose dailininkas įžvelgė grožį arba tiesiog kurstė ginčą apie bjaurumą ir grožį. Šiauliečiams iš šio periodo itin artimas tapo paveikslas „Siena“ (1983), kur tradiciniame peizaže atpažįstama mūsų miesto panorama su priekiniame plane kruopščiai nutapyta pastato mūro siena.

Kiekvieno gimtadienio dieną dailininkas sakydavo, jog viso labo tai tik reiškia, kad jis tiek kartų su Žemės rutuliu apsisuko aplink Saulę. Tiesa, pripažindavo, jog tuo sukimusi yra patenkintas, o ir viskas yra gerai.