Opozicija su nerimu žiūri į Prezidentūros ir URM konfliktą dėl ambasados Lenkijoje: tai yra pavojinga Lietuvai

Komentuodamas įstrigusį ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimą, ekspremjeras Saulius Skvernelis būgštauja, kad šalies vadovo Gitano Nausėdos ir užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio kivirčas gali pakenkti Vilniaus ir Varšuvos santykiams. Maža to, akcentuoja politikas, visa tai vyksta tuo metu, kai regione geopolitinė situacija yra neapibrėžta, o už Lenkijos diplomatijos vairo stojo anksčiau antipatijų Lietuvai rodyti nevengęs Radoslawas Sikorskis.

 

„Lenkija gali tai priimti kaip akibrokštą“, – Eltai teigė S. Skvernelis.

 

Ir dėl to, leido suprasti politikas, prezidento kaltės būtų daugiausiai.

 

„Noriu priminti, kad ambasadoriaus skyrimo iniciatyvos teisė numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Vyriausybė renka kandidatus ir teikia prezidentui. Prezidentas privalo arba paskirti (...), arba motyvuotai atmesti ir paaiškinti Vyriausybei, dėl ko“, – teigė jis, nelaikydamas rimtais argumentais Prezidentūros paaiškinimo, kad vienas ministro siūlytas kandidatas į ambasadorius buvo atmestas dėl to, kad nemokėjo lenkų kalbos.

 

„Toks argumentas yra nei į tvorą, nei į mietą. Ambasadorius, jei tam bus būtinybė, kalbą pramoks. Tiek, kiek jam to reikės. Juk pagrindinė kalba yra anglų kalba“, – svarstė S. Skvernelis.

 

„Atviroje Prezidentūroje turi kažkas jausti atsakomybę už valstybę“, – taikydamasis į prezidento mėgstamą frazę ironiškai leptelėjo politikas.

 

Bet kuriuo atveju, tęsė jis, nejauku žiūrėti, kai abipusių antipatijų vienas kitam neslepiantys prezidentas bei užsienio reikalų ministras nesugeba susitarti net aštrėjant saugumo situacijai regione.

 

„Ir tai tikrai ne tik neatsakinga – tai yra pavojinga Lietuvai. Ypač turint geopolitinį kontekstą. Visi tie žodžiai – tiek Prezidentūros, tiek valdančiųjų – kad reikia susitelkti, kad reikia spręsti klausimus... Tai yra tušti žodžiai, kurie galiausiai nėra pagrindžiami darbais“, – sakė opozicinės partijos „Vardan Lietuvos“ lyderis.

 

Parlamentaras neslėpė manąs, kad šiuo atveju ne objektyvūs kriterijai įžiebė nesutarimus ieškant Lietuvos ambasadoriaus Varšuvoje. Pasak jo, tai platesnio konflikto, anksčiau palietusio ne vieną strategiškai svarbią ambasadą, pasekmė. Ir šiuo atveju, tęsė S. Skvernelis, veikiausiai nesutarimai dėl ambasadoriaus Lenkijoje yra susiję su vis dar rusenančiu konfliktu dėl mobingu apkaltino ambasadoriaus Eitvydo Bajarūno. Ar Lietuvos ambasadai Londone vadovavęs E. Bajarūnas pagrįstai sulaukė priekaištų bei sankcijų – ministras ir prezidentas iki šiol nesutaria. Be to, šio ginčo kontekste Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pradėjo tyrimą dėl E. Bajarūno ir G. Nausėdos apsilankymo miuzikle „Operos fantomas“.

 

Todėl, įsitikinęs parlamentaras, diskusija dėl ambasados Lenkijoje rodo, kad „sostų karai“ vyksta itin intensyviai.

 

„Jei „Operos fantomas“ trukdo šalies nacionaliniams interesams, apie kokius aukščiausius standartus mes galime kalbėti? Kas būtų, jei tokioje situacijoje prasidėtų kažkoks karinis konfliktas? Tokiu atveju jie vėl stumdytųsi? Ginčytųsi, kas patranką pirmas pasiųs į frontą? Tai yra košmaras. Ir tą košmarą turi žmonės įvertinti. Tokių politikų dėka mes negalime jaustis saugiai“, – sakė S. Skvernelis.

 

„Kažkas šiame buitiniame ginče turi būti aukščiau tų ambicijų. Reikia žmogaus, kuris turėtų moralinį autoritetą valstybėje, nes dabar, kas vyksta, yra neatsakinga, nerimta ir nesolidu“, – pridūrė politikas.

 

 

Tai, kad asmeniniai nesutarimai tapo priežastimi, kodėl prezidentas ir ministras nesugebėjo per pusantrų metų susitarti dėl ambasadoriaus Lenkijoje, tvirtina ir socialdemokratas Gintautas Paluckas. Tiesa, komentuodamas G. Nausėdos ir G. Landsbergio ginčą sukėlusį ambasados Varšuvoje klausimą, parlamentaras nerodo pirštu į kurį nors vieną. Pasak socdemo, kalti abu, jei sprendžiant itin svarbius valstybės reikalus atsakingi politikai nesugeba asmeninių ginčų nustumti į šalį.

 

„Ir tai yra problema. Jei santykiai virsta tam tikrais asmeniškumais, dažniausiai nukenčia trečias. Šiuo atveju, tas trečias yra viešasis arba valstybės interesas“, – Eltai sakė G. Paluckas.

 

„Ne daug yra svarbesnių ambasadų nei ambasada Lenkijoje, tai dabar turime beveik pusmetį, kai žmogaus nėra. Ir dabar neaišku, kada jis atsiras“, – pridūrė jis.

 

Socialdemokratas neabejojo, kad ambasados Lenkijoje klausimas yra tampriai susijęs su konfliktu dėl E. Bajarūno. Esą susipykus dėl vieno, G. Nausėda ir G. Landsbergis pradėjo pyktis dėl visų ambasadorių.

 

„Panašu, vadovaujamasi posakiu, kol nesusitarta dėl visko, tol nesusitarta dėl nieko“, – teigė Seimo narys, pridurdamas, kad šioje situacijoje tiek vienas, tiek kitas politikas privalo gerbti šalies interesus ir geranoriškai ieškoti kompromiso.

 

Viena vertus, teigė G. Paluckas, pats G. Landsbergis galėtų teikti naujas kandidatūras. Kita vertus, pažymėjo jis, ir prezidentas galėtų būti mažiau principingas.

 

„Jo padėtis įpareigoja elgtis valstybiškai ir peržengti asmeniškumus. Reikia kompromisus padaryti, o ne kovoti dėl įtakos ar dėl vieno, kito žmogaus paskyrimo. Į tokią situaciją valstybės vadovai negali atvesti“, – sakė G. Paluckas, prisimindamas šaliai vadovavusį buvusį socialdemokratų lyderį Algirdą Brazauską.

 

„Prisiminkite jo prezidentavimo laikotarpį, kai jis valdančiosios daugumos buvo izoliuotas Prezidentūroje. Bet prezidentas tada demaršų nekėlė, nors ir galėjo konfliktą sukelti ne vieną kartą“, –apibendrino G. Paluckas.

 

 

Prezidentūros ir URM į ginčus dėl ambasadorių paskyrimo įsivelia ne pirmą kartą. Abipusių kaltinimų nevengta užsitęsusiame ginče skiriant Lietuvos ambasadorių Europos Sąjungoje. Iš esmės bendro Prezidentūros ir URM sutarimo nepavyko surasti dėl mobingo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi apkaltinto bei iš pareigų atšaukto ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje E. Bajarūno likimo.

 

Savo ruožtu konfliktas dėl ambasadoriaus Lenkijoje kilo nesugebėjus rasti pamainos ankstesniam Lietuvos atstovybės vadovui. Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Eduardas Borisovas iš pareigų buvo atšauktas rugsėjo 7 dieną, pasibaigus kadencijai. G. Landsbergio teigimu, jo vadovaujama ministerija kandidatūras į ambasadoriaus postą prezidentui pateikė beveik prieš pusantrų metų.

 

Šios savaitės ketvirtadienį jis teigė, kad kol kas neturi atsakymo, kodėl Lietuvos ambasada Lenkijoje jau ketvirtas mėnuo neturi vadovo. Šalies diplomatijos vadovas prezidentui sako pateikęs bent dvi ambasadorių kandidatūras. Visgi, kodėl kandidatai šalies vadovui netiko, ministras komentuoti nenorėjo.

 

Tuo metu Prezidentūra aiškino, kad vienas iš URM pasiūlytų kandidatų neatitiko keliamų reikalavimų – esą vienas iš jų nemokėjo lenkų kalbos.

 

„Deja, pastarasis užsienio reikalų ministerijos pateiktas(-a) kandidatas(-tė) į ambasadorius Lenkijoje nekalba lenkiškai. Prezidentas laukia kito kandidato(-ės) teikimo“, – Eltai atsiųstame komentare teigė prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis.

 

Netrukus po to URM sureagavo ir pranešė, kad tokia informacija nėra teisinga.

 

„Tarp pateiktų siūlytų profesionalų ambasadorių yra lenkų kalbą mokančių“, – Eltai teigė G. Landsbergio atstovė spaudai P. Levickytė.

 

Galiausiai į ginčą įstojo ir pats prezidentas pareikšdamas, kad URM politizuoja ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo procesą bei bando proteguoti tam tikrus į šias pareigas siūlomus asmenis.

 

„Pirmiausia, man nepatinka, kad procesas politizuojamas ir labai galiu pateikti konkretų faktą, kuris leidžia man taip manyti. Skelbiama, neva konkursas dėl ambasadoriaus pareigų Lenkijos Respublikoje užimti ir mįslingu būdu kandidatai, kurie dalyvavo konkurse, yra tiesiog dingę kaip Bermudų trikampyje“, – žurnalistams Briuselyje sakė G. Nausėda.