Operos solistė iš Alytaus neatsispiria kitokiai muzikai ir baltiems chalatams

Indrė Anankaitė – viena sėkmingiausiai savo karjerą išvysčiusių alytiškių. Šiandien ji – profesionali operos solistė. Nors atlikėjos kaip ir daugelio kitų pramogų bei kultūros pasaulio atstovų gyvenimą sustingdė pandemija, tai jai leido subrandinti naują projektą bei neeilinį talentą atskleisti kitokiuose muzikos žanruose. Vasarą ji su dar trimis profesionaliais vokalistais subūrė grupę „Il Senso“ ir jau išleido pirmąją debiutinę dainą „Žodžių negana“. Šiuo metu alytiškė su scenos partneriais ir naujuoju kūriniu svajoja patekti į didžiąją Eurovizijos sceną. Šalia visų talentingos moters darbų – ir planai įgyvendinti seną savo svajonę – pasiduoti baltų chalatų sentimentams.

Pandemija paskatino imtis naujų planų

„Nors esu labai retai matoma Alytuje, tačiau visuomet esu visa širdimi su savo gimtuoju miestu. Visada labai smagu, kai sulaukiu pakvietimo čia padainuoti. Kai dainuoju kurioje nors Alytaus scenų, visada labai susigraudinu ir labiausiai jaudinuosi. Man tai labai jautru, nes tai mano gimtasis miestas. Be to, tai būna dar viena proga grįžti bei aplankyti mamą ir tėtį“, – sakė atlikėja.

Ji pasidžiaugė, kad šios dienos jai kupinos džiaugsmo, kad gali laisvai koncertuoti, vėl dirbti įprastu režimu. Karantinas jai, kaip ir daugeliui kitų pramogų, kultūros pasaulio atstovų, buvo labai sunkus laikotarpis. Deja, tačiau nežinomybė niekur nesitraukia, nes pandemija savo žygius tęsia toliau.

„Tačiau visame šiame pandemijos laikotarpyje gimė naujas džiaugsmas – mūsų keturių partnerių, draugų bendra grupė „Il Senso“, – kalbėjo alytiškė.

Visi keturi naujos grupės „Il Senso“ atlikėjai yra operos solistai – sopranai I. Anankaitė, Ieva Barbora Juozapaitytė bei tenorai Laimonas Bendaravičius bei Kasparas Damulis. Jie ne tik ilgamečiai scenos partneriai, bendramoksliai, bet ir draugai gyvenime.

„Visi karantino metu jautėmės nesaugiai, buvo liūdna. Tiesiog vieną vakarą po karantino visi susitikome kartu praleisti laiką ir netikėtai pasiūliau kurti bendrą projektą – grupę bei savo dainą. Nė trupučio nedvejodami visi vieningai pritarė mano idėjai. Dar tą patį vakarą parašėme kompozitoriui Stanislavui Stavickiui-Stano, prisistatėme, kas esame ir paprašėme, kad mums sukurtų dainą apie negalėjimą gyvai pamatyti artimų žmonių, norą juos apkabinti, pasikalbėti gyvai, bet netikėtai užklupusios gyvenimo sąlygos to neleidžia padaryti. Jau po beveik dviejų savaičių mes turėjome dainą. Ji mums labai patiko. Dabar su grupe labai intensyviai dirbame, nes norime eiti tolyn ir kol galim, nuveikti kuo daugiau“, – teigė Indrė.

Rugsėjo pabaigoje dienos šviesą išvydo ir grupės debiutinės dainos vaizdo klipas. Jis buvo filmuojamas Parnidžio kopoje.

Beje, visi keturi solistai su naująja grupe ir debiutine daina svajoja patekti į didžiąją Eurovizijos sceną. Ar šioms svajonėms bus lemta išsipildyti, paaiškės kiek vėliau.

Scenos gyvenime dalyvauja ir šeima

Kalbėdama apie save, Indrė neatsieja ir savo šeimos, kurią laiko didžiausiu džiaugsmu savo gyvenime. Tiesa, iššūkių šiuo metu šeimoje tikrai nestinga, nes jos septynmetis sūnus Kipras šiemet pradėjo lankyti pirmą klasę.

„Tai naujų potyrių, išbandymų metas. Tačiau jis labai protingas vaikas ir nuosekliai bei sėkmingai eina į priekį“, – teigė Indrė.

Indrės vyras Saulius irgi yra alytiškis. Nors gyveno kitapus Nemuno, jiedu susipažino Vilniuje. Saulius yra fizikas-astronomas, oro baliono pilotas.

„Ačiū Dievui jis nesusijęs su muzika, nes šeimoje dviejų menininkų būtų per daug“, – juokėsi Indrė.

Beje, nepaisant skirtingų šeimos narių pomėgių, sutuoktiniai dalyvavo viename muzikiniame nacionalinio transliuotojo organizuotame projekte „Du balsai – viena širdis“. Tada jie savo muzikinius pasirodymus atliko kartu.

„Saulius turi labai gražų balsą, moka groti gitara, tačiau muzikos pasaulis niekada jo taip netraukė. O šis muzikinis projektas jam labai patiko, be to tai leido jam suprasti mano darbą ir kodėl aš kartais grįžtu namo po koncertų tarsi būčiau visą dieną bulves kasus“, – pasakojo operos solistė.

Kipras niekada neleidžia Indrei dainuoti namuose, tačiau mielai stebi jos pasirodymus scenoje. Jis ne vieną valandą yra praleidęs su mama repeticijose ir užkulisiuose, stebėjęs net keletą valandų trunkančius renginius, kuriuose pasirodo ir jo mama.

„Kipras ne kartą yra man sakęs, kad jam patinka mane matyti scenoje tokią gražią, išsipuošusią ir klausyti mano atliekamų kūrinių. Sakė, kad labai manimi didžiuojasi. Nevengia pasakyti ir tai, kas jo požiūriu man netinka“, – pasakojo Indrė ir pridūrė, kad sūnui labai patinka, ką veikia abu jo tėvai, tačiau jau šiandien aišku, kad jo ateities pasirinkimai labiau links į tėčio pusę.

Pasak Indrės, tėtis Kiprui yra idealas, jis dažnai visiems sako, kad jo tėtis žino viską ir tuo labai didžiuojasi.

Beje, susilaukus sūnaus, Indrė jau po dviejų mėnesių grįžo į sceną. Auginti Kiprą šeimai padėjo Indrės mama, kuriai atlikėja dėkinga jausis visą gyvenimą.

Pasirinko sunkiausią kelią

Muzika alytiškę lydėjo dar nuo vaikystės. Be jos pasirodymų nepraeidavo beveik nė vienas jos lankytos mokyklos – Alytaus Jotvingių gimnazijos – renginys. Tik tąkart ji atlikdavo populiariąją, džiazo muziką. Nepaisant neeilinio jos talento ir noro dainuoti, tąkart mergina svajojo sekti savo tėčio mediko keliu – tapti gydytoja-chirurge.

„Dainavimas man pakišo koją ir dabar tuo džiaugiuosi. Alytuje baigiau Muzikos mokyklą ir visi aplinkiniai labai mane skatino rinktis dainavimą, tačiau į tai žiūrėjau tik kaip į antrą šansą, jeigu man nepavyktų įstoti į mediciną. Susiklostė taip, kad iškart ėmiausi antrojo šanso net nepabandžiusi  pirmojo. Kiekvieną dieną aistra dainuoti tik augo. Labai jau norėjau pamatyti, kas yra tas profesionalusis dainavimas ir pasirinkau sunkiausią kelią – operą. Kai supratau, kad tai yra be galo sunki sritis, kelio atgal jau nebebuvo“, – pasakojo atlikėja.

Įtaką dėl operinio dainavimo pasirinkimo Indrei padarė tėvai, mat jie labai norėjo, kad jų dukra turėtų tik patį geriausią išsilavinimą. Miuziklinis dainavimas dėstomas kolegijoje, o universitetinį išsilavinimą suteikia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kur galima rinktis tik operos arba džiazo dainavimą.

„Nuvažiavusi į pirmąsias konsultacijas pas didžiuosius operos grandus supratau, ką padariau. Ši muzika tikrai ne iš paprastųjų, tačiau žinojau, kad teks su tuo susigyventi. Šiandien savo pasirinkimu labai džiaugiuosi. Esu tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Nepaisant to, širdis linksta prie lengvesnės muzikos – miuziklų, popklasikos“, – atviravo alytiškė.

Operos dainavimo studijas Indrė krimto septynerius metus. Savo karjerą ji pradėjo Lietuvos operos ir baleto teatro chore, vėliau jai pavyko gauti solinių vaidmenų ir taip ji tapo profesionalia operos soliste.

Jai ne kartą scenoje teko dainuoti su įžymiomis asmenybėmis tokiomis kaip Asmik Grigorian, Merūnu Vitulskiu ir kitais operos grandais Dalios Ibelhauptaitės spektaklių ansambliuose, kuriuose dainuoja tik išskirtiniai solistai.

Jaudulys – nuolatinis palydovas

Deja, būta atvejų, kai nubudus ryte prieš koncertą , ji supranta, kad nebeturi balso. Tačiau, pasak jos, tam pirmiausia labai reikia dirbti su savimi psichologiškai, valdyti stresą. Jaudulys prieš lipant į sceną – nuolatinis Indrės palydovas ir, pasak jos, tai normalu, nes jeigu atlikėjas nebejaučia streso, reiškia ir į sceną jau lipti nereikėtų.

„Prieš koncertus labai sunku adekvačiai bendrauti su šeima, artimaisiais, kolegomis. Taip yra todėl, kad tuo metu būni tokiame susikaupime ir stengiesi, jog aplinka tavęs neišbalansuotų. Tačiau vos tik užlipus į sceną, jaudulys kažkur dingsta“, – patirtimi dalijosi alytiškė.

Neatsispiria baltų chalatų sentimentams

Nepaisant sėkmingos muzikinės karjeros, Indrei vis dar kirba mintys apie medicinos mokslus. Ji paaiškino, kad sentimentai baltiems chalatams jos niekada taip ir neapleido, todėl dabar norėtų baigti slaugos mokslus. Tačiau tikrai ne dėl profesijos keitimo, o tik dėl savo šeimos ir artimųjų gerovės.

„Mano tėtis namuose visuomet turėjo baltų chalatų ir, žinoma, aš su jais ir stetoskopu ant kaklo vaikščiodavau. Gydžiau visas savo lėles, augintinius. Kai buvau maža, mano pagrindinė liga šaltuoju metų laiku būdavo plaučių uždegimas ir buvau dažna ligoninės lankytoja. Vaikščiodavau jos koridoriais ir vis stebėdavau gydytojus“, – vaikystės prisiminimais dalijosi Indrė.

Daugiau Dzūkijos krašto naujienų rasite čia: „Dzūkijos veidas“