Onkologinių pacientų badavimas – gydytojų galvos skausmas

Tarp onkologinių pacientų ir jų artimųjų vis dar sklando mitai apie badavimo teikiamą naudą. Gydytojai atkreipia dėmesį, kad badavimas ne tik nepadeda pasveikti, bet ir priveda iki blogiausio – mirties.

„Badaudamas onkologinis pacientas negauna svarbių maisto medžiagų, tokių kaip makroelementai, mikroelementai, vitaminai, kurie labai svarbūs imuniteto formavimuisi ir kovai prieš onkologinį procesą. Negaunant šių medžiagų prastėja apetitas, kuris ir taip paveiktas onkologinės ligos. Pacientui po badavimo sunku pradėti valgyti įprastas maisto porcijas, išlieka anoreksija, kuri veda prie vėžinės kacheksijos“, – vardija badavimo pasekmes Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninės gydytoja dietologė Auksė Gečionienė.

Neigiami badavimo padariniai

Neigiamas badavimo aspektas – vėžinė kacheksija. Tai yra raumenų nykimas ir didėjantis uždegimas kūne, kuris ne tik „mėgstamas“ vėžinių ląstelių, bet ir prisideda prie baltymų atpalaidavimo iš raumenų – raumenys nyksta dar sparčiau.

„Raumenys yra mūsų rankos ir kojos. Raumenys yra ir širdis, plaučiai, žarnynas. Visi raumenys organizme ima nykti vienu metu: silpnėja rankų ir kojų raumenys – žmogus jaučiasi vis silpnesnis, sunkiau apsitarnauja, atlieka įprastus darbus, juda, širdies raumuo – didėja širdies nepakankamumas, plaučių – sunkėja kvėpavimas, žarnyno – sunkiau virškinamas maistas, silpnėja bendras imunitetas“, – aiškina gydytoja dietologė.

Gydytoja A. Gečionienė priduria, jog kartais kalbantis su pacientais, pastarieji skundžiasi, kad po chemoterapijos pradėjo varginti širdies ligos, įdėtas širdies stimuliatorius. Tačiau širdies veiklos blogėjimą nulemia ne vien chemoterapija, bet ir tai, kad dėl nepakankamos mitybos nyksta širdies raumens masė. Dėl šios priežasties pacientams būtina valgyti, ypač aktyvaus gydymo ir atsistatymo metu, kad nebūtų prarastas nė vienas kilogramas.

Kaip padėti sau ar sergančiam artimajam?

Gydytoja dietologė pacientams pirmiausiai pataria valgyti, o aktyvaus gydymo metu – ko tik norisi. Maistas turi būti gausus baltymų tam, kad pavyktų išsaugoti paciento raumenis. Tinka žuvis, kiaušiniai, rauginti pieno produktai, liesa neperdirbta mėsa, ankštinės daržovės, riešutai. Taip pat maistas, gausus antioksidantų ir vitaminų, skatinančių apetitą: daržovės, salotos, vaisiai.

„Pacientai taip pat turi valgyti maistą, kuriame gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurios mažina uždegimą, taip sukurdamos netinkamą aplinką onkologiniam procesui vystytis bei išsaugodamos raumenis. Šių medžiagų galima rasti šaltųjų jūrų žuvyse: lašišoje, silkėje, skumbrėje, tune. Tik reikia nepamiršti vieno – jei sveikam žmogui užtenka 300 g tokios žuvies per savaitę, tai sergančiajam reikia bent 700 g. Jei ligonis tiek suvalgyti negali – būtina mitybą papildyti medicininės paskirties gėrimais ar papildais“, – pažymi gydytoja A. Gečionienė.

Ne visada sergančiojo poreikius pavyksta užtikrinti maistu. Gydytoja dietologė sako turinti daugybę savo pacientų pavyzdžių, kai po badavimo ir gydymo chemoterapija specialios medicininės paskirties gėrimai buvo vienintelė išeitis grįžti prie normalios mitybos, kai pacientas jau nieko nevalgė.

„Svarbu pasirinkti tokius medicininės paskirties gėrimus, kurių sudedamosios dalys pritaikytos šiems pacientams: malonaus skonio, kad būtų ne kančia gerti, su dideliu baltymų kiekiu, su omega-3 riebalų rūgštimis, lengvai pasisavinamais riebalais ir angliavandeniais. Visada patariu juos gerti šaltus, bent po vieną buteliuką per dieną pradžiai, geriant iš lėto. Po to galima ir du buteliukus teigiamam jų poveikiui sustiprinti: gerinti apetitą, mažinti uždegimą, aprūpinti išsekusį organizmą pakankamu baltymų kiekiu tam, kad pavyktų išsaugoti raumenis“, – rekomenduoja gydytoja A. Gečionienė.

Nevalgyti prilygsta mirties nuosprendžiui

Gydytoja A. Gečionienė pasakoja, kad 2015 m. buvo atliktas plačios apimties tyrimas su 11 tūkst. žmonių. Tyrime dalyvavo įvairių onkologinių susirgimų turintys asmenys, nepriklausomai nuo vėžio lokalizacijos, stadijos, lyties ar gydymo būdo. Buvo vertinama jų kūno masė onkologinės ligos nustatymo dieną ir po 3 mėnesių.

„Tyrimo metu nustatyta, kad pacientų, turėjusių antsvorio ir po 3 mėn. išlaikiusių tą patį svorį, išgyvenamumas buvo 5-15 kartų didesnis palyginti su tais pacientais, kurie buvo normalaus kūno svorio ir per tris mėnesius neteko 1-5 kg. Buvo įrodyta, kad kiekvienas kilogramo praradimas trumpina onkologinio paciento išgyvenamumą. Pavyzdžiui, gerklės vėžio atveju ši tikimybė skyrėsi net 11 kartų: pacientų, kurie nenumetė nė kilogramo, vidutinis išgyvenamumas siekė 79 mėn., o per 3 mėn. netekusių 5-7 kg – tik 7 mėn.“, – rezultatais dalijasi gydytoja dietologė.

Pasak gydytojos A. Gečionienės, 1921 m. buvo atrasta glikemija – cukraus kiekis kraujyje – ir nustatyta, kad onkologinis procesas į ją reaguoja. Tada mokslininkai suprato, kad navikiniam procesui reikia maisto, ir kad piktybinės ląstelės maitinasi kraujyje plaukiojančia gliukoze.

„Vėliau, kai buvo suprasta žmogaus virškinimo ir medžiagų apykaitos sistema, daugybės tyrimų metu buvo paneigta, kad valgantis asmuo geriau „augina“ vėžį nei tas, kuris badauja. Pastarieji tyrimai rodo, kad asmuo, kuris renkasi badavimą, greičiau miršta nuo jo pasekmių nei nuo pačios ligos“, – akcentuoja gydytoja dietologė.

Ji priduria, kad tvirtų, pagrįstų mokslu įrodymų apie trumpalaikį badavimą vis dar nėra. Užtat pagrįstų duomenų apie lėtinį badavimą, trunkantį ilgiau nei 3 dienas, gausu.