Ona Patronaitienė: karantinas „liepia sėdėti“, ir aš sėdžiu – staklėse

Tautodailė turi didžiulę reikšmę mūsų valstybei. Tauto­dailininkų raiška sklinda per nacionalines šventes, parodas, plenerus, kūrybines stovyklas, se­minarus, galerijas ir kitas erdves. 2019 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas pritarė Et­ninės kultūros globos tarybos (EKGT) siūlymui 2020-uosius paskelbti Tautodailės metais, žy­minčiais grafiko, dailėtyrininko, profesionalios muziejininkystės Lie­tuvoje pradininko Paulius Ga­launės 130-ąsias gimimo metines. Grandiozinių užmojų realiza­cijai didelis smūgis – pasaulį sukrė­tusi koronaviruso pandemija.

Kultū­rinis gyvenimas pasitraukia į vir­tualią erdvę, tikimasi šviesesnės ateities.
Gal norėdami pakelti žmonių nuotaiką, bet, norisi tikėti, kad taip ir bus, kai kurie informaciniai šaltiniai nūnai teigia, kad po devynerių mėnesių laukiamas šei­mų pagausėjimas. Tai pats laikas pamąstyti, kaip ateisiančiuosius į margą pasaulį pavadinsime. Po­pu­liariausi vardai pernai buvo Matas, Lukas ir Sofija bei Lėja. Retai, tik 25 kartus, vartojamų vardų sąraše atsidūrė vienas maloniai skambantis, trumpas, aiškus, atviras, gražią prasmę turintis vardas. Išvertus iš hebrajų kalbos jis reiškia „maloningoji, gailestingoji“. Istorija teigia, kad šiuo vardu buvo pavadintos net šešios Anglijos karalienės, nes sakoma, kad šio vardo turėtojos – nepaprastai darbščios, dėmesingos, atsakingos, sąžiningos, pasižyminčios kilnia siela ir geraširdiškumu. Tas vardas susideda iš trijų raidžių, o skaičius „trys“ simbolizuoja Švč. Trejybę. Yra tikinčių, kad jos apsaugą garbaus amžiaus šio vardo turėtojos jaučia visą gyvenimą. Ne veltui Šv. Ona vadinama moterų globėja ir užtarėja. Vasarai persiritus į antrą pusę, liepos 26-ąją minima Šv. Ona anksčiau reiškė derliaus brandą: „Šventa Ona – derliaus ponia“, „Ateina Onutė su šviežia duonute“ – sakydavo mūsų senoliai. Dažnokai renkamasi vardą pagal jį turinčio asmens gerąsias savybes.
Elektrėnų savivaldybėje nemažai šio gražaus vardo turėtojų. Viena jų – etnografė, tapybos, poetinio žodžio meno atstovė Ona Rasutė Šakienė pasakojo, kad XX a. pirmoje pusėje vos ne kiekvienoje kaimo troboje senolė, motulė, dukrelė ar anūkėlė buvo Ona. Ir kaip vardines švęsdavo… Iki paauglystės tai nebuvo mados, kad sveikintų, bet merginos vardinių rytą rasdavo žolynų vainiką ant durų. Už tai tėvai sveikintojus vaišindavo. Pasakotojos žemietė, visuomenininkė, poetinio žodžio puoselėtoja Onutė Kulbokienė, tėvo pavadinta mažybiniu vardu, brolių buvo vadinama Onut`ka, o studijuojančią Maskvoje šaukdavo Anuška. Tas vardas labai natūraliai prigijęs. Žinoma pedagogė, poezijos ir prozos knygų autorė, keleto laikraš­čių korespondentė Ona Gražina Maleravičienė teigia, kad pirmasis vardas buvo atsineštinis, niekada nekilo minties, kad jis galėjo būti kitoks. Dar mokykloje bendraklasių pavadinta „Gražke“ galutinai at­sisakiusi antrojo vardo, nors šis li­kęs dokumentuose. Ir dar ne vieną Onelę galėčiau paminėti, gerumu ir meile aplinkinius ste­binančią, tačiau apsistosiu prie ypatingosios.
Dunda staklelės, laksto šau­dyk­lėlė, marguoja rašteliai šiandien… Karantinas aplink, o darbštuolėlė Ona Patronaitienė narsto gyvenimo siūlus įvairiomis spalvomis, veja negandas lauk Vaivos gijomis.

Po kelerių metų tauto­dailininkė, kanklininkė, žoli­ninkė, mokytoja Ona Patronai­tienė švęs šeštąją dešimtį, kai gyvena Elektrė­nuose. Kokie šviesiausi atsiminimai sieja Jus su šiuo kraštu, juk esate kilusi iš Suvalkijos?
Gerai prisimenu miesto kū­rimosi pradžią, juk atvykau čia su šeima labai jauna, vos 23-jų metų. Visi gyventojai pažinojo vienas kitą. Kartu sodinome medžius, kartu švęsdavome šventes. Prisimenu, ge­gužės pirmąją aplinkui Elektrėnus sukdavo ratus autobusiukas ir dalindavo vaikams balionus, pri­pūstus helio. Tuo metu tai buvo tikras stebuklas – balionai pakildavo iki lubų. Buvo įprasta laidotuvių metu, lydint dūdų orkestrui, nešti karstą aplinkui nediduką miestelį ir tylos minutei sustoti prie namo, kuriame gyveno velionis. Tuomet buvo įprasta darželyje vaikus aprengti vienodais „valdiškais“ drabužiais, dar turiu tokių nuotraukų. Tik per sovietines šventes vaikai galėdavo pasipuošti savo drabužėliais. Labai smagiai prisimenu Tarptautines moters gynimo šventes kovo aš­tuntąją. Tada tėveliai dovanodavo gėlių tiek auklėtojoms, tiek muzikos vadovėms. Tą dieną mano namuose visada būdavo gausu gražiausių gėlių. Elektrėnų gyvenvietė buvo vadina­ma internacionaline – žmonės, ypač jaunos šeimos, čia suvažiavo iš visos buvusios sąjungos, tikėdamos gauti darbą ir būstą. Būsimam miesteliui trūko savų tradicijų, todėl stengiausi atgaivinti senąsias – tautinių juostų (ir ne vien jų) audimą, adventinių vainikų pynimą, verbų rišimą, velykinių kiaušinių marginimą. Mano akyse miestas keitėsi ne vieną kartą. Ir tik gražėjo, visada džiaugiausi čia gyvendama.

Esate Tautodailininkų są­jungos narė, nuolat puose­lėjanti šimtmečiais šeimo­se gyvavusius papročius ir tradicijas. Visame pasaulyje šiandien suskaičiuojama mažiau nei milijonas lietuvių šeimų ir jų skaičius ir dydis nuolat mažėja. Nykstant šeimai, nyksta tautinis savitumas. Kaip manote, ar 2020-ieji, paskelbti Tautodailės metais, bent iš dalies turės įtakos tolesnei šeimos tradici­jų ir papročių raidai?
Šeimos tradicijos vargu ar keisis vien dėl to, kad valstybė paskelbė šiuos metus Tautodailės metais. Kiekvienoje šeimoje yra savos, kartais visai naujos tradicijos. Mažai tikėtina, kad šeimos pradės vakarais kartu siūlus vyti, medį drožti ar linus verpti. Nepaisant to, kai kurios tradicijos gyvos iki šiol: Užgavėnių kaukių darymas, verbų rišimas, Kalėdų patiekalų gaminimas ir Velykų kiaušinių marginimas. Šitos veiklos suartina šeimas ir tęsia gražias tradicijas.

Už ištikimybę pasirinktoms idėjoms visada ateina ir pelnytas atlygis. Be dvasinės pilnatvės potyrio, kokie Jūsų kūrybinės veiklos įvertinimai paliko didžiausią įspūdį?
Kai užsiimu mėgstama veikla, negalvoju apie įvertinimus, bet man nepaprastai malonu ir dažnai būna netikėta, kai sužinau, kad esu dar ir apdovanota. Už vietinių amatų tradicijų puoselėjimą 2012 m. buvau pagerbta Kunigaikščio Gedimino III laipsnio apdovanojimu „Už pasiekimus žmogiškojo kapitalo ugdymo srityje“. 2015 m. Elektrėnų savivaldybė mane pavadino: „Metų kultūros šviesuliu“ už tautinių vertybių puoselėjimą. Gimtajame Skriaudžių kaime, kai vadovavau ansambliui „Kanklės“, už kultūrinius pasiekimus buvau apdovanota „Aukso paukšte“. Didelį džiaugsmą patyriau, kai 2012 metų gegužės 27 dieną mano mokinę Viktoriją Dainytę, audžiančią staklėse, respublikinėje Dainų šventėje nufotografavo užsienio žurnalistai. Ši nuotrauka pateko ant Australijoje leidžiamo žur­nalo „Lithuanian Papers“ viršelio, platinamo net 30-yje pasaulio šalių.

Įvertinta už puikiuosius audeklėlius, pasakėte: „Esu priklausoma nuo verpalų“. Gal plačiau pakomentuotumėte šią frazę ir papasakotumėte, nuo ko dar esate „priklausoma“?
Esu tiesiogiai priklausoma nuo veiklos, negaliu, kaip dauguma, žiūrėti filmą, visada rankos turi ką nors veikti – juostas austi, siūlus ruošti arba taisyti laiko paveiktus audinius. Šiuo metu kiekvieną dieną po 2–3 valandas audžiu aš­tuonianyčius rankšluosčius. Karan­tinas liepia sėdėti, aš ir sėdžiu – staklėse. Būtų nuostabu, jei kas dar paskolintų laiko.

Liaudis sako: „Devyni amatai – dešimtas badas“. Bet ši patarlė Onutei nedera. Kaip Jums pavyksta visus amatus dailiai surikiuoti ir savo dirbiniais „svietą“ stebinti?
Paprastai vienu metu užsiimu viena, kuria nors veikla, jai skiriu daugiausia dėmesio. Buvo laikas, kai labai rūpėjo kanklių muzika, buvo laikas, kai ypač domėjausi tautinių drabužių audimu, vėliau audžiau daug juostų. Susidomėjimas keičiasi, smagu, kad darbai išlieka.

Ar dažnai prisimenate savo gimtinę Skriaudžius? Tėviškės ilgesys kviečia sugrįžti? Gal ir bernelis puikuolėlis iki šios dienos dėl gražiosios Žukaus­kaitės vis dar ašarą braukia?
Ne tik prisimenu, bet dažnai sapnuoju vaikystės namus. Sapnai visada būna šviesūs, saulėti, nors vaikystė prabėgo aplinkui vykstant karui. Dėl bernelio nesu tikra, gal jis ašaros ir nebebraukia, nors kaimo vakaruškose visada buvau pirmoji šokėja. Nuo senų senovės iki 16 metų mergaitės turėjo išmokti verpti, austi ir kankliuoti, nes nuo to laiko jos buvo laikomos nuotakomis. Mano gyvenimas prabėgo kanklių skambesy nuo 7 metų Skriaudžių ansamblyje „Kanklės“, kuris yra pats seniausias meno kolektyvas Lietuvoje, įkurtas 1906 m. Prano Puskunigio. Baigiau Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, kanklių specialybę.

Esminė muzikos mokytojos darbo, lydėjusio Jus ne vieną dešimtmetį, paskirtis – ugdyti meną. Papasakokite įdomesnių faktų iš to laikotarpio. Ar menas padėjo formuoti ugdytinių gyvenimus?
Muzikos mokiau pačius mažuosius – dirbau vaikų darželyje. Malonu, kad iki šiol sutinku savo auklėtinių, kurie pamatę mane pasilabina, pasiteirauja, kaip man sekasi. Vienas prisiminimas iš tų laikų ypač įsiminė. Tuo metu lopšelį lankė mano anūkėlė Monika. Kadangi patys mažiausi vaikučiai dažnai bijodavo Kalėdų Senelio, tai nutarėme, kad tuo seneliu apsirengsiu aš, ir jiems bus drąsiau girdint pažįstamą balsą. Kai mažoji anūkėlė pamatė prie pianino sėdint „Senelį“, ji pradėjo mane stumti nuo kėdės ir šaukti: „Pasitrauk, čia mano močiutės pianinas“. Auklėtoja vos vos mane apgynė nuo manosios anūkėlės.
Dabar vadovauju tautodailės būreliui Pravieniškėse. Šie mokiniai labai noriai ir dėmesingai imasi įvairių veiklų – meistriškai audžia juostas, riša sodus, audžia gobelenus. Kai kurie siekia tautodailininko vardo, kad galėtų ateityje puoselėti tautodailės tradicijas.

Šilti jausmai užplūsta žmo­­gų, namuose turintį Jūsų rankdar­bį. Kiekvienas įvairia­spalvis raštas pasakoja savą istoriją, užburia, maloniai trau­kia akį. Jei sudėtume visas nuo jaunų dienų iki šiandien išaustas gro­žy­bes į vieną takelį, gal ir pajūrį pasiektumėte? Ar išskirtumėte keletą pačių mėgstamiausių savo kūrybinių darbų?
Pirmas mano išaustas darbas buvo 3 metrų ilgio kilimas, nau­dojant „smirnos“ techniką. Tais laikais buvo beveik neįmanoma gauti siūlų. Nuvykau į Rygą ir vie­noje parduotuvėje radau vilnonių, įvairių spalvų siūlgalių – nupirkau kelis maišus. Tas kilimas pabuvojo daugelyje parodų. Tada už jį man siūlė nemažus pinigus, bet aš savo pirmąjį darbą pasilikau ir gėriuosi iki šių dienų.

Esate savo šeimoje gerbiama ir mylima. Kuris iš šeimos narių yra didysis kūrybos įkvėpėjas?
Mano šeima iš dalies palaiko šias tradicijas: anūkėlė gerai skambina kanklėmis, mano sutuoktinis Viktoras gerai dainuoja ir paruošia audimo raštų algoritmus, o dukra laisvalaikiu siuvinėja. Kai kada suvienijame savo pomėgius, deja, vis rečiau. Bet dažniausiai įkvėpimo tenka ieškoti gamtoje, čia idėjų visada gausu.

Labai įdomu. Paporinkite, kokiais kūrybiniais sumanymais Jus apdovanoja gamta įvairiais metų laikais?
Elektrėnų apylinkės labai gražios savo gamtovaizdžiais bei įdomios augalijos gausa. Atvykusi iš Suvalkijos lygumų čia suradau labai įdomių užsiėmimų, susijusių su gamta. Rengiant seminarus apie verbų rišimą bei vainikų pynimą, reikalinga surinkti įvairių augalų, juos paruošti veiklai. Puikiai pažįstu Elektrėnų savivaldybės aplinką, galiu pasakyti, kur kokio augalo reikia ieškoti. Auginu linus. Mano užaugintų linų lauke EPMC sukūrė filmą „Lino kelias“.

Dabartis – kūrybinio polėkio ugdymas EPMC. Labai šiltai Jūsų veiklą charakterizuoja mokyklos direktorė Silva Lengvinienė: „Ona Patronaitienė – profesijos mokytoja, tautodailininkė, žolininkė, renginių organiza­torė, kanklininkė, garsi Lietuvos audėja, moteris, turinti daug talentų. Ši veikli ir kūrybinga pedagogė yra mokyklos siela, šviesulys ir spindulys. Jos dėka mokykloje didelis dėmesys skiriamas etninei kultūrai, tautinio paveldo puoselėjimui. Tai mokytoja, kuri neskaičiuoja laiko, daug dirba, nuolat turi sumanymų ir minčių. Ši mokytoja – Mokytoja iš didžiosios raidės“. Kaip siekiate norimų rezultatų ugdydama mokinių meninį supratimą?
Didelę paramą ir palaikymą jaučiu iš direktorės Silvos Lengvi­nienės, kuri labai konkrečiai ir supratingai padeda organizaciniais klausimais, skiria pagalbininkų, kurie talkina išvykose, šventėse, mugėse. Mokiniai stebi mano kūrybą bei užsidegimą, domisi bei kuria. Keletą jų paskatinau gauti tautodailininko vardą.

Drįsčiau teigti, kad Jūsų paminėtos išvykos, šventės, mugės ir kiti renginiai – tai kupina gražaus bendravimo su įdomiais žmonėmis tauto­dailininkės gyvenimo dalis. Pasidalinkite prisiminimais.
Seminarus organizuoju pagal laiką atitinkančias metų šventes bei papročius. Jie paprastai būna tautodailės tematika: mokau austi juostas, pinti adventinius vainikus, rišti sodus ir verbas, marginti velykinius kiaušinius. Džiaugiuosi, kad atsirado palankios erdvės veiklai Abromiškių svirne bei reabilitacijos ligoninėje, EPMC ir kitur. Mano kolegos – meno atstovai – yra ypatingi asmenys. Kiekviena bendravimo akimirka įsimintina: neužmirštamos valandos su Lietuvos audėjų audėja Monika Kriukeliene, gimusia 1920 metais, Australijos lietuviais Dainų šventėje 2012 m., Skriaudžių ansamblio „Kanklės“ gerbėjais Nacionaliniame dramos teatre Vil­niuje 2006 m. ir daugybė daugybė kitų. Mano EPMC mokinės ir aš pati iki dabar atsimename, kai mokėme Loretą Sungailienę audimo meno. Gera, kad mano EPMC mokinės išaudė iš 50 juostų „Nuotakų kilimą“, skirtą Elektrėnų 50-mečiui paminėti, ir padovanojo bažnyčiai.

O dabar pašmaikštaukime. Vienas iš smagiausių Jūsų talentų – būrėjos. Tuomet atsakykite, Jonines ir Onines švęsime laisvai ar su apsaugos priemonėmis?
Nuo senų senovės žmonės ieško­jo pranašingų ženklų, nuspėdavo ateitį iš pačių įvairiausių dalykų ir reiškinių. Man buvo įdomu, kad įprasti, kasdien mus supantys daiktai gali daug pasakyti apie žmogų, kurį pamatai pirmą kartą. Atsakymus padiktuoja akmenukų išsidėstymas, sėklų pasirinkimas, paprasčiausi augalai. Mano sėklos tikina, kad ir Joninės, ir Oninės bus švenčiamos laisvai. Aš tuo tikiu ir visiems linkiu.

Tikėtina, kad Onų, Onučių ir Onyčių netrukus rasis kaip grybų po lietaus. Kaipgi gali būti kitaip, nūnai namuose sveikas maistas, santarvė, meilė – lietuvių šeimos gausės ir laikysis papročių. Ar taip bus, kaip manote, Onute?
Mano dukra Eglė – logopedė – dirba su mažais vaikučiais ir ji pasakoja, kad jau dvi Onutės lankėsi jos kabinete. Tai reiškia, kad šis vardas patinka jauniems tėvams ir, tikėtina, populiarės.
„Elektrėnų kronikos“ skaitytojų vardu dėkodama už įdomų pasakojimą, linkiu visuomet, pasak liaudies meno puoselėtojo Pauliaus Galaunės, išlikti nepakartojamai „savo vidaus turiniu. Kol tauta įstengia ir gali kurti <…>, tol ji yra gyvas organizmas“.

Janina Girsė

Nuotraukos iš asmeninio albumo