Olita Dautartaitė: „Gerumas tas gyvenimas. Skausmas tas gyvenimas“

Rugsėjo 20 d. 18 val. Chaimo Frenkelio viloje bus rodomas spektaklis „Shalom, Bellissima!“, kuriame vaidina 32-ejus metus Šiauliams ir dramos teatrui atidavusi aktorė Olita Dautartaitė. 75-ąjį jubiliejų pasitikusi aktorė, nors ir yra kaunietė, mielai lankosi Šiauliuose.

„Kad iš naujo įsimylėtume savo kraštą“

– „Shalom, Bellissima!“ – spektaklis pagal autentišką B. Shirin gyvenimo istoriją. 17-metė Bella kartu su savo Holokaustą išgyvenusiais tėvais emigruoja į Izraelį, vėliau grįžta į gimtąjį Kauną ir pagaliau pasijaučia laiminga. Kokia pagrindinė žinia nešama spektakliu?

– Mieli žmonės, brangūs žiūrovai, ateikite į spektaklį, kuris per Tarptautinę teatro dieną Kaune buvo apdovanotas „Fortūnos“ diplomu. Pažiūrėkite ir pamatykite, kokia gali būti daugiakultūrė ir graži Lietuva. Meilės žemei, vietai, kurioje gimei ir augai, niekas negali atimti... Tu negali užmiršti jos, prapuldamas kituose kraštuose.

Remdamiesi Bellos autentiška biografija, norime parodyti ne tik sunkiąją litvakų, bet ir gerąją gyvenimo pusę. Turime pasakyti: buvo daug žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje bei kitose tautose, gelbėjusių, globojusių žydus, gresiant netekti savo vaikų, šeimos gyvybių. Bellai, gyvenusiai Izraelyje, Amerikoje penkiasdešimt penkerius metus, nepraeinantis ilgesys, Pažadėtoji žemė – Lietuva, Kaunas. Ji laiminga, galinti kalbėti lietuviškai, nors kalba jidiš, anglų, rusų, hebrajų kalbomis... Būtina pamatyti spektaklį, kad iš naujo įsimylėtume savo kraštą, kalbą, peizažą, žmones ir save, gyvenančius čia.

Reikia ateiti, kad pamiltume Bellą, kuri bus kartu ir ateis jums nusilenkti. Būsiu ir aš su jumis, brangūs šiauliečiai, ir „žiauriai“ jaudinsiuosi, kaip kadaise eidama į Šiaulių teatro sceną. Tikiuosi, susitiksiu su bičiuliais, kolegomis, gerbėjais, nes kas gi mes, aktoriai, be jūsų, mielieji.

Spektaklis šviesus, šiltas, graudžiai gražus. Aš būsiu Bella. Repetavau Panevėžio J. Miltinio teatre „Lavinos“ spektaklyje, kai netikėtai paskambino režisierė Ina Pukelytė ir pasiūlė vaidinti. Perskaičiau scenarijų, susipažinau su Bella. Mielai sutikau. Lauksime jūsų su visa kūrybine komanda.

– Šiauliams atidavėte net 32-ejus gyvenimo metus. Ką labiausiai įsiminėte, ką aplankote, būdama Saulės mieste?

– Šiauliai – mano nuo 33-ejų metų „pavasario“ iki puikios 65-erių metų „vasaros“ gyvenimas. Apsilankau čia keletą kartų per metus, kai esu kviečiama į renginius, spektaklius, jubiliejus, knygų sutiktuves. Retkarčiais – šiaip sau... Tuoj bėgu pas dukrą Vasarę, gyvenančią prie buvusio „Saulės“ kino teatro.

Ką aplankau? Kartais teatrą, kartais katedrą, kartais daktarus. Dažnai „šiaušiu“ pas draugus, ypač tuos, pas kuriuos galiu nuo senų laikų nepranešdama ateiti. Arba paskambinu kolegei Teresei ir paprašau, kad kotletų, kuriuos ji labai moka gaminti su skaniu padažu, iškeptų. Dar įduoda pyrago ir skaniausios pasaulyje bruknių uogienės su kriaušikėmis. Reikės paprašyti, kad į spektaklį atneštų, nes pati nebespėsiu.

Brodvėjų pereinu visada. Pasineriu į prisiminimus... Į anas dienas ir naktis. Tiek išgyventa. Mokėjome nepavargdami repetuoti, sveikinti vienas kitą premjerose, džiaugsmingai švęsti jas su dainomis ir šokiais iki ryto. Nesvarbu, lydėjo sėkmė ar nelabai...

Noriu nusilenkti žiūrovams. Juk jutau jūsų alsavimą, priėmimą, bendrą energiją, srūvančią iš scenos į salę, ir priešingai. Švytėjome arba ne.

Būdama teatre, pereinu tuščios scenos nutrintas grindis. Čia vaikščiojo tie, kurie dabar danguje, vaikščiojome mes, dar neiškeliavę aukštyn. Po mūsų vaikšto ir vaikščios kiti. Tokia skausmo, gražaus skaidrumo teatrinė melodija, kai esi toliau.

Šviesaus atminimo Pranas Piaulokas prieš dvidešimt metų klausė manęs: nepaisant to, ką tau davė, atėmė, pasiskolino ir grąžino teatras, ko jis tave išmokė? Atsakiau maždaug taip: išmokė pažinti daugiaplanį pasaulį, slėpiningą jo atsivėrimą... Egoizmo ir žinojimo, kad ne tu vienas pasaulyje... Išmokė džiaugtis sėkme ir išbūti nuopuolyje... Rūkyti ir mesti... Siausti per naktis... Dirbti ir tingėti... Gražiai gedėti mirusių scenos brolių ir seserų... Turėti galvą, kūną ir širdį... Septintą vakaro sukaupti valią, emocijas, energiją ir eiti į sceną.

„Graudulys ir gerumas pereina per širdį“

– Esate ne kartą įvertinta įvairiais apdovanojimais: P. Pinkauskaitės premija, Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“, Karalienės Mortos premijos medaliu už šviečiamąją veiklą ir kt. Koks įvertinimas brangiausias?

– Mieli man tie apdovanojimai už Šiauliuose ir Šiaurės Lietuvoje nuveiktus darbus. Gimtasis Kaunas irgi įvertino. 2013-aisiais – „Santakos“ II laipsnio garbės medalis. 2017-aisiais tapau Kauno kultūros premijos laureate. Smagu. Kiekvienam žmogui, ne tik aktoriui, reikalingas įvertinimas. Bet kai žmonės sustabdo gatvėje, kokiame nors renginyje, teatrų spektakliuose, kuriuose nevaidini, ir nuoširdžiai dėkoja už kažkada ar dabar regėtus vaidmenis, poezijos skaitymus, Sąjūdžio laikų ištarmes aikštėse – graudulys ir gerumas pereina per širdį. Gal tai brangiausia.

– Šiauliečiai jus prisimena ne tik kaip Šiaulių dramos teatro aktorę. Pramaniūgė beždžionėlė vis dar atgyja jūsų rankose?

– Beždžionėlė Agota didelį, džiugų ir turtingą gyvenimą turėjo. Arti penkiasdešimt metų. Kūrybinės jaunimo stovyklos, premjeros, jubiliejai, gastrolės Kanadoje, Los Andžele, San Franciske, Čikagoje, Bostone... Šmaikščioji, šaipenų kupinoji mano. Paskutinį kartą prieš dvejus metus Juozo Miltinio vardo teatre po spektaklio „Lavina“ gražiai blevyzgojo premjeriniame baliuje. Dabar rymo namuose ant medinių laiptų turėklų ir laukia kažko, gal dar kokio nors išsipildymo.

Kažkada Šiauliams, pamenu, toks buvo palinkėjimas:

Sveikinu aš valdžią naują,

Tegu ji rimtai ponauja.

Mes juk žinom dalią karčią:

Kas ne taip, tai tuoj ją verčia.

Taigi būti valdžioje šiais laikais – o-je, o-je...

O štai turime Brodvėjų

Ant visų pasaulio vėjų.

Tad aš jus rimtai įspėju:

Čia tiek kioskų ir prekybos,

Viršytos jau visos ribos.

Čia ir cypėn galim sėsti,

Ir konkurentus suėsti.

Tad laikykis mano mieste.

Galgi bent laikais beždžionės

Mes ateisime į žmones?

Čia padės jums ne koks latras,

O tik darbas ir teatras.

Jei mylėsit artistus,

Tai išliksit šiuos metus.

Na, o jeigu, ponai, – ne,

Tai ir jums bus kaip Kaune...

Jie vis vien ką sugalvos –

Negi būtų be galvos?

Vardan Lietuvos laisvos!

Gal ir perlenkiau vos vos.

Linki jums žavi Agota,

Visokiais talentais bagota.

– O koks vaidmuo sapnuojasi iki šiol?

– Sapnuojasi (ir ne tik) pirmasis vaidmuo – nykštukas iš Violetos Palčinskaitės ir Aurelijos Ragauskaitės spektaklio „Septynios snieguolės ir nykštukas 77“; Elena, dramatiška jauniausioji Žemaitės dukra, iš a. a. Vidmantės Jasukaitytės ir Gyčio Padegimo spektaklio „Žemaitė“; nusikaltėlė ironiškoji Maša iš Aleksandro Radionovo ir Sauliaus Varno „Kvotos“. Kartais net neaišku, koks personažas, bet, Dievuli, nežinau teksto... Pamiršusi, neišmokusi, nepakartojusi, o reikia eiti į sceną... O reikia... Aaaaa... Ir – pabundu. O, dangau, kokia laimė, aplenkė gėda. Nors buvo tos gėdos bevaidinant, kai visai „trūko“ filmas. Išgelbėjo partneris Juozas Žibūda. Ačiū, ačiū. Gal tada nepadėkojau.

„Ir tai praeis“

– 1988 m. buvote viena iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizatorių Šiauliuose, Šiaulių sąjūdžio tarybos narė, Sąjūdžio seimo narė, 1995–1997 m. ir 1997–2000 m. – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narė. Kaip prisimenate tuos laikus?

– Anuose virsmo laikuose visa esybe į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį labiausiai pasinėrėme su a. a. Pranu Piauloku, Gyčiu Padegimu ir kitais veikliais miestiečiais, kuriems svarbus buvo laisvės troškimas ir išsipildymas. Atvirai, drąsiai. Nes taip reikėjo. Kitaip negalėjo būti. Buvo teatre ir daugiau žmonių. Ne mes vieni. Ne tik širdimi. Veikimu. Prie vėliavų, prie paminklų, aikštėse Šiauliuose, Šiaurės Lietuvos miestuose, miesteliuose, kaimeliuose. Širdys smarkiai plakė, sielos šviesėjo visoje Lietuvoje.

O Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nario tarnystė man buvo nelengva. Aš – žmogus emocinis, spontaniškas, neramus, neargumentuotinas, nediplomatiškas. Bet šis laikas buvo. Jis mano. Gerai, kad buvo. Ir visa tai Šiauliuose. Tokia tarnystė, toks geidimas, tokia laisvos Lietuvos siekiamybė. Ir dabar tuo ir taip gyvenu.

– Ko palinkėtumėte Šiauliams?

– Šiauliai, jūs gražėjate, kultūrėjate, gerėjate... Linkiu, kad džiaugtumėtės tuo, ką turite, kad gerais darbais mylėtumėte, neneigtumėte savo tėvynės. Darbai – maži, didesni – tau, mano mieste, mano šeima, mano bendruomene. Linkiu ir sau kartu – šviesos širdyse. Gerumo kaimynams, draugams ir nedraugams... Te atvyksiantis popiežius Pranciškus suteikia vilties, tikėjimo, gailestingo atlaidumo. Prisiminkime, kiek gerumo, sielos atgaivos suteikė popiežius Paulius II, aukojęs šv. Mišias Kryžių kalne. Gerumas tas gyvenimas. Skausmas tas gyvenimas. Bet kaip karaliaus Saliamono žiede – „Ir tai praeis“.